Bronislovas Ambrozas: “Esu miško dalis”

Jaunieji miško bičiuliai neliks pamestinukais?
kovo 29, 2019
Miško kelių remontui šiemet skirta 4,2 mln. eurų
balandžio 1, 2019

Bronislovas Ambrozas: “Esu miško dalis”

“Žmogus nėra atėjūnas į gamtą, žmogus yra vienas iš miško elementų, kaip augalai, gyvūnai. Todėl aš neveju savęs iš miško, manau, esu jo dalis”,- teigia  gamtos fotografas,  ilgametis Valstybinės miškų urėdijos Tauragės regioninio padalinio  Šilinės girininkijos girininkas, Lietuvos dendrologų draugijos narys Bronislovas Ambrozas.  Jo per Lietuvą keliaujanti fotonuotraukų paroda  “Mažas didelis miško pasaulis” kovo 20–ąją, per Pasaulinę Žemės dieną, atidaryta Seimo II ir III rūmus jungiančioje galerijoje ir objektyvo įamžintais nuostabiais gamtos vaizdais džiugino iki šio mėnesio pabaigos, o po tokio gražaus  pasirodymo  vėl keliasi  į naujas erdves…

Bronislovo Ambrozo nuotraukose užfiksuoti nuolat skubančiam  žmogui  retai matomi nesudrumsto miško, jo  augalijos ir gyvūnijos vaizdai, ypač žavios netikėtos akimirkos – gamtos reiškinio, susitikimo su retu paukščiu ar gyvūnu. Pasak autoriaus, jo “pagauti” kadrai iš esmės tėra ta maža Šilinės girininkija, kurioje telpa didelis ir  labai įvairus miško pasaulis.  

Nuo samanos iki miško vaizdo

Gamtos fotografas  savo  “mažą didelį miško pasaulį” nuolat atnaujina, nes jis gyvena savą gyvenimą – keičiasi pagal metų laikus, amžių, žmogaus pėdas  jame. Bet  idėja išlieka ta pati – parodyti amžinąją gyvybės ciklo piramidę: miško pasaulį nuo samanos  kylant vis aukštyn iki vaizdų  iš paukščio skrydžio.

“Gamtoje, miške ir tarp mūsų viskas susiję. Štai saulės apšviestas voratinklis. Kas yra voratinklis? Tai tinklai, ryšiai. Nutraukus vieną gijelę – laikys, nutraukus antrą, trečią – laikys, o nutraukus daugiau – nupūs vėjas, – apie vieną iš savo parodinių nuotraukų kalba Bronislovas Ambrozas ir tęsia mintį prie kitų. – Štai  pats mažiausias miške, degtuko galvutės dydžio viržio žiedas, o kiek spalvų, energijos jame. Iš saulės, žalumos, vandens gimsta vaisiai, kuriuos naudoja visi – ir maži, ir dideli gyvūnai.  Vanduo miške, sutrešusi  mediena,  žemutinis ardas, samanos – visur  pilna gyvybės, o grybai  – tai ir miško internetas, manoma, kad jie palaiko ryšį tarp medžių,  per grybus jie sąveikauja vieni su kitais”.

Šilinės girininkija jos prižiūrėtoją žavi visais metų laikais. Štai vos ne per jos kiemo vidurį  šliaužia lietuvių mitologinis, labai gerbiamas gyvūnas – žaltys,  per properšą skrenda gervė, tolėliau – paukštvanagis, iš po kelmo žvelgia perintis mažasis apuokas, neįtikėtiną drąsą priešais kameras demonstruoja kurtinys …O  kaimynystėje savo istorijas pasakoja ir ąžuolai, ir senasis uosis, ir šaknimis didžiulį akmenį apglėbusi eglė  – lyg riedulį mylintis drakonas. 

Bronislovas Ambrozas turi ypatingą  pojūtį šviesai. Brandus miškas, užlietas plevenančia, atrodo, pasakiška šviesa – ši didelio pasisekimo sulaukusi nuotrauka būtent su tokio pojūčio istorija.

