„Kietai“ Utenos įmonei vadovauja kieti vyrai

1 liepos, 2019
ŽEMAITUKAS ir MUSTANG – su lietuviška trispalve
1 liepos, 2019
Pernai girininkas Kęstutis Markevičius apdovanotas ordino “Už nuopelnus Lietuvai” medaliu
1 liepos, 2019

„Kietai“  Utenos  įmonei  vadovauja  kieti  vyrai

Sutikęs Utenoje įsikūrusios UAB “Nosted mechanika” generalinį direktorių Dainių Tvarijoną supranti, kodėl vietiniai apie juos sako – „Kieti vyriokai“. Kieti, nes gamina pačius kiečiausius gaminius iš kieto metalo. TRYGG, IGLAND, FRAM  –  visame pasaulyje gerai žinomi prekių ženklai. O jų gamybos įmonė, anot uteniškių, –  kiečiausia mieste.

Direktorius dėl tokių pagyrų tik šypsosi. Aišku, yra kietas gaspadorius, jei norvegai juo patikėjo ir iš Švedijos nenaudojamą gamybos įrangą perkėlė į šį Aukštaitijos miestą. O gal Utena – laimingų žmonių miestas? Pasak laimės ekonomikos šalininkų, ji grįsta ne pinigais, o realiu žmonių pasitenkinimu. Tiesa, nebūsi labai laimingas, jei neturėsi už ką duonos nusipirkti, tad finansinė padėtis taip pat svarbi.

Vietoj penkių – trylika milijonų

D. Tvarijonas pripažįsta, kad jam patinka pradėti naujus darbus ir nebijant iššūkių kurti pačiam. Norvegų kapitalo įmonių grupės “Nosted Kjetting AS” savininkai planavo nenaudojamą gamybos įrangą iš Švedijos iškelti į Kiniją, tačiau būsimam generaliniam direktoriui pavyko juos įtikinti, kad Utena – stambios pramonės miestas bei gamybai tinka labiau. Į Utenos laboratorinių elektros krosnių gamyklos patalpas naujieji savininkai koją įkėlė 2003-aisiais.

”Kai pradėjome kurtis, pusę metų nieko dar  negaminome, su mumis niekas nekalbėjo, nes tuščios buvo mūsų sąskaitos. Kreditan irgi niekas nieko nedavė, važinėjau pas draugus, prašiau, kad padėtų įrengti cechą. O ir tų žmonių buvo tiek, kad ant rankos pirštų suskaičiuotum – sekretorė, buhalterė ir dar pora darbininkų. Toks buvo visas mūsų ūkis, o kapitalas priklausė norvegams, –pamena generalinis direktorius. – Taip buvo kuriama norvegų dukterinė metalo apdirbimo įmonė. Iš pradžių buvo numatyta, kad gamykloje dirbs 25 darbininkai. Tokia buvo užduotis, kai pasirašiau kontraktą, todėl  ir rengėm pagrindinį cechą tokiam kiekiui žmonių ir tik ratų grandinėms TRYGG gaminti“.

D. Tvarijonas džiaugiasi, kad dirbti sekėsi – buvo planuota, kad antraisiais metais bus pagaminta produkcijos už 5 mln. litų, o  pagaminta už 13 milijonų.

„Tada prasidėjo plėtra. Mes po truputį augome augome, po vieną cechą vis paimdavome iš krosnių gamyklos ir dabar turime visą pastatą. Kitaip į mus pradėjo žiūrėti ir savininkai, ir užsakovai. Kartais savo gaminius – didžiąsias miško grandines – siunčiame ir į Australiją, ir į Naująją Zelandiją. Bet tai, aišku, kaip koks šou –  keli padėklai lėktuvais skrenda.  Pagrindinė grandinių rinka – Skandinavijos šalys ir  Kanada.  Įmonė  gamina ir garsaus norvegų prekės ženklo IGLAND lengvąją miško, sniego valymo, kelių priežiūros techniką, kėlimo įrenginius. Visi šie produktai atitinka ES įrangos direktyvą (EU Machinery Directive (CE mark)“,- pasakoja pašnekovas.

