A.Stančikas: „Į sparčiai superkamus miškus žiūriu per šalies saugumo prizmę“

Investicijos į šiuolaikinę medienos ruošos techniką padidėjo
vasario 8, 2018
Aukštumala atgyja
vasario 8, 2018

A.Stančikas: Į sparčiai superkamus miškus žiūriu per šalies saugumo prizmę“

Kilus plačiai diskusijai, ar nepažeidžiami įstatymai dėl žemės ūkio paskirties žemės  įsigijimo, ploto ribojimo ir nepakankamos kontrolės, atsisukta ir į Lietuvos miškus. Tiesa, pusę jų valdo valstybė, o likusiąją dalį – apie 250 tūkst. privačių savininkų. Tačiau dėl sparčiai superkamų ir į stambias  rankas telkiamų miškų taip pat pasigirsta nerimo gaidų. Ar neatsitiks taip, kaip su žeme – vieną dieną pamatysime, kad didžiuliai šalies miškų plotai priklauso porai ar kelioms susijusioms bendrovėms, galbūt keliančioms pavojų ne tik miškų, bet ir šalies saugumui. Apie tai www.miskininkas.eu kalbėjosi su Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininku, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariu Andriejumi Stančiku.

Žemės įsigijimo, jos ploto vienam savininkui ribojimo ir kitos svarbios sąlygos įstatymiškai įteisintos, kita kalba – apie nepakankamą kontrolę, o kokia padėtis šioje srityje dėl miškų?

Įstatyme dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo iki 2006 metų buvo numatyta, kad vienam fiziniam asmeniui gali priklausyti ne didesnis kaip 300 ha, kooperatyvui –1000 ha, žemės ūkio bendrovei – 2000 ha plotas. Kadangi Konstitucinis Teismas nurodė, kad tai diskriminacinės sąlygos ir nuosavybės teisė turi būti suvienodinta, nuo 2006 m.jau nustatyta visiems rinkos dalyviams vienoda 500 ha riba bei apibrėžta, pagal kokias sąlygas ji gali būti didesnė. Tad žemės ūkio paskirties žemės saugikliai buvo nustatyti ne per vieną dieną ir dėl jų buvo ilgai bei plačiai diskutuojama, net Konstitucinio Teismo lygmenyje.

Kodėl šis įstatymas tinkamai neveikia, jau kita diskusija – dabar Žemės ūkio ministerija aiškinasi, kodėl nebuvo tam tikro kontrolės mechanizmo, užtikrinančio  žemės valdymo per akcinį kapitalą kontrolės. O štai miškai Lietuvoje parduodami pagal Miškų įstatymą, kuriame nenumatyta jokių privačios nuosavybės miško ploto apribojimų.     

Miškai irgi auga ant žemės, ar dėl to, kad didelė jų dalis yra valstybiniai, į ribojimus miškų sektoriuje pažiūrėta atlaidžiau?

Noriu priminti, kad iki 2014 m. balandžio 30 d. galiojo pereinamasis laikotarpis – užsienio subjektai negalėjo įsigyti ne tik žemės ūkio paskirties, bet ir miškų ūkio paskirties žemės. Baigiantis šiam laikotarpiui, Kaimo reikalų komitetas intensyviai dirbo ir pasiūlė naujų žemės ūkio paskirties žemės saugiklių, tačiau už aplinkos reikalus atsakingi pareigūnai iniciatyvos įteisinti saugiklius dėl miškų pardavimo neparodė – Miškų įstatyme buvo numatyta tik pirmumo teisė įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę.

Aišku, priimant žemės ploto ribojimo nuostatas lygiagrečiai buvo kalbama ir apie miškus, t. y. paminėti svarbesni akcentai, tačiau privačių miškų dalis, deja, palikta savieigai – dėl privačių miškų įsigijimo jokio griežto apribojimo nėra nei fiziniams asmenims, nei kompanijoms, iš jų ir užsienio medienos perdirbimo korporacijoms bei kitiems. Tiesa, yra tam tikros taisyklės dėl ūkininkavimo, miško apsaugos ir pan.

