Miškininkas, keliantis inkilus žalvarniams

Miškininkas, keliantis inkilus žalvarniams

Žalvarnis – vienas iš gražiausių ir puošniausių Lietuvos paukščių, deja, jau nykstančių. Prieš keletą dešimtmečių jų buvo galima pamatyti įvairiose vietose, 1970 metais –  jau tik 1-2 tūkst., 1990 m. – 150-200 porų, o 2008 m. užfiksuota tik 20 porų, vėliau – dar mažiau. Iš viso Lietuvoje 2018 m. pastebėtos 6 perinčios poros, iš jų apie Druskininkus iškeltuose inkiluose perėjo 5 šių sparnuočių  poros.  Lietuvoje vieni iš pirmųjų žalvarnių apsauga pradėjo rūpintis buvusios Druskininkų miškų urėdijos (dabar – Valstybinių miškų urėdijos regioninis padalinys) darbuotojai, ypač didžiausias jų globos entuziastas, urėdijos miško želdinimo ir apsaugos inžinierius Audrius Norkūnas. Jo, kaip būsimojo miškininko, “žaliųjų varnų”, lutučių, juodųjų gandrų ir kitų retų paukščių draugystė būtent prasidėjo įstabiu Dzūkijos gamtos grožiu apdovanotuose Druskininkuose.   

Žalvarnių apsaugos projektas

Lietuvos ornitologų draugija (LOD) 2010 metais pradėjo įgyvendinti tarptautinės paukščių apsaugos organizacijos BirdLife International finansuojamą projektą „Žalvarnių apsauga”. Pagrindinis jo tikslas – rinkti informaciją apie esamas ar dar neseniai buvusias žalvarnių perėjimo bei mitybos vietas ir ten iškelti jiems saugius inkilus, taip pat vykdyti jų užimtumo stebėseną. Jau vienuolika vasarų miškingose Druskininkų apylinkėse, ant Ašarėlio ežero kranto LOD organizuoja  renginį „Žalia varna“, kurį remia buvusi urėdija bei aktyviai talkina Audrius Norkūnas. Jo iniciatyva dar iki 2010 m. pradėto vykdyti LOD projekto aplinkiniuose Druskininkų miškuose buvo iškelta apie 90 inkilų žalvarniams, tais metais juose perėjo ir sėkmingai jauniklius užaugino 4 žalvarnių poros.

“Po to džiaugėmės, kad ir nedidele, bet stabilia 5 perinčių porų populiacija, o 2013 m. sulaukėme sugrįžusių ir inkilus užėmusių net 7 perinčių žalvarnių porų. Deja, kitąmet ir 2015-aisiais vėl perėjo tik 4 poros. Kantriai tęsėme darbus ir sulaukėme pagausėjimo 2016-2017 metais – perinčių 6 porų, šiemet žalvarniukai išsirito 5-iuose inkiluose”,- apie globojamus augintinius kalba miškininkas.

Tiesa, žalvarnių pastebėta ir kitose Lietuvos vietose. 2010-2015 m. šie perintys paukščiai  užregistruoti Utenos, Ignalinos bei Švenčionių rajonuose, bet 2016 m. nei Ignalinos, nei Švenčionių rajonuose perinčiųjų neaptikta, o 3 perinčios poros rastos Utenos rajone. Pietryčių Lietuvoje 2017 m. perėjo tik dvi, šiemet – viena šeima, tad Druskininkų apylinkės išlieka svarbiausiais žalvarnių namais, kurie be inkilų ir kitos apsaugos kažin ar būtų išlikę.

“Žalvarnis labai gražus paukštis, o jų apsaugos projektas jau įsisiūbavęs. Šiemet pas mus perėjo 5 poros, o visoje Auštaitijoje  –  tik viena,  kaimyninėje Latvjoje – 14, didžiulėje Lenkijoje pernai – tik 6 poros. Žalvarnių apsaugos darbus  2005 m. urėdija pradėjo savo jėgomis, o nuo 2009 m. juos tęsia  kartu su LOD.  Iš viso šiems paukščiams esame  iškėlę apie 300 specialių inkilų su specialiomis apsaugomis nuo plėšrūnų. LOD  mus aprūpina inkilais, apsaugomis, kopėčiomis, o aš atlieku monitoringą, parenku vietas inkilams ir juos su kolega iš LOD Laimonu Šniaukšta keliame,”- pasakoja p. Audrius.

