Kupiškio vizija – Europos triatlonas ir žalia, ekologiška, saugi aplinka

Kupiškio vizija – Europos  triatlonas  ir  žalia,  ekologiška,  saugi  aplinka

Nedidelis Kupiškio miestas, įsikūręs vos už 44 km į rytus nuo Panevėžio, o ir visas kupiškėnų kraštas jau dabar stebina gamtos bei žmogaus rankų sukurta darna, sveika gyventi ir ilsėtis aplinka, puoselėjamomis tradicijomis, renginiais, kasmet akį pamaloninančiais naujais akcentais. Rajonas nesiorientuoja į stambią pramonę, o daugiau – į paslaugų sektorių, socialinę, iš jos ir orios senatvės, bei kultūrinę kryptį. Kupiškio vizija – tūkstančius žiūrovų ir dalyvių pritraukiančios Europos triatlono varžybos bei žalia, ekologiška, saugi aplinka čia gyvenantiems ar atvykstantiems praleisti laisvalaikį. Apie tai, kiek ši vizija priartėjo ir kokie artimiausi planai, kalbamės su Kupiškio rajono meru DAINIUMI  BARDAUSKU.

– Kas Jums yra Kupiškis, ką jis reiškia Jūsų gyvenime, juk esate iš šio krašto ir tapote šio rajono  meru…

– Pirmiausiai tai gimtas kraštas, esu tikras kupiškėnas, tuo jau daug kas pasakyta. Žmonės kiek ilgiau pagyvenę mūsų krašte, aišku, pritampa, tampa aukštaičiais, kupiškėnais – regiono patriotais. Kadangi aš esu tikras aukštaitis ir tikras kupiškėnas iš Juodpėnų kaimo, kuris, ačiū Dievui, dar gyvas, negali būti kitaip, kad jo nemylėčiau ir neturėčiau ambicijų šitą kraštą puoselėti. Jis – man savas, jame noriu įgyvendinti savo idėjas bei mintis, kad jis taptų gražesnis, geresnis, kad  būtų išskirtinis…

– Vis dėlto, kas labiausiai čia Jus žavi, o gal meilė akla?

– Žavi kupiškėnai – geri žmonės, jų tiesūs keleliai. Iš esmės – tai nuostabus Aukštaitijos kampelis, čia nėra super didelės pramonės, deja, ir gausių ežerynų, bet rajono kraštovaizdis – įvairus: lygumos į Biržų ir Pasvalio pusę,  vaizdingos kalvos –  į Anykščių ir Rokiškio, turime garsią Šimonių girią, kitus gražius miškus, džiaugiamės ir didžiuojamės Kupiškio mariomis, pagal dydį Lietuvoje užimančiomis 3-4 vietą. Mariose – dvi garsios salos: viena išskirtinė – Uošvės liežuvis, labai išpuoselėta, o kita – Žento slėptuvė. Uošvės sala – nuostabus gamtos kampelis, kuriame žmogaus ranka jį pavertė pasaka su unikaliu dendroparku, skulptūromis,  infrastruktūra pramogoms ir poilsiui. Į šią žaliąją zoną įnešta šiek tiek civilizacijos, bet stengiamės su ja neperlenkti. Daug padarėme įveiklinant šią salą, kurioje organizuojamos  įvairios šventės, festivaliai, salą mėgsta sportininkai, šiaurinio ėjimo su lazdomis mėgėjai ir pan.

Lietuvos šimtmečio metais vyko gražiausios salos rinkimai ir mūsų Uošvės liežuvio sala balsuojant internete buvo išrinkta gražiausia Lietuvos sala, nurungusia net Trakų Galvės ežero salą. Ačiū balsavusiems, jie tikri mūsų krašto patriotai.

Kiekvieną vasarą mūsų saloje vyksta „Stichijų“ festivalis, susidedantis iš keturių stichijos dalių –  žemės, oro, vandens ir ugnies zonų. Šiose keturiose zonose vyksta atitinkami renginiai, koncertuoja  įvairūs atlikėjai. Festivalis sutraukia 7-8 tūkst. žiūrovų. Pernai Kupiškio mariose vyko vandens formulės F-2 Europos čempionato baigiamasis etapas, taip pat vyksta kitos sporto varžybos, įvairiausios atrakcijos.

Šiemet „Stichijos“ festivalis vyks jau ketvirtą kartą, jį organizuoja savivaldybės Kultūros centras.

