Akademikas Alfas Pliūra: mokslininkas su meniniu polėkiu

Nerealus miškas realiame miškininko gyvenime
25 rugpjūčio, 2021
A. Tebėra – Pareigos keitėsi, geriausios žmogiškosios savybės išliko
31 rugpjūčio, 2021

Akademikas Alfas Pliūra: mokslininkas su meniniu polėkiu

Alfas Pliūra – miškininkas, miško genetikas, akademikas, habilituotas mokslų daktaras, savo darbais jau įsirašęs į Lietuvos miškininkystės istoriją. Puoselėdamas gimtosios šalies miškus, akademikas 2002 m. parengė ilgalaikę Lietuvos miškų išsaugojimo ir genetinių išteklių selekcijos programą, kuri buvo sėkmingai įgyvendinama mūsų šalyje. „Pastaraisiais metais VDU Žemės ūkio akademijos ir LAMMC Miškų instituto genetikai paruošėme naują miško selekcijos ir genetinių išteklių išsaugojimo programą, kuri nuosekliai įgyvendinama“, – su miškininkas.eu džiugia žinia pasidalijo A. Pliūra, vertinamas ne tik kaip mokslininkas, bet ir kaip išskirtinė asmenybė: pasak jo kolegų, tai mandagus, malonus žmogus, su kuriuo gera ne tik dirbti, bet ir pasišnekučiuoti.

Vertina žinias, siekia tobulėti

A. Pliūra gimė 1956 m. Šiauliuose. Baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) Miškų fakultetą. Iškart po studijų įsidarbino Dubravos miškų tyrimo stoties Miško selekcijos ir sėklininkystės centre inžinieriumi. Po kelerių metų perėjo dirbti į Lietuvos miškų institutą moksliniu bendradarbiu, ten apsigynė daktaro disertaciją. Sparčiai kilo karjeros laiptais – dirbo instituto moksliniu sekretoriumi, po to – direktoriaus pavaduotoju informaciniam darbui, ėjo kitas svarbias pareigas, o 2015 m. tapo LAMMC Miškų instituto vyriausiuoju mokslo darbuotoju. Ir šiandien čia bėga profesinis mokslininko gyvenimas. A. Pliūra nemažai laiko skyrė ir pedagoginiam darbui – Aleksandro Stulginskio universitete (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) Miškų ir ekologijos fakultete penkiolika metų ėjo profesoriaus pareigas ir magistrantams dėstė „Miško evoliucinės-ekologinės genetikos“ ir „Miško ekosistemų dinaminio tvarumo“ disciplinas. Daug pastangų skyrė ir mokslinei-redakcinei veiklai – buvo ilgamečiu Baltijos šalių tarptautinio mokslinio žurnalo „Baltic Forestry“ vyriausiuoju redaktoriumi bei Lietuvos mokslo žurnalo „Miškininkystė“ atsakinguoju sekretoriumi.

Pasidomėjus, kas paskatino rintis tokį profesinį kelią, A. Pliūra sako, kad jam, miesto vaikui, visa vaikystę praleidusiam Šiauliuose, toks profesinis pasirinkimas gal ir nėra visiškai įprastas, bet ši profesija atnešė laimę, o prie gamtos ir miško, svarsto jis, greičiausiai patraukė kaime pas senelius leistos vasaros.

„Tiesa, miškininkystė nebuvo mano vienintelis variantas dėl studijų pasirinkimo. Paauglystėje mane domino ir gamtos mokslai, ir technika. Svarsčiau galimybę studijuoti laivų statybą. Prieš stodamas apsilankiau Kauno politechnikos institute, bet ten visgi susidariau slogų įspūdį. Tada apsilankiau Žemės ūkio akademijoje ir ten labai patiko – gamta, miškų žaluma, įdomios ekspozicijos ir kiti dalykai. Spontaniškai nusprendžiau rinktis gamtamokslį pasaulį“, – svarstymų metą pamena mokslininkas.

A. Pliūra sako, kad jam visada buvo ir tebėra svarbu nuolat tobulėti, sužinoti kažką naujo, ieškoti, kaip naudingai pritaikyti turimas žinias, todėl niekada nesiliovė mokytis. Žinių siekimas akademiką nuvedė į užsienio šalis: akademikas mokslinius tyrimus yra vykdęs Švedijos ir Kanados universitetuose.

Kanada, Kvebekas. 2004 m.
Miškų institute Forintec Quebec Canada. 2004 m.
Bandymai fitotrone, SLU, Švedija. 2001 m.

