Trumpa miškininkystės istorija

Trumpa miškininkystės istorija

Miškai net akmens amžiuje žmonėms buvo svarbūs kaip jų gyvenamoji buveinė ir maisto šaltinis. Augalinis maistas dominavo žmonių racione, o mėsa tesudarė 10-20 proc.  Prieš 400 tūkst. metų žmogus įvaldė ugnį ir tuomet prireikė malkų. Dar po 200 tūkst. m. žmonės ėmė sąmoningai naudoti vaistinius augalus. Prieš 10 tūkst. metų  jie pradėjo virsti sėsliais žemdirbiais ir statyti medinius būstus. Miškai ėmė tapti kliūtimi žmonių populiacijos plėrai. Ilgainiui įsivyravo lydiminė žemdirbystė, kai miškas buvo sudeginamas, o pelenuose sėjami žemės ūkio augalai.

Lietuvoje lydiminė žemdirbystė paplito apie 500 metus  p. m. e ir buvo praktikuojama iki 1200 metų. Per šį laikotarpį buvo sunaikinti dideli miškų plotai. Manoma, kad lydiminės žemdirbystės pabaigoje Lietuvos miškingumas sumažėjo iki 55 proc. (1 pav.).

Pirmosios rašytinės žinios apie mūsų šalies miškus aptinkamos tik XIII a. pabaigos – XIV a. pradžios LDK šaltiniuose. Žinoma, kad tuomet dar didelės krašto teritorijos buvo nepaliestos intensyvesnės žmonių veiklos. Jos buvo apaugusios miškais ir vadintos dykromis. Dykros buvo arba negyvenamos, arba į jas atvykdavo žmonės šienauti pievų, medžioti, žuvauti, užsiimti bitininkyste (R.Mankus, 2011).

Miškų nuosavybė susiformavo XVI a. Žygimanto Senojo (1506-1544) ir Žygimanto Augusto (1544-1572) valdymo laikais. Tuomet jau visi miškai priklausė arba Didžiajam Kunigaikščiui, arba privatiems žemvaldžiams bajorams. Sparčiai didėjo medienos poreikis. Vyravo pasirinktiniai kirtimai (kertami geriausieji medžiai), plėtėsi žemdirbystės plotai. Lietuvos valdovo Žygimanto Senojo laikais pradėti formuoti miškų administraciniai vienetai – girininkijos. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto vykdytų žemės reformų metu LDK atsirado daugiau girininkijų, o karališkųjų girių turtams saugoti, juos prižiūrėti paskirta daugiau apsaugos pareigūnų – ne tik girininkų, bet ir šaulių bei žvėrių sekėjų. Reikšmingiausias to meto įvykis – 1547 m. pradėta Valakų reforma. Tuomet buvo nustatyta ir Didžiojo Kunigaikščio girių naudojimo tvarka. Siekiant gauti daugiau pajamų iš Didžiojo Kunigaikščio girių, 1558 m. Seime nutarta aprašyti Didžiojo Kunigaikščio girias ir atlikti jų reviziją. Žygimantas Augustas reviziją pavedė atlikti Gardino horodničiui, Mstigobovo seniūnui Grigaliui Valavičiui. Girių revizija vyko 1559 m. Tai buvo pirmoji Lietuvos miškų inventorizacija (R.Mankus, 2011). Šis darbas sudarė prielaidas ateityje gerinti valstybės girių išteklių naudojimą ir apsaugą. Tai leido bent laikinai pristabdyti miškų nykimą (1 pav.).

Žygimantas Senasis (1506-1548)	Žygimantas Augustas (1548-1572)
Dailininkas – Marcello Bacciareli

Miškų naikinimas vėl paspartėjo po Lietuvos-Lenkijos padalijimo 1795 m. Didėjant medienos paklausai, miškų plotai ir toliau mažėjo. Nepadėjo net represiniai valdžios institucijų veiksmai. Pavyzdžiui, carinės Rusijos valdininkai Lietuvos teritorijoje už miško kirtimų normų viršijimą, medienos vagystes, už  tyčinį miško padegimą ar net už vaikščiojimą miške su kirviu ar pjūklu kaltininkus galėjo ištremti į Sibirą arba skirti fizines bausmes – 20-30 kirčių lazda (R.Mankus, 2011).

Tuo pačiu metu Lietuvos teritorijoje, atitekusioje Prūsijai, ėmė rastis racionalesnės miškininkystės pradmenys. Vietoje pasirinktinių kirtimų praktiškai neribotame miško plote miško kirtimus pagal 1816 m. potvarkį pradėta telkti vienoje vietoje. 1820 m. buvo išleista pirmoji Miškotvarkos instrukcija ir pradėti miškotvarkos darbai. Pradėta planuoti ne tik kirtimus, bet ir miško atžėlimą. Tuo tikslu prieš pagrindinius miško kirtimus medynai buvo praretinami ir keliolika metų laukiama savaiminio miško žėlimo. Po to medynai buvo iškertami, bet paliekama ir nenukirstų sėklinių medžių. Vis dėlto šių priemonių nepakako – miškų plotai ir toliau mažėjo (1 pav.).

Kilo poreikis pradėti miškų našumo tyrimus ir ruošti mokslu grįstas rekomendacijas, kaip racionaliai tvarkyti miškų išteklius. Per carinės Rusijos okupaciją Lietuvoje mokslui plėtotis sąlygų nebuvo.

