Lietuviškos priekabos su švedų prekės ženklu

Lietuviškos  priekabos  su  švedų  prekės  ženklu

Daugiau nei prieš šimtą dešimt  metų netoli Raseinių, Nemakščių apylinkėse, gyvenęs Lietuvos bajoras Pšemislovas Neveravičius pirmasis pasaulyje sukūrė savaeigį aštuonratį vežimą. Visų aštuonračių mašinų gamintojai ir šiandien naudojasi keturių ašių važiuoklės prototipu. Vienai iš jų, UAB “K.T.S  Production”, įsikūrusiai Utenoje ir gaminančiai priekabas bei kitą žemės ir miškų ūkio techniką, vadovauja švedas Morganas Nordinas.

Įmonė augo kaip vaikas

Nors pasaulyje ypač giriama ir vertinama švedų technika, uteniškiai sėkmingai dirba Aukštaitijos mieste, o jų produkcija keliauja į užsienio šalis su K.T.S ženklu. Tai tik patvirtina istorinę tiesą – lietuviai ne iš kelmo spirti: ne tik patys gali gaminti, bet ir tos gamybos šaknys čia pat. Jei savamokslis keturračio konstruktorius būtų sulaukęs palaikymo iš valdžios ar sėkmingai pardavęs savo išradimą užsieniečiams, galbūt šiandien ant uteniškių produkcijos būtų lietuviškas ženklas. Deja, kaip kartais nutinka, bajoras išradimo patento nepardavė, nes tikėjosi pagaminti tokio tipo automobilį, o atsisakius bendradarbiauti su vokiečiais ir prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, viltis žlugo. Jo sukonstruotas prototipas buvo sunaikintas. Po karo, 1930-aisiais P. Neveravičius sukonstravo patobulintą mechanizmą, gavo Lietuvos valstybinį patentą, tačiau paramos ar moralinio palaikymo iš valdžios nesulaukė.

Priekabų gamyba atsirado ne iš niekur

 “K.T.S. Production” įmonės savininkas Morganas Nordinas sako, kad Lietuvą atrado labai seniai, gal kokiais 1994-aisiais. Švedų kompanijos tuomet jau pirko iš Lietuvos produktus, tad kelionės į mūsų šalį buvo dažnos, o 2000 m. nutarta, kad čia galima įkurti gamybos įmonę.  Kompanijos pagrindinis akcininkas Arne Larsson taip pat lankėsi Utenoje, o nuo 1994-ųjų įsteigtai įmonei pradėjo vadovauti agronomas švedas Morganas Nordinas. Vyriškis tikėjosi čia užtrukti šešis mėnesius – per tiek laiko pradėti gamybą, bet atsirado daugiau darbų,  todėl viešnagė Lietuvoje užsitęsė.

“Mes žinojome, kaip mūsų produktai turi atrodyti ir padarėme juos tokius, kokius įsivaizdavome. Kiti gamintojai paprastai pirkdavo produktus ir tiesiog užklijuodavo savo etiketę. Nuo pat pradžių žinojome ir matėme, kaip mūsų sumanymas plečiasi, tobulėja. Verslą padėjo kurti Alina ir Saulius Repečkai. Kartais juokauju, kad įmonė auga kaip vaikas, kaip Alinos ir Sauliaus dukra, jos vieno amžiaus, augo kartu… Labai malonu žiūrėti, – šypsosi Morganas. – Pirmos priekabos išvežtos į Švediją. Savo produktų  rinką pradėjome plėsti, pradėjome bendradarbiauti su Vokietija, Lenkija ir likusia Europos dalimi. Dabar mes net parduodame JAV, keletą mažų pristatymų – Australijai, keletą net  į Japoniją esame išsiuntę”.

Gamybos direktorius Saulius Repečka sako,  kad priekabų gamyba Utenoje neatsirado iš niekur, gamyklos savininkas Švedijoje jau turėjo  tokios patirties. Skandinavai yra ir ūkininkai, ir miškininkai.