Aišku, dėl užsienio kompanijų, kažin ar į įstatymą galėtume įrašyti  kokį kategorišką miškų  įsigijimo saugiklį, nes veikia ES taisyklės. Pavyzdžiui, dėl žemės  Europos Komisija  2015 m. prieš Lietuvą pradėjo pažeidimo procesą, t. y. atkreipė dėmesį į žemės įsigijimo užsieniečiams ribojimą – per daug didelius, perteklinius reikalavimus ES vieningai rinkai, todėl 2014 m. nustatyti saugikliai buvo panaikinti.

Vis dėlto galimybių „įsukti“ saugiklių ir dėl miškų, tikriausiai,  yra?

Be abejo, todėl mes dabar kalbame ir orientuojamės, kad miškai nebūtų perkami spekuliaciniais tikslais, kaip buvo su žeme, kuomet atsirado verteivų, supirkusių žemes iš žmonių pigiai, po to sukomplektavusių  didesnius plotus ir juos pardavusių jau rinkos kaina. Iš tokio nesąžiningo biznio  pasipelnė tam tikros grupės.

Vienas iš  ypač  svarbių dalykų  – šalies saugumas. Nors žemė ir miškai gali būti privati nuosavybė, bet reikia nepamiršti, kad tai kartu ir valstybės turtas, nes valstybė įsikūrusi tam tikroje  teritorijoje. Dėl to turime  atsakingai į procesus žiūrėti ir iš saugumo pozicijų.

Visuomenė kelia tokį klausimą ir tikrai kyla nerimas, nes kasdien matome skelbimus, kad tam tikros kompanijos perka mišką visoje Lietuvoje.  Dėl ko perka ir kas, kaip ateityje atrodys šalies privatūs miškai? Mes matome Latvijos pavyzdį, kur tvyro didžiulis nerimas dėl Skandinavijos kapitalo supirktų didžiulių miškų plotų, tai persimeta ir į Lietuvą.

Žiniasklaidoje jau informuota apie Švedijos baldų pramonės ir prekybos grupės „Ikea“  įsigytą nuosavybę – jau turimus 15 tūkst. ha Lietuvos miškų. Panašų miškų plotą yra įsigijusi ir kita bendrovė „Euroforest“, tad joms priklauso apie 15 proc. privačių Lietuvos miškų.

Geriau pasigilinę greičiausiai rastume ir įvairių dukterinių įmonių, susijusių su skandinavišku  kapitalu bei valdančių miškus. Tad jeigu nieko nedarysime, koncentracija toliau sparčiai augs.  Kas gali paneigti, kad po kurio laiko ir žemė, ir miškai atiteks kokiai nors korporacijai, kuri  juda po visą pasaulį ir gali būti susijusi su mums nedraugiškomis Rytų kaimynėmis. To pagalba  galima daryti ir tam tikrus politinius žingsnius, galbūt net su invazijomis į Lietuvą, tarkim, ginant privačią nuosavybę ir verslą.

Be to, gali būti ir neatsakingo verslo, pasipelnijimo motyvų, nualinančių miškus. Žinoma,   neracionalų elgesį galima apriboti, bet gali atsirasti pretenzijų, kad  verslas žabojamas ir pan.

Kartoju, tai tik prielaidos, bet galimiems pavojams geriau užbėgti už akių. Būtent todėl Kaimo reikalų komitetas ėmėsi iniciatyvos šiuo klausimu, nes kažkas juk turi pradėti apie tai kalbėti garsiai.

Ką konkrečiai numatote daryti?

Šiomis dienomis planuojame pasitarimą, į kurį taip pat kviečiame Seimo Aplinkos apsaugos komiteto, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkus, taip pat Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų, savivaldos, privačių miškų savininkų atstovus. Tai bus pirmasis susitikimas – norime išklausyti visus, sužinoti, kokia privačių miškų realybė. Pabandysime ją įvertinti ir pamatyti tikrąjį vaizdą. Pateiksmime paklausimą dėl informacijos – turime statistiką pagal valdomus privačios žemės ūkio paskirties žemės plotus, todėl norime matyti ir pasiskirstymą pagal miškų ūkio paskirties žemės valdas.