IGLAND produkcija pasiekia daugumą Europos šalių, Pietų Afriką, Pietų Ameriką, JAV bei Kanadą, o  Rytų Europos rinkose uteniškiai parduoda IGLAND miško pramonės įrenginius, TRYGG ir inžinerinės pakraipos FRAM  produktus bei kitą Aukštaitijos įmonėje pagamintą produkciją”.

Lūžis gerovės link

Pasak generalinio direktoriaus, 2008 metais per pasaulį nuvilnijusi ekonomikos krizė uteniškių neišgąsdino. “Aišku, mes ją irgi jautėme, tačiau tuo pačiu metu įmonėje įvyko ir esminis lūžis, – mena jis. – Prie Mandalio miesto bankrutavo viena grandinių gamykla, priklausiusi suomiams, tad  jie mums išrinkę atvežė didžiulę grūdinimo krosnį.  Ji kainuoja milžiniškus pinigus, tačiau jos vaizdas buvo  lyg trijų krūvų metalo laužo. „Vyrai, susimontuokit, įsikaskit ją, dirbkit…“,-  patarė suomiai. Mes, turėdami keletą krosnies nuotraukų bei sulaukę šiokios tokios pagalbos, per devynis  mėnesius ją įkasėm ir paleidom… Tai buvo esminis lūžis, nes galėjome pradėti taupyti, patys vietoje grūdinti didžiąsias miško grandines. Jas nedaug kas pasaulyje gamina, nes rankytėmis jų nesupinsi – reikia galingų įrengimų, reikia didžiulių grūdinimo krosnių ir pan. Taip mes šoktelėjom aukštyn”,- aiškina bendrovės vadovas.

Kitas naujas veiklos etapas prasidėjo 2014-aisiais, kai Švedijoje esančią gamyklą buvo numatyta iškelti į Kiniją. Taip nutarė jos savininkai norvegai, tačiau per vieną rimtą susitikimą D.Tvarijonui pavyko įrodyti, kad tuos įrengimus gali priimti ir lietuviai.

“Šitos mašinos – kitas rimtas šuolis. Procesas, žinoma, užtruko: praėjo dveji metai, kol atvežti įrengimai ėmė veikti.  Patys juos sumontavome, gaminome atsargines dalis, dar reikėjo pirkti frezavimo centrų, kad detales galėtume padaryti, be  to,  ir žmonės reikėjo išmokyti jais dirbti. Daug visko  reikėjo, – vardija p. Dainius. – Dabar gamybos procesas – nuo pradžios iki pabaigos. Gaminame ne tik sau, bet ir norvegams žaliavines grandines, jūrų grandines kroviniams tvirtinti. Norvegų grupėje esame didžiausi, turime gaminių, kurių kiti jau negamina, tad mes jiems juos tiekiame. Nuolat plėtėmės, pirkome mechaninių centrų, CNC staklių, mokėmės. Turime ir gerą staklių bazę, ir puikius darbininkus, ir gabius konstruktorius. Jau kalbama, kad reikėtų į čia perkelti ir daugiau inžinerinio serviso, tad konstruktorių mums reikės dar daugiau. Nežinau, kur juos rasti, bet rasim…“

Galbūt keistai atrodo, bet gamyklos specialiosiomis pajėgomis direktorius vadina remontininkus, tuos, kuriems nereikia mašinų brėžinių, elektros schemų – jie gali viską padaryti.  Lazerį, anot jo, galima nusipirkti ir internetu, o be schemų surinkti jau naudotas, iš užsienio atvežtas mašinas bei įrengimus, reikia geros galvos ir auksinių rankų.

Prie tekinimo frezavimo staklių sparčiai besisukiojantis Donatas Motiejūnas didžiuojasi, kad dirba pačioje geriausioje Utenos gamykloje. Nuo senų laikų, kai šiose patalpose buvo įsikūrusi Laboratorinių elektros krosnių gamykla, dar pluša ir jo tėtis Valentinas. Donatas prisipažįsta, kad pasiblaškęs po pasaulį, padirbėjęs Anglijoje ir sukūręs šeimą, nusprendė grįžti namo ir  nutarė vaikus leisti į mokyklą savo krašte.

