Nuo Parmos iki Dubysos – atstumas nesutrukdė išpuoselėti pavyzdingiausią miško valdą

gruodžio 20, 2018
T. Ivanausko zoologijos muziejus steigėjo gimtadienį švenčia atsinaujinęs
gruodžio 20, 2018
Lai tyliai ir jaukiai ateina šv.Kalėdos į mūsų bei Jūsų namus
gruodžio 20, 2018

Nuo Parmos iki Dubysos – atstumas nesutrukdė išpuoselėti pavyzdingiausią miško valdą

Tradiciniame Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) konkurse „Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda” absoliučia nugalėtoja 2018 m. tapo lietuvės Birutės Žindžiūtės-Michelini ir Guido (Gvido) Michelini šeimos tvarkoma miško valda, esanti Raseinių rajone, Šiluvos seniūnijoje. Konkurso komisija, vadovaujama ilgamečio jo puoselėtojo, LMSA nario Romualdo Cicėno,  pirmosios vietos laimėtojams skyrė net 42 balų sumą. Iš viso šių metų prizininkais įvairiose kategorijose  tapo 20 dalyvių –  jie pagerbti ir apdovanoti  gruodžio mėnesį  Vilniuje vykusioje LMSA konferencijoje  “Miškas žmogui,  žmogus – miškui”.    

Miško valdoje –  atgaivinta savininkų sodyba  

Vertėja, filologė, leksikografė Birutė Žindžiūtė-Michelini ir jos vyras, Parmos universiteto profesorius, filologijos mokslų daktaras  Gvido Michelini gyvena Italijoje, Parmos mieste,tačiau  vasaros atostogas leidžia savo sodyboje prie Dubysos plytinčiame Pakalniškių kaime. Jų valdomas 51,2 ha miško masyvas nėra ištisinis – į jį įsiterpia dirbamos žemės plotai, jis ribojasi su valstybiniu mišku, o atskiri lapuočių sklypeliai ištysę palei upokšnį. Viename iš  žemės sklypų puikuojasi atkurta savininkų sodyba, nepriklausomos Lietuvos laikais statyta dar ponios Birutės senelių.

Šis nuostabus gamtos kampelis, kuriame driekiasi B. Michelini šeimos žemė bei miškas, patenka į  Dubysos regioninio parko ribas ir yra saugoma teritorija, miškas priklauso II grupei. Jo naudojimo režimas ypač atitinka šeimininkų nuostatas: jeigu tik galima medžio nekirsti, tai jis ir nebus iškirstas. Šeima atlieka sanitarinius kirtimus, miško valymo darbus. Pernai Gvido pats  nugenėjo tankaus eglės jaunuolyno apatines šakas, kad būtų pražvalga. Apsodintos visos aikštelės tarp ariamų plotų ir miško pakraščių, šlaitai, rėvos, visi menkaverčiai krūmynai rekonstruoti: geresni medžiai palikti, pasodinta vertingų medžių rūšių – ąžuolų, eglių, juodalksnių. Nutiestas  ir 1,2 km gruntinis kelias, įrengtos pralaidos. Jis bėga ir per valstybinį mišką, o palei upelį miško pakraštyje pastatyta suoliukų, įrengta pavėsinė. 

Nuo Dubysos krantų – iki Amerikos, Sibiro ir Italijos

 Birutė Žindžiūtė-Michelini sako, kad jos šeimos veiklos geografija labai plati –  nuo Dubysos krantų iki Amerikos, Sibiro ir Italijos. “Būtent noriu paminėti Ameriką – praėjusio šimtmečio pradžioje į ją uždarbiauti buvo išvažiavęs mano senelis, nuo Jonavos kilęs Augustinas Žindžius. Jis 1924 m.  grįžo į Lietuvą, susitiko su mano būsima senele Sofiją, ją vedė  ir pradėjo kurti savo gyvenimą ten, kur šiandien stovi atstatyta jų sodyba. Žodžiu, neatėjome iš niekur. Senelis savo parsivežtus uždirbtus pinigus investavo į žemės pirkimą ir išplėtė savo ūkį iki 80 ha. Išesmės jis užsiėmė žemdirbyste, miško teturėjo 3 ha –  tik tiek, kiek  reikėjo malkoms”,- šeimos  ūkininkavimo pradžią primena p. Birutė.

Deja, gražiai puoselėjamą ūkį ir gyvenimą sutrikdė karas bei baisūs pokario laikai. Nuo karo negandų  šeima slapstėsi aplinkiniuose miškuose, o kartą grįžtant į namus ir važiuojant per brastą vežimas pataikė ant minos, Birutės senelis žuvo vietoje, o močiutė išgyveno. Ji surado jėgų viena rūpintis ir vaikais, ir ūkiu.

“Tačiau vieną 1947-ųjų žiemos naktį ją su trimis vaikais vadinami liaudies gynėjai paėmė iš namų ir iš Viduklės geležinkelio stoties išvežė į Sibirą. Čia jos vyriausias sūnus Petras, mano tėtis, sutiko likimo draugę  tremtinę Telksnytę nuo Rokiškio, ją vedė, ten gimiau aš ir vyresnioji mano sesuo”,- pasakoja B.Žindžiūtė-Michelini.

Šeimai 1959 m. pavyko grįžti į Lietuvą ir įsikurti ten, kur tuomet galėjo – prie Kauno. “Tėtis ne kartą vežė mus parodyti savo gimtinę ir su liūdesiu sakė, kad sunkiai ją atpažįsta: laukai apleisti, apžėlę krūmynais”,-apie pažintį su šeimos lizdu kalba dabartinė jo savininkė.