„Mes pradėjome veiklą nuo žemės ūkio padargų, kabinamų prie traktorių. Nuo smulkmenų: rulonų griebtuvai, rulonų ietys, trąšų maišų pakelėjai, ietys, mėšlo šakės, visokiausios pakabos. Keletą metų gaminome priekabas, o kranus pirkome iš kitų gamintojų, bet kilo mintis, kad reikia gaminti patiems. Prasidėjo ir kranų gamyba. – vardija pašnekovas –  Pagrindinė idėja iš švedų, po to buvo atliekami skaičiavimai, o  vietos konstruktorius dare  pakeitimus. Visas sertifikavimas vyksta ne Lietuvoje – duomenis siunčiame į švedų įmonę, kuri turi licenciją ir atlieka galutinius skaičiavimus. Kiek pagaminame per metus?  Vidurkis – apie 200  priekabų ir kranų panašiai”.

Kuo uteniškiai skiriasi nuo konkurentų?  Anot gamybos direktoriaus, pagrindinis skirtumas – jei Utenoje  pagaminama 100 priekabų, iš jų tik 10 proc. yra analogų. Visa kita – pagal kiekvieno kliento pageidavimus.

“Sukomplektuojame. Tai yra mūsų arkliukas – pritaikyti kiekvienam užsakovui, kiekvienam pirkėjui pagal jo poreikius“,- akcentuoja jis.

Šiuo metu lauke stove paruoštos išvežti 5 priekabos, ten, pasak pašnekovo, nėra nė vienos vienodos. Daugiausiai parduodama Vokietijai – apie 60 proc. “Vokiečiai turi daugiau miško nei švedai, – sako S. Repečka. –  Apie 15 proc. priekabų parduodame skandinavams, tiek pat – lenkams. Kaip bebūtų keista, su tuo pačiu K.T.S pavadinimu panaudotos priekabos grįžta iš užsienio ir į Lietuvą“.

 K.T.S  –  Europoje pripažintas ir gerai žinomas ženklas

Utenoje metalo pramonė buvo labai stipri: laboratorinių elektros krosnių, nestandartinių gaminių gamykla, be to, visos pramonės įmonės turėjo dideles mechanines dirbtuves. Patalpų buvo, darbuotojų taip pat. Švedų kapitalo įmonė nebuvo kokia nors naujovė, nes tuo metu šalyje verslą įkūrė ne vienas užsienietis.

K.T.S – Europoje pripažintas ir gerai žinomas ženklas. “Mūsų gaminamos priekabos, jų priedai turi būti patikimi, tvirti, kad galėtų dirbti įvairiomis sąlygomis. Mes nesakome, kad turime 10 modelių priekabų, nes galime pagaminti begalę skirtingų modelių: nuo 5,5 tonos iki 13 tonų, kranų – nuo 5,3 iki 7,5 metro, –  pasakoja įmonės vadovas M. Nordinas. – Populiariausia versija – 8,5 tonos priekaba. Atliekant testą mūsų kranas gavo geriausią įvertinimą iš dešimties, bet kai prasidėjo subjektyvus vertinimas, rezultatas pasikeitė. Vienas sako, kad naudoja 5 metus ir sulaužyti negali, kitam kokia nors bėda nutiko vos įsigijus priekabą. Parduoti priekabas Suomijoje buvo taip sunku, kaip ir ledus eskimams”.

Lietuvoje visokių kuriozų pasitaiko. Lietuviai taupūs: nieko neišmeta, mėgsta remontuoti, taisyti, o pastaraisiais metais savo noru ar gyvenimo verčiami ypač pamėgo jau naudotus daiktus. Perka ne tik drabužius, šaldytuvus ar televizorius, lengvuosius automobilius, bet ir ūkyje reikalingus padargus. Apie skeptiškai žiūrinčiuos į Lietuvoje pagamintus daiktus  gamybos direktorius S. Repečka primena istoriją – esą ateina žmogelis ir įprastu lietuviams tonu šneka: „Ką jūs čia gaminat, aš va iš Švedijos parsivežiau daug geresnį, kad ir naudotą  K.T.S“.

