Medienos ruošos specialistų trūkumą padės užpildyti Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija

Medienos  ruošos specialistų trūkumą padės užpildyti  Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija

Ar Lietuvos miškams reikalingi specialistai, kuriuos ruošia Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija (KMAIK)?  Atsakymas būtų paprastas –  vien per urėdijų  reformą iš buvusių  42 urėdijų išėjo per 330 darbuotojų. Ne vien tų, kurie dirbo sunkų  fizinį darbą, bet ir kvalifikuotų specialistų. Tad šalies problema – kvalifikuotų specialistų stygius – niekur nedingo,  deja, miškininkystės krypties absolventų išleidžiama vis mažiau. KMAIK pasirengusi grąžinti rinkai ne tik tai, kas prarasta, bet šiuolaikinės krypties, su moderniausiomis technologijomis  galinčius dirbti jaunus žmones.

KMAIK – vienintelė aukštoji neuniversitetinė profesionalius miškininkystės specialistus ruošianti mokykla Lietuvoje. Ji  įkurta  dar 1927 m. Alytuje kaip Aukštesnioji miškų mokykla,  o dabar įsikūrusi Girionyse, Kauno rajone. Neseniai  garbingą 90-mečio sukaktį atšventusi  mokykla  rengia miškininkystės, sodininkystės specialistus bei hidrotechninės statybos inžinierius ir suteikia profesinio bakalauro laipsnį. Kolegijoje taip pat veikia  želdynų dizaino,  žemėtvarkos ir  nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų aukštųjų studijų programos bei Profesinio mokymo skyrius, kuris kviečia įgyti profesiją pagal Miško darbuotojo modulinę profesinio mokymo programą.

Nuo 2016-ųjų rugsėjo kolegijai vadovauja miškininkas, biomedicinos mokslų daktaras Vaidotas Lygis. Pasak direktoriaus, ko gero labiausiai Lietuvos miškų ūkyje šiandien trūksta medienos ruošos specialistų.

Miško ruošos studentų sumažėjo

„Iš 83-jų pernai kolegijoje Miškininkystės studijų programą baigusių absolventų tik 21-as buvo pasirinkęs miško ruošos specializaciją, o  2017 metais išleidome net 40 tokių specialistų. Deja,  per metus jų sumažėjo perpus. Šiuolaikiniam miško ūkiui, naudojančiam modernias miško darbų technologijas, reikia kvalifikuotų,  gerų miškininkystės žinių ir praktinių miško darbų įgūdžių turinčių darbuotojų.  Nuolatinis  mokymo bazės modernizavimas, stengiantis neatsilikti nuo pasaulinės mokslo ir technikos pažangos, niekam ne paslaptis, o ir pasakiškus pinigus kainuoja, – sako V. Lygis. – Sudėtingų miško mašinų operatoriams ruošti reikia ir sudėtingos mokymo įrangos – treniruoklių, dar vadinamų simuliatoriais. Labai nesiskundžiame, turime maždaug dešimties  metų senumo švedišką miško kirtimo mašinų operatorių mokymo įrangą, taip pat vikšrinę miško kirtimo mašiną (harvesterį). Abu įsigyti iš švietimo įstaigų infrastruktūrai tobulinti  skirtų ES lėšų. Ši įranga leidžia išmokyti  pagrindinių miško kirtimo mašinos valdymo principų. Vis dėlto technologijos, ypač kompiuterinis valdymas, programinė įranga tobulėja labai sparčiai. Nedidelei švietimo įstaigai savo jėgomis atnaujinti tokią įrangą būtų per didelė našta, o tokių specialistų ruošimu suinteresuotos miško ruošos  įmonės savo  brangią mašiną studentams, vargu, ar drįstų patikėti. ES lėšomis remiamų projektų „langelis“ taip pat užsivėrė. Tad labai norėtume  paramos iš suinteresuotų įmonių – bendradarbiavimas leistų užtikrinti kokybišką specialistų rengimą ir tenkinti  rinkos poreikius. Kaip į svarbiausią socialinį partnerį ir  pagrindinį darbdavį  absolventams,  kartu ir  stambiausią miškų ūkio įmonę šalyje mūsų akys krypsta į Valstybinių miškų urėdiją (VMU).  Jos  visokeriopa parama rengiant miškininkystės specialistus ypač svarbi…“

KMAIK direktorius kalba ne tik apie kolegijos mokymo bazės atnaujinimą, bet ir artimesnio bendravimo su VMU  poreikį.