Viena iš dažniausiai minimų žalvarnių nykimo priežasčių yra jų maitinimosi buveinių praradimas veisimosi vietose (brandaus miško kirtimai, pievų ir ganyklų sunykimas, naminių gyvulių mažėjimas ir kt.) , brandžių medynų nykimas, kaimo vietovių pasikeitimas, tinkamų perėti uoksų trūkumas, nepalankios sąlygos žiemavietėse (Afrikoje), klimato kaita ir pan. Ornitologų teigimu, žalvarnių populiacijai gausinti būtina išsaugoti brandžius medynus žinomose jų veisimosi vietose, reguliuoti plėšrūnų, ypač kiaunių skaičių, uždrausti bet kokius kirtimus 200 metrų aplink perinčių žalvarnių uoksus ar inkilus gegužės-liepos mėnesiais. Be to, būtina aktyviai kaupti informaciją apie esamas ar dar neseniai buvusias žalvarnių perėjimo, maitinimosi vietas ir ten iškelti nuo plėšrūnų apsaugotus inkilus bei vykdyti  jų užimtumo stebėseną.

Įsijungęs ir į kitų retų paukščių apsaugą bei monitoringą 

“Paukščių stebėjimas ir dalis darbų man ne vien hobis, nors tam skiriu daug savo laisvalaikio. Tai kartu susiję su Druskininkų regioninio padalinio vykdomais retų paukščių išsaugojimo projektais. Vienas iš jų juodųjų gandrų ir erelių žuvininkų apsauga, kitas – lutučių apsauga. Tikruoju hobi vadinčiau monitoringą, kurį vykdau jau daugelį metų. Tai retų plėšriųjų, pelėdinių, erelių, juodųjų gandrų, tetervinų, kurtinių ir kitų stebėjimas, jų  lizdaviečių paieška, gausumo nustatymas ir pan. Didžiausia tetervinų tuoktavietė yra prie sienos su Baltarusija, šiemet pavasarį anksti ryte stebėjau ir suskaičiavau apie 20 patinų, o anksčiau – apie 12-14, tai didelis džiaugsamas, kad šių miško “juodukų” gausėja”,- įspūdžiais dalijasi A. Norkūnas.

Jis primena, kad juodųjų gandrų ir erelių žuvininkų projektą buvusi urėdija pradėjo vykdyti prieš ketverius metus – jiems  ir ereliams žuvininkams kelti lizdus. Projektas finansuojamas iš urėdijos lėšų, o jos specialistai ieško buvusių lizdaviečių ir tam tinkamų vietų bei kasmet įkelia po du lizdus.  “Dabar turime vieną perinčią juodųjų gandrų porą dirbtiniame lizde (iš 4 iškeltų gandrams). Nors rezultatai kuklūs, bet tikimės, kad ateityje gerės. Iš viso kartu su privačiais miškais Druskininkų regioniniame padalinyje peri 1-3 juodųjų gandrų poros. Šiems paukščiams  reikia natūralių upelių, pelkių ir ąžuolų lizdams, be to,  jie labai jautrūs kirtimams. Dažnai neužtenka 200 metrų (miško kirtimo taisyklėse numatytos apsaugos zonos apie lizdavietę), po kirtimų už 200 metrų ribos jie palieka lizdą 2-5 metams. Juodasis gandras dažniausiai turi įsirengęs 1 ar 2 atsargines lizdavietes,  kartais lizde neperi 1-5 metus, o po to grįžta į senąjį lizdą, ypač jei jis buvo ąžuole. Dažnai lizdams krauti pasirenka stambius medžius – ąžuolus, tuomet lizdai būna ilgaamžiai, o kai lizdą susikrauna eglėje, dažnai jie būna neilgaamžiai, nes nuo lizdo svorio šaka nulinksta ar nulūžta. Eerelių žuvininkų apylinkėse  matome skraidant, bet perinčių šiuo metu nėra”,- aiškina miško želdinimo ir apsaugos inžinierius.

Pagal lutučių apsaugos projektą (2015-2025 m.) Druskininkų regiono miškuose iškelta apie 80 specialių „lututinių“ inkilų su specialiomis apsaugomis. LOD aprūpina inkilais ir jų apsaugos priemonėmis, o p. Audrius  juos kelia ir vykdo  užimtumo monitoringą. Anot jo, lutučių inkiluose peri ir kiti paukščiai (gausiai uldukai, kukučiai), pačių lutučių šiemet buvo penkios poros. Lutučių buveinėms reikia brandžių, perbrendusių pušynų, kuriuose juodosios meletos iškala stambesnius uoksus. Kadangi perbrendusių miškų mažėja, keliamais inkilais mėginama kompensuoti uoksų trūkumą bei ilgalaikiu stebėjimu nustatyti, ar jos “prisitaiko” prie kirtimų ir ar tikslinga kelti inkilus. Dėl lutučių  ir kitų uoksinių paukščių svarbu, kaip miškininkai, atrėždami biržes, kokybiškai parenka biologinės įvairovės medžius pagrindiniuose kirtimuose, pažymi uoksinius nekertamus medžius atrankiniuose sanitariniuose kirtimuose.