“Nieko apie metalo apdirbimą nežinojau, bet čia visko išmokau. Padėjo visagalis internetas, užsienyje išmokta anglų kalba, kuria reikia daug skaityti, daug domėtis. Tobulintis važiuojame ir į Vokietiją. Šiame darbe niekada negali sustoti, atrodo,  jau žinai, o po savaitės vėl naujovių atsiranda. Labai įdomu, man patinka. Atrodo,  kad ateini žalią mygtuką nuspausti, bet taip nėra, nes staklių viduje daug kas slypi. Drožlė turi kaip žirniai byrėti… Turi būti kaip juvelyras, bet tuo pačiu ir grubus, nes čia veikia labai didelė jėga”, – apie darbo subtilybes pasakoja ceche triūsiantis vyriškis.

Absolventų nesulaukia

Direktorius ir vėl mįslingai šypsosi, nes žino, kur ieškoti darbuotojų. Savame kieme.

„Visus darbininkus išmokome čia, vietoje. Naujokai nemokėjo nei lazeriais pjauti, nei prie programinių centrų dirbti. Tie, kurie norėjo, ėjo, mokėsi, įgijo kitą kvalifikaciją ir dabar sugeba valdyti programinius centrus. Kadangi pirkome keletą naujų įrengimų,   žmones mokė ir juos pardavusios kompanijos, taip pat jie mokėsi ir Norvegijoje“, – pažymi D. Tvarijonas.

Aukštosios mokyklos pastaruoju metu jungiamos, jos džiaugiasi stojančiųjų ir baigiančiųjų gausa, tikina, kad ruošia puikius įvairaus profilio specialistus, deja, Utenos “Nosted mechanika” įmonėje nėra nė vieno jų absolvento.

Į klausimą, kas gamykloje galėtų dirbti, direktorius atsako, kad čia ir yra didžiausias kuriozas. „Pavyzdžiui,  profesinio mokymo centrai turi prisipirkę visokiausių įrengimų, bet jie kažkodėl specialistų neparuošia. Sakykime, kad net frezuotojo, paruošto tokiuose centruose, nėra nė vieno. Neseniai pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su Utenos kolegija. Jie pagal programą ruošia automatinio valdymo sistemų specialistus, mums tokie reikalingi. Jau susitikome su naujuoju kolegijos rektoriumi Raimundu Čepuku, buvo atvažiavę dėstytojai su mokiniais, parodėme, ką mes galime pasiūlyti praktikai atlikti. Matysime, ar jie mokysis, ar norės bendradarbiauti“, – viltingai tikisi D. Tvarijonas.

Pasak jo, ryšys tarp mokymo įstaigų ir gamybos įmonių nutrūkęs ir neįmanoma jo taip greitai atstatyti.

„Pas mus derinti lazerių atvažiuoja kompanijos atstovas Norvegijoje. Jis keliauja po įmones, kuriose stovi jų įrengimai, juos derina, jei yra gedimų – taiso. Puikus mechanikas, išprusęs, viską mokantis – uždirba turbūt daugiau nei gamyklų direktoriai. Aukštos kvalifikacijos profesionalas. Tokių yra ir Lietuvos kompanijose, tačiau trūksta. Smagu, kai ateina  savo profesiją išmanantis žmogus. Mūsų įmonėje yra grįžusių ir iš Anglijos, ir iš Italijos, kurie ten dirbo gamyklose prie tekinimo CNC staklių. Jie turi patirties ir puikiausiai susitvarko. Bet Lietuvoje paruoštų tokių specialistų nėra… Kol neturėjome modernių įrengimų, tai nebuvo svarbu, bet dabar reikia aptarnauti lazerius, CNC centrus. Jau šnekam apie pusiau robotus… Gerai, kad mums sekasi apmokyti saviškius, kad yra tokių, kuriems įdomu. Bet iš esmės specialistus reikia mokyti mokymo įstaigose, – įsitikinęs pašnekovas. – Deja, nėra daug stojančių, nes reikia ir fiziką, ir chemiją mokėti. Jei nori derinti staklių valdiklį, turi apie elektrą išmanyti, neužtenka vien spaudyti mygtukus, reikia mokėti ir sujungti, žinoti, kur koks laidas. Mes turime keletą savų profesionalių elektrikų, suvirinimo inžinierių, bet, aišku, niekada nepamaišys ir daugiau… Galvojame apie ateitį, mokome žmones, gerai, kad kaitos didelės nėra ir kad  nuo 25 išaugome iki 215 darbuotojų kolektyvo”.