Siekia prisidėti prie miškų klestėjimo

Šiandien pagrindinės profesoriaus A. Pliūros mokslinių tyrimų sritys – miško ekologinė genetika, kiekybinė ir populiacinė genetika, genetinių išteklių išsaugojimas, selekcija ir sėklininkystė. Mokslininkas parengė ilgalaikę Lietuvos genetinių išteklių išsaugojimo ir selekcijos plėtros programą, kuri 2003 m. buvo patvirtinta aplinkos ministro ir įgyvendinama Lietuvoje. A. Pliūra atliko pagrindinių lapuočių miško medžių rūšių (juodalksnio, klevo, liepos, drebulės, karpotojo beržo ir paprastojo uosio) kilmių rajonavimą, kuris laikomas racionalaus miško selekcijos ir sėklininkystės plėtojimo ekogenetiniais principais pamatu. Profesoriaus dėka šiandien turime EUFORGEN rekomendacijas paprastojo uosio išsaugojimui, ąžuolo, juodalksnio ir beržo genetinių draustinių ir sėklinių medynų atsikūrimo įvertinimo ir atkūrimo, uosio sėklinių plantacijų veisimo, klimato kaitos poveikio miškams sušvelninimo ir daug kitų svarbių rekomendacijų. A. Pliūra parengė bandomųjų miško želdinių genetinio-selekcinio įvertinimo metodiką. Iš viso profesorius vadovavo daugiau nei dvidešimčiai mokslinių ir taikomųjų tyrimų projektų, dirbo įvairiose tarptautinėse programose ir projektuose, paskelbė keliasdešimt straipsnių tarptautiniuose mokslo žurnaluose, parengė įvairių mokslinių, metodinių ir studijoms skirtų leidinių.

Bandymai šiltnamyje. 2004 m.
Nacionalinės programos seminaras Miškų instituto fitotrone. 2018 m.

„Sunku įsivaizduoti, kad Lietuvoje auga tiek mano pasodinto miško“, – nusijuokia pašnekovas, pasiteiravus apie pirmuosius profesinės srities iššūkius. „Netrukus po studijų pradėjus dirbti Dubravos miškų tyrimo stoties Miško selekcijos ir sėklininkystės centre, kasmet išaugindavome kelis milijonus sėjinukų, iš tų sėjinukų įveista tūkstančiai hektarų miško.“ Pradėjęs dirbti Lietuvos miškų institute, su vyresniais bendradarbiais A. Pliūra ėmėsi tirti Lietuvoje augančias medžių populiacijas, jų ūkines ir adaptacines savybes ir kilmę, bandomuosiuose želdiniuose išbandyti ir atrinkinėti, kokių rinktinių medžių palikuonys kokiuose Lietuvos miško gamtiniuose regionuose augtų geriausiai. Iš šių atrinktų geriausiųjų genotipų visoje šalyje veisiamos antros kartos miško sėklinės plantacijos selekcinėms miško medžių sėkloms auginti. Profesorius apgailestauja, kad miškininkystės srityje besidarbuojantys žmonės aplinkinių neretai nuvertinami: žiūrint iš šalies, pasak pašnekovo, gali pasirodyti, kad miškininkai neveikia nieko naudingo, o miškas auga pats savaime. „Tačiau miškininkai, tiek praktikai, tiek mokslininkai, dirba, kad Lietuvos miškai neišnyktų ir būtų kokybiškai atkuriami, prisitaikę prie aplinkos, tvarūs ir našūs, neštų ekonominę ir ekologinę naudą“, – sako A. Pliūra.

Rinktinių medžių atranka kartu su dr. Virgilijum Baliucku. 2005 m.
Tuopų dauginimo eksperimentai kartu su prof. Vytautu Suchocku. 2011 m.
Tuopų hibridų bandymai Tytuvėnuose. 2010 m.