“Žinojau šią vietą, bet jai visiškai atskleisti trūko kažkokios magijos, ypatingos šviesos. Vieną birželio 3-osios rytą atsikėliau kaip visuomet  anksti, bet išsiskubinau ne į darbą  ir šeimynai pasakiau, kad lukterėtų  į mokyklą, palauktų manęs. Aš  lėkiau į ten –  tikrai mišką gaubė  nuostabi šviesa, žinojau, kad  bus  užfiksuota  kažkas nerealaus, taip ir įvyko”,- apie įsimintiną vaizdą kalba fotografas.

Sakmė apie kurtinį

Šis paslaptingas gūdžių girių paukštis ne vienam gamtininkui ir fotografui  tikras išbandymas – norint jį pamatyti, ypač klekenant tuoktuvių giesmę, reikia didelės kantrybės: žinoti jo buveinę, įsirengti slėptuvę, vos švintant tyliai klausyti ir žvalgytis, gal pasirodys… Dažnai akistata taip ir neįvyksta.

O į Bronislovo Ambrozo ir jo fotografijos mokytojo tauragiškio Eugenijaus Kavaliausko kadrą šis girių didžiūnas įlindo pats… ir dar labai nepatenkintas, piktas, snapą iškėlęs kirsti.

“Kurtinys išaugo Viešvilės rezervate, kuris juos dirbtinai veisia –  perina kiaušinius, paaugina paukščius ir išleidžia į laisvę. Pirmiausiai vienas iš jų  pasirodė  Sakalinės kaime, iš ūkininko tvarto išvijo gaidžius ir su vištomis bandė  kalbėtis apie meilės reikalus. Po to išėjo į mišką, buvo užpuolęs kelis grybautojus, kažkam subraižė mašinos kapotą – tais metais nuotykiai lyg ir baigėsi. Kitąmet jis pasirodė Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio motorizuoto pėstininkų bataliono kariniame dalinyje, dislokuotame Sakalinėje. Jo vadovas  man paskambino, kad kurtinys ten daro netvarką, puola ant kariškių. Čiupome fotoaparatus ir  su Eugenijumi Kavaliausku bei filmuotoju  išvažiavome”,- pasakoja Šilinės girininkas.

Po fotosesijos gražuolį reikėjo išvilioti iš karinio dalinio teritorijos. Pirmą dieną jis įskrido į pušį ir niekur nesirengė keliauti, tad iš bataliono plotų  buvo  išviliotas tik kitą dieną… Girininkas dar  kurį laiką šį bei tą  apie savo herojų girdėjo, retkarčiais pamatydavo, bet dar po metų drąsuolis kažkur dingo.  

Įdomus  nuotykis ir su mažuoju ereliu rėksniu bei jūriniu  ereliu. “Žinojome, kad jis peri, radome tikslią vietą ir bandėme jį nufotografuoti.  Įsirengėme slėptuvę po medžiotojo bokšteliu ir pradėjome vilioti su masalu. Ten pat sukiojosi ir mažasis erelis rėksnys, Lietuvos raudonosios knygos atstovas. Deja, mažojo erelio rėksnio lizdo niekur neaptikome. Tuomet pasikviečiau į talką Viešvilės  rezervato direktorių, kuris po ilgų paieškų surado  lizdą  visai nedidelėje eglėje, vos už 200 metrų nuo jūrinio erelio lizdo – pasirodo,  pro pat jį mes slapstydamiesi sėlindavome į savo užmaskuotą palapinę”,- prisimena miškininkas.    

Miškas ir fotografija pakerėjo vaikystėje

B. Ambrozas sako, jog  savo tiesioginės specialybės ir pomėgio fotografuoti  jis negalįs atskirti. Kur beeitų ar bevažiuotų Šilinės girininkas, visur šalia ir fotoaparatas,  kad  galėtų užfiksuoti, kas miela širdžiai ir gražu akiai, o ypač kas netikėta. Jam patinka fotografuoti viską, nevengia ir portretų, ir renginių, bet labiausiai traukia  miškas.