– Kaip pavyko taip gražiai susitvarkyti, kiek pagelbėjo ES parama ir kokius reikšmingus planus dar puoselėjate?

– Kupiškis – žalias, jaukus rajono centras.  Į jį nemažai ir ankstesnių vadovų idėjų  įdėta. Man ir mano komandai norisi žvelgti  į ateitį su gražesnio, sveikesnio kraštovaizdžio formavimo planais.   Vykdoma prioritetinė užduotis  – nugriauti senus nenaudojamus ir apleistus  pastatus įvairiose kaimiškose vietovėse: ūkinės paskirties griuvenas, fermas ir pan. Dalį jų, panaudojant ES lėšas, jau nugriovėme ir toliau tą darysime. Dabar ruošiamasi sutvarkyti dar keliolika objektų – jie krašto tikrai nepuošia, be to, kelia pavojų. Yra vietovių dar sovietmečiu užterštų naftos produktais ir kitomis cheminėmis medžiagomis – tai buvusios amoniako talpyklos, keletas  naftos bazės teritorijų. Tie objektai tvarkomi, gruntas išvežamas ir utilizuojamas, o žemė išlyginama, užsėjama žole. Buitinių savartynų rajone jau nėra, šiukšlės vežamos į Panevėžio regioninį sąvartyną. Mūsų buvę mažiukai jau rekultivuoti ir sutvarkyti panaudojant ES lėšas, turime tik stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelę. Džiaugiuosi, kad žmonės sąmoningėja ir kad naujų, didesnių šiukšlinimo židinių nėra.

Tad rajonas – ekologiškai švarus, tinkamas žmonėms gyventi ir ilsėtis. Ko daugiau žmogui reikia, galbūt, kaip romėnai troško, – žaidimų?

Su mūsų regiono garsiuoju geležiniu žmogumi, panevėžiečiu Vidmantu Urbonu bandome vieną idėją įgyvendinti – aplink Kupiškio marias planuojame triatlono rungtynes, jau daug kas padaryta ir dalis trasų suderinta su kaimyniniu Rokiškio rajonu, kuriame driekiasi kai kurios marių prieigos. Berods Havajuose vyksta ultratriatlono pasaulinės varžybos, o prieš jas galėtų vykti europinė repeticija Kupiškyje, kurią surengti kompaktiškame miestelyje labai patogu – uždaryti eismą dviračio rungčiai ir bėgimo distancijai, o plaukti ypač tinka  marios. Mūsų idėja – rengti europinio lygio triatlono varžybas, kuriose dalyvautų  tūkstantis ar daugiau sportininkų. Žinoma, dėl to reikia galvoti apie viešbučius, maitinimą ir pan., nes kol kas tai kelia problemų ir gali priminti garsiuosius „Vasiukus“, tačiau darant pasidaro.

Reikia priminti, kad idėja  – ne iš kosmoso srities. Kupiškyje tarptautinės  triatlono varžybos jau vyksta, jos organizuojamos nuo 2002 metų. Pernai Europos taurės varžybas pakeitė Baltijos regiono čempionatas.

Pasaulyje ir Lietuvoje  organizuojami ultratriatlonai, kurių nuotoliai dauginami iš klasikinio triatlono (“IronMan”) distancijos. “IronMan“ – viena sunkiausių žmogaus ištvermės lenktynių:  varžybose dalyviams per dieną reikia nuplaukti 1,9 km, dviračiu numinti 90 km ir nubėgti  pusę maratono – 21,2 km. Geriausiai etape savo amžiaus grupėse pasirodžiusių 50 sportininkų pakviečiami į „IronMan“ finalą.

– Tokioms varžyboms surengti reikia paslaugų infrastruktūros, didelio savivaldybės indėlio. Ar vietinis verslas prie to prisideda, taip pat rajono žaliųjų zonų, visos poilsio infrastruktūros tvarkymo?

– Sodiname parkus, vyksta ąžuolynų ir kitų želdynų sodinimo iniciatyvos, darbdaviai taip pat  kuria savas zonas, prisideda pinigais ar darbu prie rajono patrauklumo. Nenorėčiau išskirti kokios nors vienos įmonės, o sodinukais aprūpina artimiausi lietuviški  medelynai.

