Liūdynės savanorių kapinės

vasario 3, 2019
Paprastoji ieva
vasario 1, 2019
Prezidentė atsisakė skirti I. Gudžiūnaitę aplinkos ministre, premjeras mano, kad naujo ministro nebus įmanoma suderinti
vasario 6, 2019

Liūdynės savanorių kapinės

Devynių narsuolių kapai

Sklaidant Vilkaviškio krašto savanorių vardyną, akys  užkliuvo už kelių besikartojančių įrašų: ,,Savanoris žuvęs ir palaidotas Liūdynėje“.

Amžino poilsio kapeliuose netoli Panevėžio žuvo ir vienoje vietoje palaidoti devyni 2-ojo Algirdo  pulko 7 kuopos kariai: Brazaitis Vincas (Vilkaviškis), Karevičius Antanas (Kiršai), Kemeža Jonas (Vilkaviškis), Kilikevičius Jonas (Pilviškiai), Marčiulionis Pranas (Vilkaviškio apskritis), Sidabras Bronius (Vilkaviškis), Sniečkus Vincas (Griebčiai), Šukaitis Vincas (Vilkaviškis), Teiberis Juozas ( Vilkaviškis).

Priėmė kaip gimines

Rinkdamas savanorių gyvenimo ir jų karo žygių istorijas, apkeliavau Vidurio Lietuvą ir Marijampolės apskritį. Po kruopelytę atkurdamas ar tikslindamas savanorių biografijas, visoje Lietuvoje sutikau daug nuostabių žmonių, kurie  ne tik suteikė informacijos apie savanorius, bet ir paatviravo apie savo gyvenimus ir išgyvenimus.

Keliaudamas į Liūdynės savanorių kapines, esančias prie Panevėžio, susipažinau su Panevėžio kraštotyros muziejaus istoriku Donatu Pilkausku, renkančiu istorinę medžiagą apie šio krašto savanorius. Iš jo gavau dvi istorines nuotraukas. Tai 1930 m. savanorių karių kapinių atidarymo nuotrauka, kurioje buvęs savanorių 7-os kuopos vadas vadas karininkas A. Butkevičius (kilimo iš Vištyčio) sako kalbą prie savo kovos draugų kapo.

Antroji pažintis su nuoširdžiomis Liūdynės miestelio bibliotekininkėmis Zita Karveliene  ir Stefanija Steponavičiene. Teko kiek paklaidžioti po mažo miestelio gatves, bet paslaugūs aukštaičiai greitai atvedė mane prie ponios Stefanijos buto durų. Palikusi visus namų ruošos darbus, jau pensija besidžiaugianti buvusi Liūdynės bibliotekos vedėja veda mane į miestelio biblioteką, įsikūrusią gražiai renovuotose miestelio kultūros centro patalpose.

Erdvioje ir saulėtoje bibliotekoje moterys paruošia kavos stalą ir kloja man prieš akis aplankus su surinktais pasakojimais apie mano ieškomų Liūdynės savanorių likimus. Atviraujanti Stefanija pasiguodė, kad emigracija suskaldė sūnaus šeimą, buvusioji marti Ispanijoje su nauju draugu, sūnus Švedijoje.

 ,,Važiuosiu dabar pas savo anūkus švedukus,“- pašmaikštavo buvusi bibliotekininkė. Liūdynės savanorių aprašų istorijos keliauja į mano aplankus, moterims paslaugiai nukopijavus jų surinktą medžiagą.

Su Stefanija Steponavičiene išsiskiriame savanorių kapinaitėse, prieš tai uždegę žvakeles specialiai įrengtuose įdėkluose. Šio miestelio gyventojai, panašiai, kaip mūsų alvitiečiai, kasmet rengia minėjimus savanorių kapinėse.

Tikiuosi, kad po rašinio apie Liūdynės savanorių kapus, atsilieps šių karių giminaičiai. Būtų malonu su jais aplankyti jau renovuotas kapinaites ir pagerbti savo tolimus giminaičius kartu su Liūdynės miestelio bendruomene.