Pirmieji medynų augimo tyrimai Europoje pradėti XIX a. viduryje (A. Vargas de Bedemar,1850; M Presler 1866). Netrukus pradėti ir pirmieji eksperimentai miškuose. 1862 m. įkurta Petrovsko miško bandymų stotis (Rusija). Čia atlikta pirmoji miškų inventorizacija, įsteigti pirmieji pastovūs medynų našumo tyrimo bareliai, kuriuose iki šiol reguliariai atliekami įvairūs matavimai ir tyrimai. 1885 m. Austrijoje įkurta miško bandymų stotis, taip pat įsteigti pastovūs medynų našumo tyrimo bareliai. 1889 m. netoli Brno miesto (Čekija) įveisti pirmieji bandomieji miško želdiniai – įvairaus tankumo (N₀ – 2500, 4500, 10000 vnt./ha) pušų želdiniai.

Miško našumo mokslas kaip savarankiška mokslo šaka suformavo XX a. pradžioje, o kaip savarankiška disciplina pirmiausiai įvesta į Vokietijos aukštųjų miškininkystės studijų programas: 1938 m. – Miuncheno, o 1939 m. – Taranto universitete. Pirmasis miško našumo mokslo vadovėlis, parašytas K. Vanselow‘o, buvo išleistas Miunchene 1941 metais. Vėliau (1948 ir 1955 m.) šios disciplinos vadovėlius išleido J. Weck‘as. Iš vėlesnių miško našumo mokslo leidinių, paskelbtų Europoje, paminėtini E. Wiedemann‘o (1955), E. Assmann‘o (1961). Iš jų ypač reikšmingas E. Assmann‘o (1961) išleistas kapitalinis veikalas, kuris susilaukė didelio specialistų pripažinimo ir buvo išverstas į daugelį pasaulio kalbų.

1 pav. Lietuvos miškingumo kitimas per pastaruosius 2,5 tūkst. metų.

Geltona linija žymi mūsų eros pradžią.

Lietuvoje miško našumo tyrimai pradėti tik trečiame XX a. dešimtmetyje. Lietuviško miško mokslo pradininkas prof. P. Matulionis 1924 metais paskelbė pirmąsias medynų augimo ir našumo lenteles bei aprašė pagrindinius miškų naudojimo ir tvarkymo principus. Tačiau miškininkystės mokslininkų ir kitų specialistų pastangos dar kurį laiką apčiuopiamų rezultatų nedavė. Lūžis įvyko XX a. viduryje, kai miškininkystės mokslininkų ir išsimokslinusios miškų administracijos pastangomis miškų išteklių eikvojimas buvo sustabdytas. Tuo metu Lietuvos miškingumas tebuvo apie 20 proc., o žalių medžių stiebų tūris miškuose – 125 mln. m³ (1 pav.). Nuo to laiko Lietuvos miškų ištekliai pagaliau pradėjo sparčiai didėti. Miškingumas padidėjo nuo 20 iki 33,5 proc. Dar greičiau augo medienos ištekliai – nuo 125 mln. m³ (1948 m.) iki 543 mln. m³ (2017 m.) (2 pav.).

2 pav. Žalių medžių stiebų tūrio kitimas per pastaruosius 70 metų

Šalies miškai tapo vienais iš našiausių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje (3 pav.).

3 pav. Įvairių pasaulio valstybių miškų našumas

Teigiamus miškų išteklių pokyčius lėmė profesionalus miškininkų darbas ir labai taupus (tausojantis) miškų naudojimas (4 pav.).

4 pav. Miškų kirtimo intensyvumas įvairiose pasaulio valstybėse

Kitose pasaulio šalyse miškų išteklių pokyčiai daug blogesni. Tik Azijoje ir Šiaurės Amerikoje per pastaruosius 25 m. miškų plotai kiek padidėjo – atitinkamai 2,8 ir 0,3 proc. Tuo metu Australijoje miškų plotai sumažėjo 3,4 proc., Okeanijoje – 3,7, Pietų Amerikoje – 8,7, Afrikoje – 10 proc., o Centrinėje Amerikoje – net 24,2 proc. (5 pav.). Sparčiausiai miškai mažėja Šiaurės Korėjoje, Nikargvoje, Pakistane, Ganoje, Hondure, Ugandoje, Nigeryje, Burundyje, Mauritanijoje, Nigerijoje bei Togo. Iš viso pasaulyje nuo 1990 iki 2015 m. miškų plotai sumažėjo 135 mln. ha, t.y. 3.2 proc.

5 pav. Miškingumo pokyčiai įvairiose pasaulio dalyse 1990-2015 metais

Atsižvelgiant į tai, kad anglies dvideginio koncentracija atmosferoje šiuo metu yra didžiausia per 650 tūkst. metų, miškų (kaip CO₂ balanso stabilizatoriaus) naikinimas kelia globalią grėsmę. Daugelio šalių vyriausybės bei nevyriausybinės organizacijos siekia, kad miškų nykimas būtų sustabdytas. Tikėtina, kad netolimoje ateityje miškų naikinimui visose pasaulio valstybėse bus užkirstas kelias.

Dr. Albinas Tebėra, KMAIK Miškininkystės katedros docentas