“Štai ir kuriozas… Parsiveža iš Švedijos mūsų gamintas priekabas ir dar kita tiek naudoja. Nežinau, kodėl mūsų miškininkai, ūkininkai, ypač miškininkai perka naudotą techniką, kuri į Lietuvą atvažiuoja arba atvežama jau savo atidirbus. Paskui visą laiką ją vis lipdo, virina, kuria, konstruoja, o kai pasakai: “Pirk naują su garantija, metus laiko gausi gamyklos aptarnavimą, defektų, jei kokie atsirastų, šalinimą”, – žmogus sako: “ Ne”. Čia yra lietuviškas mentalitetas. Pats keisčiausias dalykas, kai ateina žmogus  ir sako, va, kad jūsų priekaba būtų švediška arba suomiška – kita kalba, gal ir pirkčiau….Viskas būtų gerai…“ –  apie tendencijas ir keistą lietuvių pasirinkimą kalba gamybos direktorius.

Pasak S. Repečkos, iš visų Lietuvoje parduodamų priekabų neteko matyti, kad jos būtų švediškos. Dažniausiai tai ta pati lietuviška, estiška, latviška, lenkiška produkcija. Pašnekovas pripažįsta, kad truputį skaudu, jog mes čia dirbam, o dedami jų ženklai – tai didžiulis minusas. Gal tokią gamintojų nuoskaudą galėtų išgirsti ir mūsų šalies ūkio ministras, ir visa Vyriausybė.

Didžiausias kliuvinys – Lietuvoje pagamintos technikos testavimas. „Kad gautume gaminio sertifikavimą, kuris galiotų Europos Sąjungoje, reikia praeiti kryžiaus kelius… Niekur kitur taip nėra. Mašinų bandymų stotis kelia tokius reikalavimus, o kai atsidarai ES direktyvas ir pažiūri, ko reikalaujama tokiems įrengimams, tai praktiškai jose tokių dalykų net nėra paminėta. Mes negalime atlikti testavimo, nes neturime ISO standartų. Pirmiausia įmonė turi įdiegti ISO, tuomet gausime sertifikavimą. Tai didelis absurdas. Kodėl ūkininkai Vokietijoje, kurie perpardavinėja mūsų priekabas, neturi įdiegę jokių ISO standartų. Nuvažiuoja į TUFą (techninės apžiūros centrą), išsiima sertifikatą. Kai jiems pasakome, kad mes negalime sertifikato gauti, mūsų nesupranta, – skėsčioja rankomis gamybos direktorius. –   Visos priekabos, kurios išvažiuoja į Vokietiją, praeina TUFą ir visos gauna TUFo sertifikatą. Mes Lietuvoje, negalime, nes mums reikia ISO standartų. Jus ES reikalavimai visur vienodi, švedai irgi priklauso tai pačiai ES, bet ten priekaboms nėra specialių reikalavimų, jie dažniausiai  rekomendacinio pobūdžio. Švedai pakankamai konservatyvūs ir nusprendė, kad tam dalykui neprivaloma… Čia pačio naudotojo reikalas. Tad nėra privaloma kiekvienai valstybei. Mes, lietuviai, dažnai mėgstame perlenkti lazdą, o institucijos, reikalaudamos ISO standarto,  nori apsisaugoti nuo visko. Tai bus popierius, kuriame 10 parašų ir kuris paskraidys kaip gulbė ratu…“

Neįtikai – lauk patikrinimo

Įmonės “K.T.S. Production” direktorė Alina Repečkienė sako, kad visada džiaugiasi ir pagiria, kai yra už ką. “Mes turime Lietuvoje daug prievaizdų ir, gink Dieve, tam prievaizdui pasakysi ne  tai, ką jis tikėjosi iš tavęs išgirsti – lauk patikrinimų…, – patirtimi dalijasi pašnekovė. – Daug įstatymų, kad ir sertifikavimo tvarka, viskas sukurta didelėms įmonėms, kur didelis administravimo aparatas, kuris gali procedūroms skirti daug laiko. Tuomet galima ir ISO standartą įdiegti, kuris reikalauja daug lėšų ir laiko. Bet pagrindinė Lietuvos pramonė –  nedidelės įmonės, kuriose dirba iki 100 žmonių, t. y. vadinamos mažos ir vidutinės įmonės, joms finansiškai pakankamai sudėtinga tai padaryti”.