„Susitikę pasikalbame labai gražiai ir draugiškai, bet nuotoliniu būdu komunikacija gana vangi…“

Paklaustas, ko norėtų Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija iš VMU, direktorius atsako: „Labai kuklūs mūsų norai – pirmiausia norėtųsi aktyvesnio, tarpusavio supratimu grįsto bendradarbiavimo, konstruktyvesnės komunikacijos, norėtume sulaukti siūlymų dėl Miškininkystės studijų programos tobulinimo. Juk pačiai įmonei aktualu, kad kolegijos išleidžiami specialistai atitiktų jos lūkesčius… Ir apie tikslines urėdijos stipendijas miškininkystės studentams buvo kalbėta, norisi tikėti, kad žodžiai neliks vien tik pažadais. Taip pat norėtųsi svaresnio urėdijos indėlio atkuriant miškininko profesijos prestižą – nuo visuomenės požiūrio šiandien  daug priklauso: kiek motyvuotų vaikų pasirinks šią specialybę, tiek ateityje įmonės galės tikėtis naujauių žinių įgijusių jaunų specialistų…“

Komunikacija raštu

Į klausimą, ar VMU  su kolegija palaiko bendradarbiavimo ryšius dėl specialistų ruošimo bei darbuotojų kvalifikacijos kėlimo, VMU direktoriaus pavaduotojas bendriesiems reikalams Dovydas Čirvinskas atsakė,  kad urėdija ir kolegija bendradarbiauja rengiant miškininkystės, gamtinio turizmo ir želdynų dizaino specialistus, pavyzdžiui, sudaro sąlygas studentams atlikti praktinius užsiėmimus realioje darbo vietoje ir, esant galimybei, specializacijos ir priešdiplominę praktikas.

Urėdija pritaria ir tam, kad kolegija konsultuoja įmonės darbuotojus įvairiais miškininkystės ir ja susijusiais klausimais, atlieka mokslinius tyrimus bei inicijuoja studentų diplominius darbus urėdijai aktualiomis temomis, esant reikalui, kartu su VMU  steigia naujus mokomuosius-demonstracinius objektus.

D. Čirvinsko teigimu, miškų ūkio sektoriuje Valstybinių miškų urėdija – vienas didžiausių ir patraukliausių darbdavių, ypač regionuose. „Studentai, baigę KMAIK miškininkystės krypties studijas, laukiami VMU skelbiamose atrankose ir konkursuose“, – tvirtina jis.. 

Atsakymas kaip matematikos vadovėlyje

Paprašę patikslinti reikalingų miško ruošos specialistų skaičių, atsakymo laukėme, laukėme, bet taip ir nesulaukėme. Kiek gi tų specialistų trūksta? Teisus kolegijos direktorius – raštas raštu palieka… Kol valdininkai skaičiuoja specialistų poreikį, telefonu tiesiai šviesiai klausiame paties viršiausio viršininko: ar VMU  reikalingi specialistai, kuriuos ruošia Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija?

VMU direktorius Marius Pulkauninkas, išgirdęs klausimą, nesutrinka:  ”Kolegija ruošia kelių profilių ir kelių specializacijų studentus. Taip, mūsų įmonei tokių darbuotojų reikia ir mes kiekvienais metais nemažą dalį jos absolventų įdarbiname“.

Po to jis paaiškina, kad  absolventams yra keli keliai, kur eiti dirbti:  arba į Valstybinių miškų urėdiją, arba pas privatininkus, arba savo įmones kurti.

„Absolventams galimybių dirbti yra arba valstybiniame, arba privačiame sektoriuje. Ten ruošiami ir medkirčių operatoriai, ir medvežių operatoriai, tokių yra ir mūsų įmonėje, ir rangovų įmonėse. Tokie darbuotojai ir mums, ir jiems reikalingi. Kiek tų specialistų trūksta, sunku staiga atakyti, tačiau mes kas mėnesį susitinkame su kolegija ir tuos klausimus sprendžiame. Dėl bendradarbiavimo taip pat tiesiogiai kalbamės. Bendradarbiavimo sutartis buvo seniau  pasirašyta. Dabar mes kalbame apie naują sutarties pasirašymą, kad būtų aiškiai sudėliota, kaip mes bendradarbiaujame, kur ir kokių turime vieni kitiems naudų. Nauja sutartis dabar derinama, ji yra ruošiama“, – tikina  M. Pulkauninkas.

Kiek kolegijai reikia parengti specialistų, kokie turėtų būti planai? Į tai VMU vadovas atsakė matematikos vadovėlio pavyzdžiu: „Valstybinėje miškų urėdijoje 3,5 tūkst. darbuotojų,  iš jų 2 tūkst. specialistų ir 1,5 tūkst. darbininkų. Jeigu kiekvienas atėjęs darbuotojas pas mus dirbtų visą savo karjeros laikotarpį,  iki pat pensijos, tai yra 40 metų, tada dalijame 3,5 tūkst.  iš 40 ir gauname beveik 90. Vadinasi, 90 darbuotojų kasmet  išeina į pensiją ir mums reikia tiek naujų. Čia gryna matematika tokiu atveju, jeigu jie visi ateina ir dirba iki pensijos… Mums vien 100 naujų darbuotojų reikia kasmet, reiškia, kad kolegija ir VDU Žemės ūkio universitetas turėtų per metus paruošti ir išleisti apie 100 absolventų, kurie galėtų dirbti valstybiniuose miškuose. Kiek žinau, pagal dabartinę tendenciją stojančiųjų skaičius mažesnis. Tiek tik Valstybinių miškų urėdijai  reikėtų, tačiau nepamirškime, kad pusė miškų yra privatūs –  jiems darbuotojų taip pat reikia. Čia ir atsakymas – kiek reikia Lietuvai miškininkų per metus, tiek jų turi būti  ir parengiama“.