Antras klausimas, kokius  žingsnius reikia daryti toliau: ar tikrai reikia eiti ribojimų keliu ir   rengti Miškų įstatymo pataisas, ar galima rasti kitą būdą. Dėl valdomo miško ploto dydžio turi įvykti diskusijos su visais suinteresuotais asmenimis. Asmeniškai man nesinorėtų eiti vien draudimų keliu, tų draudimų jau esame begalę sukūrę bei apribojimų tiek pridėlioję, kad sunku plėtotis ir verslui, ir miškininkystei. Problemą  geriau spręsti remiantis protingumo kriterijais.

Ar Jūsų vadovaujamame komitete jau ryškėja kokie nors skaičiai dėl galimų miško ploto ribų?

Aš nesu miškininkas ir šios srities specialistas. Kaip ir minėjau, reikia moksliškai pagrįstų konsultacijų, kas būtų racionalu, juk miškas ne kasmet duoda derlių. Tad kol kas negaliu pasakyti, ar riba – keli tūkstančiai, ar šimtai hektarų. Matyt, atsakymą gausime iš įvairių specialistų, mokslo atstovų, be to, naudinga būtų išanalizuoti ir užsienio šalių įstatymus dėl miško žemės ploto ribojimo,  kad neišradinėtume dviračio.

Ar realu, kad įstatymo pataisos bus priimtos Seimo pavasario sesijoje?

Mes kalbame apie įstatymą, kuris dar net nepradėtas rengti ir nesusitarta, ar jis bus rengiamas, jei taip – kada ir kaip… Manau, kad įstatymo labai skubotai nepriimsime, nors pagal miško įsigijimo procesus matome, kad koncentracija vyksta greitai. Galbūt apribojimus galima įvesti ne vien dėl ploto, o pagal kitas sąlygas, kad visi privatūs miškai neatsidurtų vienose rankose.

Po pasitarimo Kaimo reikalų komitete reikės diskusijų, galbūt sudaryti darbo grupę iš įvairių suinteresuotų atstovų. Pavyzdžiui, peržiūrint žemės ūkio paskirties žemės saugiklius, kiekvieną kartą buvo sudaryta speciali darbo grupė, į kurią įėjo politikos, verslo, savivaldos, žemdirbių asociacijų ir kiti atstovai, diskutavę ir po pusę metų, išgryninę pasiūlymus ir kitų šalių patirtį.

Neapsiribosime vien šia Kaimo reikalų komiteto iniciatyva, konsultuosimės su miškininkais, verslo, mokslo bei kitais specialistais. Pirmuoju smuiku šiuo klausimu turėtų griežti Aplinkos ministerija. Aišku, gali kilti ir priešinimasis, ypač iš tų, kurie jau valdo didelius miškų masyvus ir yra suinteresuoti didesniais kirtimais.

Kol kas Lietuva eksportuoja gana daug medienos, nors miškai turėtų auginti pridėtinę vertę – panaudoti medieną vietoje turėtume racionaliau…

Sutinku, ji turėtų būti apdirbama ten, kur paruošta ir iš jos pagamintas vertingesnis  produktas – baldas, statybinė konstrukcija, biokuras, namų apyvokos daiktas bei pan.

Mes irgi, kaip skandinavai, galėtume daugiau medienos naudoti statybos sektoriuje, juk medinis namas ekologiškesnis, natūralesnis, be to, lietuviams tradiciškai priimtinas širdžiai. Gaila, kad  medinio būsto tradicijų mes nepatobulinome, nepakankamai atliepėme į laikmečio reikalavimus  ir dar nepritaikėme labai plačiai. Tai duotų naudos ir dėl klimato kaitos, be to, miškas  juk atsinaujinantis, judantis gyvas turtas – medžių kartų kaita, kaip ir žmonių, yra natūralus gamtos ritmas.

Ačiū už išsamius atsakymus.

Kalbėjosi Angelė Adomaitienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

WordPress Lightbox Plugin