La Palma ir grybavimo ypatumai
HSM 208F 10t 2020 pristatymo video
27 lapkričio, 2018
V. Sinkevičius: „Tapęs ūkio ministru į mišką pradėjau žiūrėti ir kaip į valstybės ekonomikos resursą“
29 lapkričio, 2018La Palma ir grybavimo ypatumai
La Palma – ne tik viena iš septynių paslaptingiausių Kanarų salų, ji – ir pati
grybingiausia Kanaruose. Sakoma, kad tai geriausia vieta archipelage, kur gausu
aukščiausios kokybės grybų! Tai bent įvertinimas! O Lietuvoje arba grybų yra, arba grybų
nėra, žiūrint koks sezonas ...
La Palma vadinama žaliąja sala, nes čia gausu pušynų, kaštonynų ir mišrių miškų, paplitusių
vadinamose vidurio aukštumose (apie 400 – 600 m virš jūros lygio). Ruduo Kanaruose, kaip ir
kitur – turi savo „vizitinę kortelę“: ruduojantys ir krentantys lapai, gausūs lietūs. Mums kiek
keistoka, kad rudenį daržuose veši šviežios salotos, noksta mangai. Tačiau medžiai, nors ir ne
visi, meta lapus, net neilgai būna visiškai nuogi. Pumpurai dėl pakankamos drėgmės ir šilumos
netrunka išsprogti. Tad grybingi, kaštonais apaugę kalnai tiesiog akyse keičia spalvas. Nuo
sodriai žalios, rudai žalsvos, rausvai rudos iki šviežios žalumos. Tiesiog miškų pašvaistė.
Ruduo prasideda lietaus sezonu
Ruduo La Palmoje prasideda lietaus sezonu. Ypač rytinėje salos pusėje! Kartais liūdnai ir ramiai
lyja ištisą savaitę, dvi, tris… Kartais iki pietų kepina vasariška saulė, o vakarop vėl grįžta
lapkritis ir per pora valandų liūtis priplauna upelius. Tuomet nešdami vandenį ir akmenis
šniokščia tarpekliai, takais plaukia šiukšlių konteineriai bei kiti buities rakandai, kenčia namų
stogai ir foteliai po jais … Namuose tvyro šimtaprocentinė drėgmė. Neseniai smarki liūtis su
vėtra praūžė Tenerifėje. Pasaulis sunerimo: Kanarus nuplovė! Tačiau tuo metu mes, vidutinės
aukštumos La Palmos gyventojai, saugiai vaikščiojome po mišką dairydamiesi grybų. La Palmos
pakrantėse atokiau nuo vandenyno žmonės mėgavosi fotosesijomis šėlstančio Atlanto fone.
Grybavimas – sportas ir verslas, grybai – skanėstas ir pavojus
Pasivaikščiokime po rudenišką La Palmą ir pasižvalgykime grybų. Įprastai grybavimo sezonas
saloje prasideda nuo rugsėjo ir tęsiasi iki gruodžio – viskas priklauso nuo pono lietaus. Jei miške
sausa, grybai nedygsta, o prasidėjus pirmosioms liūtims išaušta jų sezonas.
Mano grybavimo patirtis saloje prasidėjo nuo palyginimo "O kaip Lietuvoje?" Nori nenori
pradedu pasakoti – Lietuvoje taip, Lietuvoje anaip… Čia niekas nesuprastų, jei priminčiau, kaip
į Dzūkijos miškus žmonės keliasi su tamsa, važiuoja šimtą kilometrų ir “prisišienauja” pilną
automobilio bagažinę baravykų, arba pritrūkę krepšių nusirengia marškinius, suriša rankoves ir
prikrauna kupiną tokį “maišą”… Čia, saloje, normalu nieko nežinoti apie grybus, normalu
niekada neiti grybauti. Normalu nusipirkti indelį šampinjonų “Lidl” parduotuvėje … Vienas kitas
eina į mišką su šuneliu pasivaikščioti ir grybų pažiūrėti.