“Pelėdų ir apuokų  gausumas  kasmet  labai svyruoja nuo pelinių graužikų  gausos  ir praėjusios  žiemos sunkumo.  Pasitaikė  metai, kai važiuodamas „papelėdžiauti“  per vieną vakarą ir naktį girdėjau 10 lutučių, 3 žvirblines pelėdas,  2 mažuosius apuokus  ir 1 naminę pelėdą. Bet per kitus metus nuvažiavęs dešimtis kilometrų  išgirsti vos  1-2 lututes ar vieną  naminę pelėdą,  dažnai  ir  nieko. Pelėdų ūbavimas dar labai priklauso nuo vėjo stiprumo,  slėgio,  mėnulio fazės ir kitų sunkiai suprantamų dalykų”,- naktinių  žygių  paslaptimis dalijasi  A. Norkūnas.

Druskininkų regioniniame padalinyje plyti vienas didžiausių miškų masyvų Lietuvoje, daug tetervinų, kurtinių tuokviečių, prie kurių įsteigimo prisidėjo ir A. Norkūnas.  Kurtinių tuokvietės – su apsaugos zonomis, kur apribota ūkinė veikla. Miškininkas stebi jų gausumą, ar jos neišnyko, kokia padėtis dabar.

Į gamtą paviliojo T. Ivanausko, V. Logmino,  E. Drobelio knygos

Audrius Norkūnas 1965-ųjų rugpjūtį gimė Kaune, jaunų inžinierių šeimoje. Tėvams pagal paskyrimą persikėlus gyventi į Kretingą, kur jie dirbo verpimo fabrike “Laisvė”, pirmasis jo vaikystės dešimtmetis prabėgo šiame Žemaitijos mieste.

“Kai  mokykloje mokytoja klausdavo, kuo būsiu, sakydavau, kad inžieriumi – kaip tekstilininkas  tėtis. Bet man perėjus į penktą klasę, išsikraustėme į  vilnos įmonės “Drobės” padalinį Viečiūnuose,  persikėlėme gyventi į Druskininkus. Į rankas man papuolė Tado Ivanausko ir Vytauto Logmino knygos su nuotraukomis apie paukščius, po to Eugenijaus Drobelio knygelės apie tetervinus, kurtinius, apuokus ir kitus Čepkelių raisto sparnuočius. Sužavėjo jų pasaulis, pats pradėjau vaikštinėti po gamtą, miškus, kurie mane paviliojo. Mano supratimu, miškininkas – tai su gamta susijusi specialybė, jau nuo 9-10 klasės minėtų gamtininkų literatūros veikiamas pasirinkau savo kelią – įstojau į  Lietuvos žemės ūkio akademijos miškininkystės dieninį skyrių, kurį baigiau 1988 metais”,- prisimena p. Audrius.

Po studijų  paskyrimą jis gavo į Varėnos miškų ūkio susivienijimą, tapo Latežerio girininkijos gamybos meistru, po kurio laiko buvo perkeltas dirbti kitos girininkijos girininko pavaduotoju, o 1991-ųjų rudenį pradėjo dirbti  „Drobės“ Viečiūnų verpimo fabrike gamtosaugos grupės inžinieriumi. Kai fabriką uždarė,  nuo 2003-ųjų sausio jis įsidarbino Druskininkų miškų urėdijoje – tapo miško želdinimo ir apsaugos inžinieriumi ir jau penkiolika metų šių pareigų nekeičia.

“Tai labai pareigingas ir principingas žmogus bei darbuotojas, negaili savo laiko nei kas susiję su  tiesioginėmis pareigomis, nei kaip ornitologas –  tam dalykui yra atidavęs nemažai savo atostogų. Jo atsakomybėje – miško želdinių priežiūra, sodinimas, apsaugos darbų vykdymas. Kad viskas būtų padaryta  kaip reikiant, jis principingai reikalauja ir iš girininkų. Kartu jis yra lyriškos dūšios žmogus, stebintis ir fotografuojantis gamtą”,- charakterizuoja kolegą Veisiejų regioninio padalinio, prie kurio bus prijungtas Druskininkų padalinys, vadovas,  buvęs urėdas Zenonas Naujokas.

Seimo narė Virginija Vingrienė, kurios gimtinė yra prie pat Ašarėlio ežero, džiaugiasi pažintimi su p. Audriumi ir jo vykdoma žalvarnių bei kitų retų paukščių išsaugojimo programa, šio miškininko nenuilstamu entuziazmu ir gražiomis iniciatyvomis.