IGLANDO filosofija – gaminiai ūkininkui

Per pastarąjį dešimtmetį IGLAND miško pramonės technikos gamyba iš esmės persikėlė į Lietuvą. “Nosted mechanika” gamina tai, ko dažniausiai gali prireikti ir ūkininkui – traktoriumi traukti, vežti, kapoti malkas. Ši plėtra, pasak D. Tvarijono, prasidėjo prieš gerus penkerius metus. Uteniškiai patys pasisiūlė norvegams gaminti priekabas ir kranus.

“Gamyklos konstruktoriai sukūrė paprastesnę priekabą, nebuvo lengva ir savo kraną – hidraulinį manipuliatorių – sukonstruoti. Tai ilgas gaminys, daug judančių detalių. Nelengva jį pagaminti, bet mes tai padarėme, – didžiuojasi direktorius. – Dabar tuo džiaugiasi visi. Produkcijos gama plati – gaminame ir sniego valymo techniką, ir žemės ūkiui – šakes, strėles, dozatorius, grandines sunkvežimiams, malkų skaldykles. Vienas iš naujesnių gaminių – greideriai. Daug darome sniego pūtiklių, bet Lietuvoje jie nepopuliarūs. Jie ypač reikalingi ten, kur nėra kelkraščių, nes sniegą tiesiog nupučia. Tai sudėtingas produktas, kuriam reikia daug detalių, tikslumo, guolių. Vis dėlto  pats populiariausias gaminys – grandinės sunkvežimiams. Lietuvoje žmonės jų jau klausinėja, perka. Tie, kurie važiuoja į Norvegiją žino, kad ten galioja įstatymas, jog privalu turėti grandines ratams. Vieni nusiperka čia, kitiems prie sienos tenka mokėti brangiau. Grandines perka ir rumunai, slovakai, italai, net rusai pradėjo pirkti… Ką galime patarti lietuviams? Grandinių gali prireikti važiuojant slidinėti į kalnus. Lietuvos vežėjus aprūpina mūsų dileris “Jupoja”. Mes tiesiogiai nepardavinėjame, tad savo platintojų prašome, kad iš anksto numatytų kiekius. Nors visiems atrodo, kad mes visko prisikrovę, bet iš tiesų grandines reikia spėti pagaminti. Miško technikos Lietuvoje parduodame nedaug, išsiunčiame į Norvegiją”.

Žiaurus biurokratizmas   

Gamintojas neprašo nei valdžios, nei bankų pagalbos. Tik reikia, kad netrukdytų… Priėmus naują Darbo kodeksą atsirado labai daug biurokratinio darbo, kuris visiškai nesusijęs su gamyba. “Kiek prisidėjo popierių… ojojoj. Mes grįžom į sovietizmą. Prisimenu, kaip pradėjau dirbti 1986 metais būtent taip buvo, – apgailestauja D. Tvarijonas. – Blogai, kad ir viršvalandžiai vis tiek ribojami, o jų reikia, kai sezonas prasideda. Iš to kodekso mums nieko gero. Pasikeitusi mokesčių sistema vėl pridėjo naujų popierių krūvą. Mūsų darbuotojos jau antrą mėnesį pluša, nes visiems reikia pakeisti darbo sutartis. Kad galėčiau pakelti darbuotojui atlyginimą, turiu parašyti raštą, jog jis sutinka, kad atlyginimas būtų pakeltas. Jis pasirašo, aš pakeliu.  Ką darysi – mes, gamybininkai, kantrūs. Bet tikrintojai labai mėgsta mus tikrinti. Duomenų apsauga prisidėjo, jau mes kažką turime saugoti… Jau auditoriai apmokomi ir tuoj bus čia. Pas mus tikrai ateis, jau žinom. Jiems gaudyti mašinų prekeivius sunku, o mes su  staklėmis niekur nepabėgsim. Su vietos valdžia gerai sutariam, bet yra instancijų, kurios turi kažką dirbti. Biurokratizmas darosi žiaurus. Norvegijoje  kitaip: ten gamybininkas – šventa karvė. Pas juos ateis, patikrins, pasakys žodžiu, gal kažką patars ir išeis. Pas mus priimta žmonių, kad rūpintųsi darbo saugos, priešgaisrinės apsaugos, energetikos klausimais. o pas juos tokių etatų nėra. Tai daro, tarkime, gamybos vadovas. Mano vargšai meistrai laksto apsikrovę popieriais, renka parašus. Norvegai iš pradžių  stebėjosi, kam mums viso šito reikia, paskui suprato, kad visur taisyklės tokios pačios, tik jų gamybininkų niekas netikrina“.