Tik čia gyvenantys užsieniečiai su krepšeliais traukia į grybingas vietas. Vietiniai palmerai net
pradėjo jiems gaminti “grybavimo krepšius”. Kaip išmoninga! Juk neisi į mišką su “obuoliavimo
krepšiu” Ir peiliukai – specialūs. Tokį jau turėjau Lietuvoje: vienoje pusėje geležtė, kitoje –
medinė rankena su šepetėliu ir sužymėtais centimetrais. Kiekvienoje ūkinių prekių parduotuvėje guli prie kasos… Gudresni, norėdami būti pirmaisiais grybų pjovėjais, net pasivaikščioti į kalnus
eina su specialiomis kuprinėmis, pritaikytoms ir iškylai, ir grybams. Dar viena, tiesa, negausi
grybautojų grupė – jauni verslininkai. Susipažinę su vietiniais miškais, jie išsinuomuoja keliolika
hektarų kaštonynų ir surenka dvigubą derlių: vieną – kaštonų, kitą – grybų.
Kodėl tiek priemonių grybauti, o grybautojų mažai?
Pasirodo – vietiniai prigąsdinti nuo vaikystės: geriau neliesti, nes pakaks vieno nepažįstamo
grybelio ir….
Saloje didžioji dalis skelbimų plinta per whatsApp grupių susirašinėjimą. Susikūrę specialios
iniciatyvinės grupės kultūros renginiams, savivaldos organizuojamiems susirinkimams,
diskusijoms skleisti. Būtent apie vieną iš jų ir sužinojau iš pastarosios grupės. Pasirodo, rudenį
čia net organizuojamos viešos nemokamos paskaitos apie grybus ir grybavimą! Su išvyka į
mišką, rinkimu ir gyvu pokalbiu prie grybų.
La Palmoje gyvena vokietė mikologė, ją žino visa sala. Ji yra aprašiusi visus čia augančius
grybus, ji – grybų karalienė. Tyrinėtoja buvo ir vienos diskusijos „Grybavimas La Palmoje“
viešnia. Prie skelbimo prierašas: „Jei nesate mikologas ar grybų ekspertas, grybauti verčiau eikite
su specialistu…“ Po daugelio metų, praleistų miške, aš pasijutau tikra mikologė ir ekspertė!
Ką čia diskutuoti, reikia eiti į mišką. Dzūkiškas “Jei ne grybai…” paėmė viršų ir širdis veržte
veržėsi grybauc.
Grybauti – menas
Iš tiesų man grybavimas – menas! Mano senelis nevalgė grybų, mano vyresnėlis sūnus taip pat
jų nevalgo, bet abu mėgėjai grybauti. Tai tikrai meniška veikla. Eiti, žiūrėti, ieškoti, surasti,
apžiūrėti, pasigėrėti, dar nufotografuoti, po to gražiai nupjauti ir po samanomis paslėpti likučius.
Argi ne menas? O vaikščioti po kraterį ieškant grybų – dar įdomiau!
Daugelis ugnikalnių La Palmoje, išskyrus pietinę salos pusę, jau apaugę pušimis. Po karališkųjų,
amžinųjų pušų lajomis – storas spyglių paklotas. Čia reikia neslidžių batų ir lazdos. Greitai
galima nugarmėti pakalnėn. O štai ir pirmieji grybai! Tai juk kazlėkai – baravykų pusbroliai!
Seni, kepurėti, bet sveiki. O po spygliais geltonuoja, baltuoja ir jaunos kazlėkų šeimynos.
Prisirenkame. Bet cikro juodagalvio brolio nesimato. O kas tos gelsvos bulvytės spygliuose? Tai
gi kanariški šampinjonai! Vietinė, La Palmoje rasta ir aprašyta grybų rūšis! Sėkmė vėl
nusišypsojo. Jų net pjauti nereikia. Guli kaip karoliukai pabarstyti miške. Niekada negrybavęs
mano kompanjonas sako: “Na šiuos tai pažįstu! Namie dažnai juos valgėme, kepėme kaip
bulves”. Bet tik šitie grybai ir buvo jam pažįstami. Jis būtent ne mikologas, kuriam vaikystėje
buvo pasakyta: grybuose slepiasi mirtinas pavojus ir taškas. Bet grybaujant su tokia mikologe,
kaip aš, jo baimė dingo, tačiau … jokių žinių apie grybus. Jei gražus – negi negeras? O patys
„gražiausi“ grybai – raudonomis taškuotomis galvelėmis, taip pat tie, kur šimtais iš vieno kelmo
plonais stiebeliais ant puvėko auga. Tikrai meniškas požiūris! Mano, kaip linksmosios mikologės, reputaciją „pakėlė“ ir atpažintas jau senstelėjęs „bezdukas“, kurį primynus iš po bato
pasklido geltonų dulkių debesėlis.