Sukapojo kardais

Miestelio bibliotekos atskirame aplanke surinkti istoriniai pasakojimai apie savanorių kapus. 1919 m. gegužės 21 d. Lietuvos kariuomenei vejant bolševikus nuo Raguvos, čia vyko smarkios kautynės. S. Steponavičienė užrašė ir prisiminimus apie karių žūtį.

,,Paimtus į nelaisvę devynis karius, juos žvėriškai kankino, niekino, tyčiojosi. Nelaimingieji šaukėsi Dievo pagalbos, prašė vandens troškuliui numalšinti. Nebuvo jie išklausyti. Bolševikai buvo labai žiaurūs, paliko juos išdraskytus. Čia žiaurumu pasižymėjo raudonųjų latvių šaulių pulkas”.


              Atminimo įamžinimas

Bolševikams pasitraukus, senieji kaimo gyventojai surinko žuvusiųjų palaikus ir palaidojo. Panevėžio muziejaus muziejininkas Donatas Pilkauskas, renkantis medžiagą apie savanorių kovas Panevėžio krašte, atskleidžia tolesnę savanorių kapų istoriją.

,,Žinojau, kad Liūdynėje palaidoti savanoriai iš Suvalkijos, bet kad jie iš vieno rajono, tai man staigmena.” Pasak D. Pilkausko, kapelių viduryje supiltas simbolinis kareivio kapas, įrengtas Jogailos kryžiaus formos gėlynas.

Pasibaigus nepriklausomybės karams, vietos jaunimas kapeliuose pastatė akmeninį kryžių. Kapeliais pradėjo rūpintis 4-ojo Lietuvos karaliaus Mindaugo pėstininkų pulko kapelionas kunigas Jurkus. Ypač daug pasidarbavo Velžio viršaitis Kaupas, mokytojai Sprangauskaitė, Katelė.

1930 m. liepos 13 d. Liūdynės karių kapai buvo iškilmingai pašventinti. Liūdynės bibliotekoje surinktame aplanke rašoma: ,,Prasidėjus iškilmėms Panevėžio šaulių choras pagiedojo „ Jūs žuvot“, Kapelionas kunigas Jurkus, atlaikęs pamaldas, pasakė graudų pamokslą. 4-ojo pėstininkų pulko orkestras sugrojo gedulo maršą. Prasidėjo prakalbos. Po prakalbų kariuomenės viršininkai, kareiviai, organizacijų atstovai, ant karžygių kapų sudėjo daugybę vainikų. Paskutinei pagarbai orkestras sugrojo Tautos himną, ir tuo pašventinimas baigėsi. Savo buvusius karius pagerbė ir jų buvęs vadas karininkas A.Butkevičius (kilęs iš Vištyčio)”.

Atminimo išniekinimas ir sugrąžinimas

Prasidėjus antrajai sovietiniai okupacijai, kapinaitės buvo išniekintos, nuverstas stovėjęs paminklas. Tačiau vietiniai gyventojai karių savanorių nepamiršo, kapinaites stengėsi tvarkyti. Kai kas nuo sovietų valdžios ir nukentėjo. Po nakties kapeliai vėl atgimdavo, sužydėdavo gėlės, atsirasdavo tautiniai simboliai.

Iš naujo kapinės pasipuošė mediniu kryžiumi jau Atgimimo pradžioje, 1989 m. Atminimą mena ir tautodailininko K. Pelecko kryžius.

Aplankęs Liūdynės kapines, kur palaidoti Vilkaviškio krašto savanoriai, susitikau su Seimo nariu, buvusiu krašto apsaugos ministru vilkaviškiečiu Juozu Oleku. ,,Mūsų pareiga atnaujinti Liūdynės savanorių karių paminklinius kryžius ir įrašyti kraštiečių, žuvusių už Lietuvos laisvę, pavardes”,- sakė J. Olekas.

Istorikas Antanas Žilinskas

Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotrauka;

Antano Žilinsko nuotraukose: Bendras Liūdynės karių savanorių kapinių vaizdas. Kapų antkapiai su sunkiai įskaitomomis savanorių pavardėmis. Bibliotekininkė S. Steponavičienė prie jos globojamų Liūdynės savanorių kapelių.