Kyla našumas, kyla ir algos

Generalinis direktorius giria savo meistrus. “Mūsų gamybininkai, konstruktoriai … vyrai, išmanantys savo darbą. Prekybos vadovas Audrius Baršauskas rūpinasi pardavimais Lietuvoje, Baltijos šalyse, Rusijoje, Rumunijoje, Slovakijoje. Mums lengviau, nes 90 proc. produktų  pagaminame ir jie jau parduoti, nes pardavinėja norvegai, tik 10 proc. parduodame patys. Dabar šnekamės su vokiečiais, nes norvegai iki šiol taip ir nesugebėjo jiems nieko parduoti. Vokiečiai mūsų TRYGGo nežino. Problemų būna, metalas lūžta. Dėl ko? Kol nepradėjome tirti metalo receptūros, žaliavas pirko iš Rytų gamyklų. Ten iš akies daro, kaip gaunasi, taip… Labai greitai atsikandome šito bendradarbiavimo. Dabar  grandinėms viela vežama iš Vokietijos, strypai – iš Švedijos,  kartais – iš Lenkijos. Per metus „suvalgome“  8 tūkst.  tonų metalo.  Gamybai reikia daug rankų darbo, daug sąnaudų žmogiškiesiems ištekliams – geriname darbo našumą, tobulėjame, algas mokame laiku, jos kyla, žmonės neišsilaksto… Pažiūrėkit, kiek čia taurių, apdovanojimų“, – šypsodamasis rodo prizais ir taurėmis nustatytą lentyną.

Autosporto legenda V. Žala taip pat skraidžioja aplink Uteną… UAB “Nosted mechanikai“ nesvetimi sporto, kultūros renginiai. “Utenoje ralis – šventas reikalas, susirenka labai daug žiūrovų. Ir Dakaro ralis visiems įdomus, jo legenda Antanas Juknevičius su TRYG logotipu važiuoja, Vaidotas Žala irgi su mūsų TRYGG prekės ženklu lenktyniauja. Kai pradėjo dalyvauti varžybose prieš 3-4 metus, jam mūsų paspirtis buvo ypač reikšminga. Užsukom pas jį, žiūrim – mašina stovi nurinkta, Vaidas vaikšto nosį nukabinęs. Na, sakom, duok, padarysim. Konstruktoriai ėmė ir padarė. Mūsų lenktynininkai talentingi, neturi baimės jausmo. Padedam ir motociklininkams, visiems, kas prie technikos. Prisidedame ir prie miesto gyvenimo, juk jame pilna renginių. Moterys panoro futbolą žaisti, kai kurių dukros lanko “Utenio” klubo akademiją, labai daug su vaikais dirba šios akademijos vadovas Vaidotas Rastenis. Mūsų vyrai lošia krepšinį, juos visi nori remti“, – juokiasi p. Dainius.

Jis tikina, kad jam įdomu ir patinka darbą pradėti nuo nulio ir kurti. Ir jo ateities vizija buvo tokia: kad dirbtų normali ir patikima gamykla, o ne koks kioskas.

Rasa Liškauskaitė