Į svarstymus, kad gal Vyriausybė galėtų finansuoti ISO standarto gavimą, S. Repečka sako, kad ne apie finansavimą reikia kalbėti, o apie galimą tvarkos supaprastinimą, nes teko girdėti, kad  kai kurios įmonės kreipiasi į užsienio sertifikavimo įmones, nes ten paprasčiau.

“Jeigu vokietis gauna sertifikatą techninės apžiūros centre, tai gal ir aš galiu gauti. Kyla klausimas, kodėl vokiečiui užtenka 400 eurų, o man paskambina ir sako reikės 15 tūkstančių. Ir tai, manau, dar neužteks, – įsitikinęs gamybos direktorius. –  Ten jau rinkos ekonomika. Prancūzijoje, kai nutarė  padidinti mokesčius ir akcizą, sukilo liaudis, pats premjeras išeina ir žada, kad nedidins, o dar visiems pridės. Mes lietuviai labai pakantūs. Turėtų įmonės vienytis, o valstybė skatinti verslą. Visiška nesąmonė, kai girdime, kad paisykite ES reikalavimų, ji taip liepė…  Mes juk esam ne  tauta, kuri nuo balanos ką tik atsikėlė, neturi nei interneto, nei ryšių su Europos šalimis. Mes atsiverčiame Europos Sąjungos direktyvas ir žiūrime – ten nėra  parašyta, ko iš mūsų čia reikalaujama. Gal vertėjai išvertė neteisingai…“.

Lietuva apaugo biurokratais

Valdininkui, pasak A. Repečkienės, labai patogu prisidengti Europos Sąjunga. „ Mes apaugome biurokratais. Nesusišnekame būdami šalia vienas kito. Ilgai neradome bendros kalbos su Utenos miesto savivaldybe, bet su Ūkio ministerijos pagalba vietos problemas išsprendėme. Mus išgirdo ir padėjo viceministrė Rugilė Andziukevičiūtė-Buzė. Ir valdžios institucijos yra tikrai aktyvių jaunų žmonių, kurie mato, mąsto, atsižvelgia ir girdi. Jie nori padėti verslininkams, nekiša pagalių į ratus.

Mes trise – Morganas, Saulius ir aš – pradėjom čia įmonės kūrimą nuo plikų sienų. Dar buvo pagrindinis savininkas Švedijoje. Gulė  labai daug projektų ruošinių, kai tekdavo susidurti su pertekliniais tarnybų reikalavimais, reikėjo važiuoti į Vilnių, į departamentus.  Tiesiai su jais viską suderinti buvo daug paprasčiau, nes vietos valdininkai reikalavimus visai kitaip  interpretavo. Jei paklaustumėte ir kitų įmonių, kurios kūrėsi tuo metu, pasakytų, kad tai užtrukdavo metus  ir dar ilgiau… Mes padarėme per pusmetį. Po pusės metų mūsų pirma produkcija išvažiavo iš sandėlio, bet tik dėl to, kad  nesėdėjome ir nelaukėme, ką pasakys valdininkai, mes daug ką darėm  su Vilniuje esančių ministerijų pagalba“.

Miškininkams, ūkininkams ir kitiems šalies gyventojams “K.T.S  Production” kolektyvas linki labiau pasitikėti Lietuvos gamintojais. Jeigu produkcija siunčiama į Vakarus ir ten gerai tinka, tai ir vietos vartotojams turėtų  įtikti.

Reikia viltis, kad ateityje užsukę pasidžiaugti darbščiais lietuviais ir jų gaminama technika, daugiau  šnekėsime ne apie kliūtis, kurių jauni, veržlūs žmonės sulaukia iš biurokratinio aparato, o apie  svarų indėlį į Utenos ir visos Lietuvos augimą, palankias sąlygas vietos verslui.  

https://kts.nu/galerija/

Nuotraukos gamintojo ir  Dainiaus Šerono