Gaila, kad nebeliko Kupiškio miškų urėdijos, Valstybinių miškų urėdijos regioninis padalinys – dabar Rokiškyje. Rajonui tai nėra gerai, belieka tik apgailestauti. Su buvusia urėdija santykiai buvo labai dalykiški, konstruktyvūs, ji niekada neatsisakydavo pagelbėti, ypač mokykloms, kultūros ir kitoms įstaigoms. Kol kas nežinia, kaip susiklostys santykiai su Rokiškio padaliniu, tikiuosi, kad jie bus konstruktyvūs. Mano nuomone, urėdijose permainų reikėjo, bet gal į reformą reikėjo labiau įsigilinti, pažiūrėti individualiai.

Viena didžiausių likusių gamtosaugos problemų – tai Skapiško miestelis, kuriame dar nėra nuotekų valymo įrenginių, dabar ruošiamas projektas. Kitur veikia ir vandens nugeležinimo įrenginiai, sutvarkytos nuotekos. Savivaldybės iniciatyva imtasi padėti gyventojams sutvarkyti nuotekas ir įrengti biologinio valymo įrenginius individualiems vartotojams. Pernai tam skyrėme 20 tūkst. eurų  – jei žmogus statosi autonominius biologinio valymo įrenginukus, jam savivaldybė kompensuoja 1000 eurų. Paraiškų buvo daug daugiau nei skirta lėšų, visi pinigai panaudoti, tad šiemet savivaldybės biudžete tam taip pat planuojamos lėšos. Parama ypač reikalinga – namų ūkiui padengia beveik trečdalį vandens valymo įrenginių išlaidų.

– Kas padėtų Kupiškiui padaryti proveržį, sulaikyti nuo emigracijos?

– Dabar pagrindinė darbo jėgos trauka – į Panevėžį, bet iš šio miesto tikimės ir proveržio. Laukiame “Rail Baltica” geležinkelio vėžės, kuri eis pro Panevėžį, o mes turime geležinkelio atšaką, tad šalia jos galės plėstis logistika, įvairios paslaugos. Galbūt Kupiškis taps Panevėžio miegamuoju rajonu, juk  40-50 km šiais laikais, kai nuveža parveža, – nėra atstumas. Tikiuosi, kad ateityje atsiras projektų ir daugiau – meškerių užmesta ne viena, dabar laukiame, kas užkibs. Beja,  kiti tas meškeres irgi mėto ir naudoja patrauklius masalus.

Iš vietos verslų tradiciškai stipriausios medienos apdirbimo įmonės – UAB „Slavita“ ir AB „Dastros medis“, UAB „Durpeta“ – gaminanti ir eksportuojanti durpes. Iš esmės esame žemdirbiškas kraštas ir daugiau turėtume orientuotis į produkcijos perdirbimą. Pavyzdžiui, yra keli  grūdų elevatoriai, tad galbūt galėtume grūdus ne tik saugoti, bet ir perdirbti. Juk auginame rapsus, grūdines kultūras, sėklines žoles, šiek kiek mėsinių galvijų, avis, yra dar  keletas medienos perdirbimo, baldų detalių gamybos  įmonių. Manau, kad perspektyvų turime.

– Ar yra alernatyvios energetikos, resursų taupymo užuomazgų?

– Kupiškio rajonas iš esmės kūrenasi biokuru, maža miesto dalis šildosi suskystintomis dujomis, bet  visam Kupiškio, Subačiaus, Šepetos  ir kitam centralizuotam šildymui naudojamas biokuras.

Žmonės taip pat bando  įsisavinti saulės energiją, ant savivaldybės ir kitų visuomeninių pastatų irgi įrengti ir toliau bus statomi saulės kolektoriai. Žiūrime į ateitį – įrengiame elektromobilių pakrovimo aikšteles, kad vairuotojai Kupiškyje galėtų gauti šią paslaugą. Būtų didelė paskata, jei savivaldai būtų lengvatų įsigyti elektromobilių, nes kol kas jie brangūs.

Dviratis Kupiškyje populiarus, toliau tiesiame ir rekonstruojame dviračių takus  – nutiesta trasa   iki Noriūnų gyvenvietės, taip pat pačiame Kupiškyje, o vizija – jomis apjuosti visas Kupiškio marias, įrengti trasą iki naujųjų miesto kapinių, bet ten daug  privačių valdų, tad sudėtinga derinti projektus, trūksta ir lėšų.

Vis dėlto, tikiu, kad visi minėti rūpesčiai laikini ir bus išspręsti. Gyvenimas ir kupiškėnai nestovi vietoje, keliais ir keleliais rieda į pažangesnę, harmoningesnę, sveikesnę visomis prasmėmis būtį.

Kalbėjosi Angelė Adomaitienė

Nuotraukos Dainiaus Šerono