Ambrozų, kaip miškininkų, šeimos istorija, anot jų palikuonio, sena, ji siekia pokarį.

“Mano senelis Antanas atsisakė eiti į kolūkį, dėl to teko keletą savaičių pasėdėti Tauragės kalėjime, bet ir grįžęs jis nėjo į tą kolūkį. Tad “liaudies priešui” nebuvo kito kelio, kaip palikti savo žemę ir sodybą bei eiti dirbti į miškų ūkį.  Kiek vėliau Šaukėnų kaime, kuriame aš gimiau, jis gavo sklypelį miško žemės ir ten pasistatė namą. Tas mano vaikystės  namelis ir šiandien dar stovi Tauragės girininkijoje. Užaugau miške, netoli Jūros upės, nuo mažų dienų mačiau, kaip stiebiasi jaunas įveistas pušynas.  Kai po aštuonių klasių išėjau iš namų, miškas jau žvelgė  virš stogo. Dėl profesijos nebuvo jokių abejonių, visi miškų ūkio darbai sukosi aplink namus, žinojau, kas yra girininkas, kas eigulys, kas miško darbininkas”, – kelią link Girionių, į Kauno miškų technikumą, dabartinę  Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją prisimena jo auklėtinis.  

Baigęs technikumą jis pradėjo dirbti Obelyno girininkijoje, bet atvilnijo Atgimimas, Sąjūdis. Bronislovas nenorėjo eiti į sovietinę armiją, tad įstojo į tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą, kurį baigė su pagyrimu.

“Studijų metais  vis važinėjau autobusu per  mišką, kuriame dabar dirbu. Žvalgiausi pro langą  ir svajojau, koks gražus miškas, kaip gera būtų  jame dirbti.  Likimas taip susiklostė, kad po studijų mane paskyrė būtent į Šilinės girininkiją. Dešimt metų išdirbau girininko pavaduotoju, po dviejų girininkijų sujungimo dar kurį laiką likau pavaduotoju, o po to  tapau girininku ir jau 15 metų girininkauju. Iš viso mano miškininko stažas tęsiasi  daugiau nei 25-erius metus”,- kalba pašnekovas.

Kaip jis tapo fotografu?  Bronislovo krikštatėvis ir jo sūnūs, mažojo Broniuko pusbroliai, mėgo fotografuoti, turėjo fotoaparatus, darė nuotraukas iš juostelių. “Krikštatėvis 13-ojo gimtadienio proga man padovanojo  fotoaparatą “Smena 8”,  kelias juosteles, ryškinimo bakelį – visą minimalų komplektą.  Nuo to  ir prasidėjo: fotografavau,  bandžiau ryškinti, važiavau pas krikšatėvį ir pusbrolius į Kretingą, ten leidau dalį vasaros ir mokiausi daryti nuotraukas. Kai pradėjau studijuoti, “Smena” jau  netenkino, su vyresniu broliu Jonu ėjome dirbti į kolūkį ir nusipirkome “Zenitą“, juo fotografavome pakaitomis“,- apie augančią aistrą žvelgti per objektyvą aiškina B. Ambrozas.

Bet brolis Jonas, iš šeimoje augusių keturių, išėjo į armiją, tarnavo Vokietijoje ir grįžęs atostogų vis pasakojo, kaip ten gražu. Jis išsivežė ir „Zenitą“ pažadėjęs, kad už pusmečio jį parveš, o gal nupirks dar geresnį. Deja, jam fotoaparatą  pavogė, teko grįžti be nieko.