„Pirmoji, bet labai trumpa pažintis su Audriumi Norkūnu prasidėjo tada,  kai jis dirbo Latežerio girininkijoje gamybos meistru. Su juo, kaip ornitologu, susipažinome man jau esant „žaliąja“ visuomenininke – labiausiai mane sužavėjo žalvarnių, kurių daugiausiai porų peri būtent mano gimtajame krašte, išsaugojimo programa. Mano mama pasakojo, kad net mūsų kieme pušies uokse kažkada, kai Lietuvoje žalvarnių populiacija dar buvo žymiai gausesnė, perėjo šie dabar jau labai reti paukščiai, o man pačiai pirmąjį kartą žalvarnius stebėti pasisekė praėjusią vasarą kartu su Audriumi, kaip jie gyvena jo įkeltuose inkiluose. Audrius –  ir pagrindinis šiose apylinkėse esančio Cimakavo ornitologinio draustinio  iniciatorius bei steigėjas. Jis – nepaprastai įdomi asmenybė, todėl be galo džiaugiuosi, kad yra miškininkų, pasiaukojančių savo profesijai, tapusiai jų gyvenimu ir vykdančių labai prasmingus darbus.  Apie jų veiklą būtina kalbėti kuo plačiau“,-  teigia Seimo narė.

Iš kasdienių darbų srauto – labiausiai prie širdies gamtosauginė dalis

Ką p. Audriui  reiškia miškas, ar jis įsivaizduoja gyvenimą be jo? Į šį klausimą jis atsako filosofiškai. “Miškas – gamtos dalis,  juk gražūs ir laukai, ir pievos, ir upės, ir ežerai. Kai įsivaizdavau, kad būsiu susijęs su gamta, tai tapo realybe, nors miškininko kasdieninis darbas – tai kirtimai, kelmai, po to medelių sodinimas, biržių želdinimas, priežiūra. Mano pagrindinė užduotis – ne gamyba, o želdaviečių želdinimo darbų organizavimas, apsauga, iš jų nuo gaisrų ir savavališkų miško kirtimų, taip pat esančių poilsiaviečių priežiūra. Tad  darbas toliau nuo “kirvio” – aš gamybos išvengiu, esu arčiau gamtos, man tai malonu, galbūt dėl to pareigų nekeičiu daug metų”,- teigia A. Norkūnas.

Pasak jo, iš visų darbų srauto labiausiai prie širdies  gamtosauginė dalis, be to, tai kartu ir hobis, nors tenka dirbti ir savaitgaliais. Pavyzdžiui, rūpintis priešgaisrine apsauga ir budėti vasaros sezono metu, organizuoti miškų lankymo ir poilsiavimo reidus bei pan.

“Man tai  malonus darbas, nes važinėji po mišką, nereikia visą dieną sėdėti  kabinete ar stovėti prie staklių, tad esu patenkintas. Man šis darbas vertybė”, – sako specialistas.

Druskininkai jau seniai jo namai, kuriuose susuko lizdą kartu su kauniete žmona Daiva, beje,  mokytoja, išaugino sūnų Andrių ir dukrą Pauliną. Tiesa, vaikai nepasuko nei miškininko, nei gamtininko, nei pedagogo keliu, bet tėvai džiaugiasi, kad abu kol kas įsikūrė Lietuvoje.

Nors “namų regione” dešimtys rekreacinių objektų, labai vaizdingas kraštovaizdis, išpuoštas  Nemuno, Merkio ir kitų upių vingiais, Latežerio , Grūto , Ilgio, Grūdos, Glyno ir daug mažesnių ežerų akimis, mūsų herojui patinka pasižvalgyti ir po svečius kraštus.

“Jei atsiranda  galimybė, pakeliaujame po Europą, nes brolis jau daug metų gyvena Vokietijoje. Pernai su kolegomis miškininkais su ekskursija aplankėme LDK  pilis Baltarusijoje. Taip pat nuo mažens domiuosi istorija, dabar –  politika, pasėdžiu prie interneto”,- apie laisvalaikio pomėgius kalba p. Audrius.  Neužmiršta jis ir krepšinio – vaikystės meilės.

“Kretingoje buvau krepšinio būrelio kapitonas. Man buvo didžiausia trauma ir daug ašarų išliejau, kai atvykau į Druskininkus, kur buvo specializuojamasi į rankinį ir krepšinio komandos nebuvo. Dabar į krepšį irgi dar pamėtau, dalyvavau miškininkų krepšinio turnyre, kuris suteikė daug gerų emocijų”,- aktyvaus gyvenimo akimirkomis džiaugiasi pašnekovas.

Angelė Adomaitienė

Audriaus Norkūno nuotraukos