Ar neradome geresnių vietų, ar dar neprasidėjo kitų grybų dygimo dienos – reikėjo pavartyti
minėtos mikologės knygą. Pasirodo, čia auga ir baravykai, ir raudonviršiai, ir ūmėdės, ir
rudmėsės, ir voveruškos, ir visa kita grybų karalija. Tik grybavimo ypatumai kitokie.
Kaštonynuose reikia tvirtos lazdos lapams žarstyti, pušynuose – neslidžių batų ir geros akies. Na
ir noro, nes anot vietinių, – grybų galima nusipirkti. Sakau, oi ne… tai ypatingai sakrali veikla, tai
menas jų ieškoti, ypač kai La Palmoje jie auga tiesiog ant pliko akmens!
Veikla, suteikianti daug malonumo: judėjimas gamtoje, kraštovaizdis, grynas oras, pažintis su
naujomis vietomis ir kas be ko – kulinarinė grybų vertė.
Gamtos siurprizai
Gamta nebūtų gamta, jei neparodytų kokių stebuklų. Šį kartą teko sutikti labai draugišką
kranklių porą. Paukščai įsidrąsino prieiti prie pat, imti maistą iš rankų. Susižavėję tokiu jų
dėmesiu kitą dieną grįžome nešini sausainiais. Jie tarsi žinojo, kad grįšime. Lipant į kalną jau
suko ratus virš galvų ir sutartinai karksėjo. Mačiau, kaip paėmęs į snapą sausainį varnas jį slepia:
paima, paskrenda, pakasa duobutę ir įdeda grobį. Po to užkasa ir ant viršaus uždeda kokį nors
šapaliuką ar akmenėlį! Kad nepamirštų??? Grįžta ir dar arčiau priėjęs žvitriomis juodomis akimis
žiūri, ar dar yra. Jaučiausi, kaip vaikystėje, kuomet Nemenčinės medelyne turėjau bičiulį varną!
Poilsio zona rekreaciniame parke
Po grybavimo apsilankėme vienoje iš poilsiui gamtoje skirtų vietų. Būtent čia ir vyko pokalbis
apie grybus. La Palmoje veikia mikologų draugija, kuri kiekvieną rudenį organizuoja mokymus
apie grybus bei grybavimo ypatumus. Draugija labai svarbi, nes La Palmoje skaičiuojama virš
1300 rūšių grybų, be to, salos mikologai didžiuojasi autentišku vietinių rūšių grybų paveldu.
Seminaruose vyksta net nemokamos kulinarinės grybų paruošimo dirbtuvės, degustacijos, kurias
rengia geriausių restoranų virėjai.
Nors šįkart grybai aplink poilsiavietę jau buvo nurinkti, tačiau pasišildyti prie ugnies ir suvalgyti
atsineštus užkandžius – tikras malonumas. Juk grybavome kalnuose, 1600 m ir daugiau virš jūros
lygio – reikėjo ir pirštinių, ir kepurės, ir šiltesnės striukės. Bet po pusvalandžio jau gali gulėti
paplūdimyje, ilsėtis ant šilto juodo smėlio ir merkti kojas gaiviame Atlante.
Tokie tie Kanarai. Lietuviams dar labai mažai ir vienšališkai pažįstami. Vadinti amžinojo
pavasario salomis juos būtų per siaura. Jie kur kas spalvingesni, įdomesni ir verti rimtesnių
studijų žingsniuojant pėstute.
Eglė Mankevičienė
Nuotraukos autorės