Netrukus atėjo vadinamų muilinukių era, bet su jomis, anot Bronislovo, gamtos vaizdų gerai neatskleisi. „Su žmona Ilona, taip pat miškininke ir kursioke, esame Lietuvos dendrologų  draugijos nariai. Žmona važiavo į Italiją žiūrėti medžių ir tai kelionei nusipirko skaitmeninį fotoaparatą.  Juo  aš fotografavau ir išsiunčiau nuotraukų konkursui –  ekspozicija buvo rodoma  Druskininkuose, miško muziejuje “Girios aidas”. Konkurso komisija man skyrė pirmąją vietą, o generalinis urėdas nurodė Tauragės urėdui  už tai man skirti paskatinamąją premiją. Ji buvo  tokia, kad nusipirkau dar geresnį fotoaparatą,  o 40-mečio proga įsigijau dar tobulesnį  veidrodinį  “Canon”.  Gaudyti vaizdus  sekėsi ir tapo gyvenimo dalimi, o kai susitikau su fotomeistru  Eugenijumi  Kavaliausku, jis mokė ir patarė, kaip fotografuoti, o  aš miške rodžiau –  ką. Tai itin sutvirtino mūsų draugystę”,- džiaugiasi Šilinės girininkas.

Ketvertukų tradicija

Keturių vaikų šeimoje užaugęs B. Ambrozas pratęsė ketvertukų  tradiciją. Su žmona Ilona, su   kuria kartu pradėjo mokytis ir kartu baigė LŽŪA,  taip pat susilaukė keturių atžalų.  Vyriausias sūnus Marijus jau Vilniaus universiteto magistrantas, studijuoja teorinę fiziką. Antras sūnus Eugenijus – profesionalus karys, baigęs savanorio tarnybą liko LDK  Kęstučio motorizuotame pėstininkų batalione ir neakivaizdiniu būdu  studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete. Trečioji –  dukra Vijolė mokosi priešpaskutinėje gimnazijos klasėje, o pagrandukė  Julija – pirmokė.

“Vijolė, panašu, pasirinks meną, nes su užsidegimu tapo paveikslus, o apie mažosios polinkius dar anksti kalbėti,- kalba tėtis. – Bet visi mylime gamtą, mėgstame fotografuoti, džiaugiamės savo namais Sakalinės kaime”.

Girininkas tikina, kad miškas jam kasdieninė būtis, miške jis net naktį  jaučiasi daug geriau nei mieste dieną. Koks miškas labiausiai patinka?  Visoks, gal nežavi tik koks  trumpaamžis baltalksnynas ar pan. Bet medžiai, augantys  prie vandens, patinka, o išskirti patį mylimiausią – visi juk su gamtos dovanota aura…

“Aš gimiau ir augau prie Jūros upės, kur visos pakrantės žaliavo, o pagrindiniai medžiai jose buvo  uosiai ir gluosniai. Uosiai kaip kolonos, o gluosniai nulinkę, išsikeroje, jais buvo galima laipioti, šokinėti ar nerti į vandenį … Dūzgė  daug  visokių vabzdžių, širšių, kartais nebuvo kada  rinktis – arba būsi įgeltas, arba šok į upę“, – vaikystės išdaigas mena gamtos fotografas. 

Į klausimą, koks jo kasdieninis girininko darbas, atsako lakoniškai. “ Girininkas yra Barbė devyndarbė  su šiek tiek kūrybinės laisvės. Netiesą kalba tie  girininkai kurie sako, kad tos laisvės visiškai nėra. Kūrybai yra galimybių ir želdinant, ir ugdant,  ir kitur – visur galima dirbti  sumaniai, rodyti  iniciatyvą”,- tikina pašnekovas.

Kokį  miško gyventoją dar norėtų įamžinti B. Ambrozas?  Lūšį,  kuri Tauragės krašte itin reta. Arba žalvarnį – paukštį, kurį  pamatai gal kartą  per  kelis metus.  Iš esmės paukštis  vienas iš   puikiausių pozuotojų gamtos fotografui.  Jų rūšių įvairovė didelė,  jie estetiškai gražūs, daugelis šmėkščioja arti žmogaus, nekelia pavojaus, be to, jų portretai patinka ir mažiems, ir dideliems žiūrovams.

Angelė Adomaitienė

Nuotraukos iš Bronislovo Ambrozo archyvo