Birutė baigė mokyklą ir įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistiką. Likimas lėmė, kad  čia ji susipažino su italu Gvidu, atvykusiu mokytis lietuvių kalbos. Itin reikšmingi buvo 1975-ieji – pirmojo atvykimo į Lietuvą metai. Jie Parmos vienuolyne (tuo metu jame buvo tarnybiniai butai) gimusiam jaunuoliui skyrė dvigubą dovaną – meilę Lietuvai ir žmonai Birutei, Olandų gatvės studentų bendrabutyje sutiktai lietuvaitei “reikšmingomis mėlynomis akimis”.

Birutė Žindžiūtė 1984-aisiais tapo ponia Michelini ir su vyru išvyko gyventi į Italiją. Netrukus Lietuvoje prasidėjo reikšmingi istoriniai įvykiai – Sąjūdis, Nepriklausomybės paskelbimas, žemės grąžinimas.

“Mano vyras tik pamatęs mūsų sodybos vietą iškart įsimylėjo Dubysos šlaitus netoli Maironio tėviškės ir su entuziazmu  palaikė mano viziją susigrąžinti gimtinę pažadėdamas finansuoti jos atstatymą bei  išlaikymą. Kai atgavome žemę, kuri buvo įforminta mano vardu, buvo apie  40 ha savaiminio miško, vėliau vyras, patariant mano tėčiui, dar apsodino mišku apie 10 ha.  Mums prireikė vietinių specialistų pagalbos, taip susipažinome su vietiniu girininku Nerijumi Sutkevičiumi, be kurio paramos ir konsultacijų  šiandieninio apdovanojimo nebūtume gavę.  Nerijus – mūsų  įgaliotas asmuo, prižiūrintis mūsų mišką kvalifikuotas specialistas”,-  apdovanojimo šventėje kalbėjo p. Birutė.

Ji priminė, kad dalį miško Michelini šeima sodino už savus pinigus, vėliau pasinaudojo  ir ES parama. Pernai ES paramos lėšomis atliktas jaunuolynų ugdymas.

Birutė džiaugiasi ir savo vyro Gvido džiaugsmu dėl gražiausios miško valdos  apdovanojimo. “Galbūt net sunku įsivaizduoti, kad mano vyras profesorius bei akademikas, augęs mieste ir miško pasaulį pažinęs iš savo į italų kalbą išversto A. Baranausko “Anykščių šilelio”,vasaromis tampa paprastu medkirčiu. Jis sodyboje apsiginkluoja motoriniu pjūklu, kardais, visokiomis mečetėmis ir genėja medžių šakas, valo linijas… Šiuo apdovanojimu jis apsidžiaugė labiau nei Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu”,- pažymėjo italo sutuoktinė.

Ji pakvietė privačių miškų savininkus liepos mėnesį apsilankyti Pakalniškių kaime esančioje sodyboje ir apžiūrėti šeimos valdas.

Tėvynės meilė, romantizmas spindi iš p. Birutės protėvių ir dabartinės šeimos. Jos jau suaugę  vaikai – sūnus Emilis ir dukra  Martyna – puikiai kalba lietuviškai, tad susirinkus visai giminei prie Dubysos vertėjų nereikia.  

Angelė Adomaitienė

“Pavyzdingai tvarkoma privati miško valda 2018” konkurso nugalėtojai:

I-osios vietos nugalėtoja – Birutės Žindžiūtės-Michelini ir Guido Michelini šeima, Kauno apskr. Raseinių raj. – 42 balai. 

Prizininkų-įmonių kategorija:

1. UAB „ŽEMAITIJOS MEDIS“, Telšių apskr. – 33 balai.

2. UAB „DAGMEDIS“, Vilniaus apskr. – 32 balai.

3. UAB „ANMADO“, Telšių apskr. – 32 balai.

Prizininkų-mažųjų miško savininkų(plotas iki 5 ha.) kategorija:

1. AURELIJA VAINĖ, Panevėžio apskr. – 30 balų.

2. MARIUS DOMARKAS, Telšių apskr. – 26 balai.

3. ANDRIUS BAJORŪNAS, Alytaus apskr. – 26 balai.

Prizininkų-stambesnių miško savininkų (plotas 5 ha ir daugiau) kategorija:

1. ANTANAS TARVYDAS, Klaipėdos apskr. – 41 balas.

2. STASYS BALČIŪNAS, Panevėžio apskr. – 40 balų.

3. ALDONA GLUODIENĖ IR RIMANTAS GLUODAS, Tauragės apskr. – 34 balai.

Nugalėtojai apskrityse:

1. ALYTAUS – UAB „LOGINTA“ – 31 balas.

2. KAUNO – UAB „DZŪKIJOS MEDIENA“ – 31 balas.

3. KLAIPĖDOS – „IRI Investments Lietuva“ UAB – 30 balų.

4. MARIJAMPOLĖS – DAINIUS JOCIUS – 34 balai.

5. PANEVĖŽIO – RAIMUNDAS NAGELĖ – 30 balų.

6. ŠIAULIŲ – STASYS ŠALKAUSKAS – 34 balai.

7. TAURAGĖS – EVALDAS KUBILIUS – 26 balai.

8. TELŠIŲ – JUSTINAS STONKUS – 32 balai.

9. UTENOS – UAB „KESTAROLIS“ – 31 balas.

10. VILNIAUS – VYTAUTAS DANIUS – 28 balai.