Diskutuojama ir Seime

Seimo rūmų salėje ne kartą buvo diskutuota apie darbo rinką, darbdavių ir darbuotojų santykius, kvalifikuotų specialistų ir darbininkų  trūkumą. Vienoje tokioje diskusijoje, vykusioje Seimo Kaimo reikalų komitete, Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas dr. Algis Gaižutispatvirtino, kad miškų ūkiui  trūksta darbininkų. “Didžiausias trūkumas – darbuotojų miškų sodinimo ir priežiūros bei medžiapjūtės darbams atlikti. Vis sunkiau susirasti norinčių dirbti sezoninius darbus miškų sodinimo, jaunuolynų šviesinimo bei ugdymo darbams, trūksta miško darbininkų medžiapjūtės darbams. Didelė problema – vis sudėtingesnės miško darbams naudojamos technikos operatoriai, dažnai tenka patiems darbdaviams mokyti.  Jei mokykla nori išmokyti specialybės amato, turi turėti tam pritaikytą materialinę bazę – treniruoklius, realius technikos komplektus. Kitaip studijų metu  neišmoks amato, neįgis reikiamų įgūdžių,” – įsitikinęs A. Gaižutis.

Reikalingi baigę miškininkystės mokslus

Bendrovės „Dzūkijos miškas“ generalinis direktorius Raimundas Lavrenovas  apie kvalifikuotus specialistus, dirbančius miške, iškart atsako, kad jų įmonėje visi specialistai yra baigę arba kolegiją, arba universitetą.

Pats 1995 m.  baigęs KMAIK  R. Lavrenovas tvirtina, kad jiems reikalingi žmonės su miškininko diplomu.  „Bendrovė  dirba  jau 16 metų. Teikiamos visos paslaugos, susijusios su mišku – kirtimas, atkūrimas, miško priežiūra, sanitariniai darbai, jaunuolynų ugdymai, retinimai. Įmonėje dirba 35 žmonės, mūsų kirtimo apimtys tokios  kaip 2-3  buvusių miškų urėdijų, esame įsikūrę Varėnoje, bet dirbame visoje Lietuvoje. Visi  įmonės darbuotojai –  miškininkai, išskyrus buhalteres ir vairuotojus.  Kiekvienais metais priimame po keletą žmonių, poreikis yra – mums tikrai reikalingi specialistai, nes didėja apimtys, patys nemažai valdome miškų, geografija plati… Kuo daugiau kertame, tuo daugiau reikia rankų prie atkūrimo ir priežiūros. Turi būti atkurti iškirsti miškai, tie darbai yra reglamentuoti. Privalomai per trejus metus turi būti tinkamai atkurti, o ir augantį jaunuolyną reikia prižiūrėti. Kol miškas auga  bent iki 20 metų, žmogus turi būtinai pridėti savo ranką. Brandų mišką laikyti – jau tinginio darbas, o užauginti  – didžiulis, – sako pašnekovas. – Pavasarį įprastiems miško darbams, ypač sodinimui  samdome apie 100 papildomų darbuotojų. Norinčiųjų netrūksta – smagu ir tarp žmonių pabūti, ir dirbti, ir uždirbti“, – kalba R. Lavrenovas.

Tačiau kai mintis pasisuka apie specialistus, jis sako, kad tokius priimtų iškart po studijų. „Visi, kurie dabar dirba, yra prieš 10-15 metų baigę kolegiją, atėjo be darbo patirties. Kasmet dažniausiai atsiranda 1-2 vietos –  ne dėl darbuotojų kaitos, bet dėl įmonės plėtros. Šiais metais visiems darbams esame pasiruošę, bet kitąmet  priimtume specialistų be problemų, į naują darbo vietą mums reikalingi tik išsilavinę žmonės. Mišką reikės auginti, savaime niekas nesidaro. Miškininkas visada buvo reikalingas, mūsų lakūs pušynai be žmogaus rankų nebūtų išlikę, neturėtume tokių girių. Valdžia  kitaip mąsto, jiems atrodo,  kad viskas darosi savaime, o mes dirbame“, – tikina pašnekovas.

Rasa Liškauskaitė