Ne pats lengviausias, bet įdomus gyvenimas

Nors moksliniais tyrimais prie miškų klestėjimo prisidedantis specialistas sako esąs patenkintas tokia veikla ir ji suteikia pasitenkinimo gyvenimu jausmą, visgi neneigia – mokslininkų gyvenimas Lietuvoje nėra lengvas. Profesorius apgailestauja, kad formuojant miškų politiką per retai įsiklausoma į miškotyros mokslininkų ir miškininkų rekomendacijas, o dėl skubotos ir neapgalvotos miškų urėdijų reformos miškininko specialybės prestižas viešojoje erdvėje buvo sumenkintas, todėl per mažai jaunimo renkasi studijuoti miškininko specialybę, dėl ko nukenčia mokymo ir mokslo finansavimas ir specialistų rengimas. Profesorius pabrėžia, kad nebegali būti toliau toleruojama kai kurių vyriausybinių bei nevyriausybinių organizacijų atstovų, dažnai neturinčių nei atitinkamos mokslinės kvalifikacijos, nei ilgametės praktikos miškininkystės ir miško genetinių išteklių išsaugojimo srityse, dirbančių prie abejotinos vertės, bet milijoninėmis sumomis iš ES fondų finansuojamų projektų, vykdoma agresyvi dezinformacinė diskreditavimo kampanija, nukreipta prieš EUFORGEN principais paremtą Lietuvos miško genetinių išteklių išsaugojimo sistemą, taip klaidinant šalies Vyriausybę ir darant didelę žalą Lietuvos miškams.

A. Pliūra pamena, kad buvo ir toks laikas, kai mokslininkai, norėdami prisidurti prie kuklių biudžetinių atlyginimų, vasaromis važiuodavo uždarbiauti į Švediją – kirsti arba sodinti miškų. Akademikas atvirauja: kadaise yra svarstęs net apie emigraciją – mokslinį darbą Vakarų šalių mokslinių tyrimų institucijose. Lietuvos mokslininkų atlyginimai, deja, ir šiandien nesiekia nei trečdalio tų sumų, kurias uždirba užsienio mokslininkai. Pagirtina tik tai, kad pastaruoju metu ir Lietuvoje mokslinių tyrimų projektai jau vis geriau finansuojami.

„Lietuvoje turime kiek kitokią mokslo finansavimo sistemą nei užsienyje. Užsienyje mokslininkai gauna gerus stabilius atlyginimu ir jei dar laimi finansavimą projektams, tai tas finansavimas skiriamas eksperimentams vykdyti, doktorantams ir postdoktorantams pritraukti, dalyvauti konferencijose, stažuotėse ir panašioms reikmėms, o pas mus projekto finansavimas be viso šito dar suprantamas ir kaip priedas prie atlyginimo. Lietuvoje nelaimėjus projekto paraiškos, tenka gyventi tik iš dalies etato menko biudžetinio atlyginimo, kas labai nepatrauklu jauniems mokslininkams ir lemia jų pasitraukimą iš mokslo ar net emigraciją“, – pastebi A. Pliūra.

Vis dėlto talentai ir Lietuvoje nelieka nepastebėti: vertinant turimą patirtį ir žinias, A. Pliūra 2016 m. išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu, o dar anksčiau, 2009 m. gavo Lietuvos mokslų premiją (su bendraautoriais) už darbų ciklą „Miško sėklinės bazės, selekcijos ir gentinių išteklių saugojimo sistemos sukūrimas tvariai ir intensyviai miškininkystei plėtoti Lietuvoje (1994–2008 m.)“.

Kartu su dr. Raimundu Petroku Vidzgirio ąžuolo genetinio draustinio atsikūrimo vertinime. 2009 m.

Laisvalaikis – vandenims ir skraidymams

Kaip atrodo sudėtingą darbą dirbančio mokslininko laisvalaikis? Ar apskritai lieka laiko pailsėti? Pasak profesoriaus, svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio: balansas padeda generuoti idėjas. A. Pliūros laisvalaikis, kaip ir darbas, susijęs su gamta, o pilnatvę patirti leidžia įvairiapusis jos pažinimas.

Vienas didžiausių gyvenimo malonumų, pasakoja akademikas, – buriavimas ir plaukiojimas baidarėmis. Vandens vaizdas ir pojūtis atgaivina, įkvepia, maloniai nuteikia. Ypač mėgsta žygius po kalnus ir įvairius pažintinius takus. Jau septynerius metus profesorius puoselėja vieną didesnių hobių – su dronu filmuoja įvairius gamtos objektus. Socialiniame tinkle YouTube esančioje A. Pliūros paskyroje – per pusantro šimto užburiančių vaizdo įrašų, kuriuose atsiveria įspūdingi Lietuvos vaizdai: vandens telkiniai, miškai, piliakalniai. Pašnekovas sako vengiantis filmuoti miesto vietoves – tai palieka miestiečiams, o jam įdomiausia – gamta. A. Pliūros dronu filmuotus vaizdo įrašus galima pamatyti YouTube platformoje į paiešką įvedus žodžius „Virš Lietuvos“.

Pašnekovas su šypsena pamena dabar jau apleistą pomėgį: gamtos tapybą. „Tie paveikslai buvo populiarūs, paklausūs, vienu metu net svarsčiau mesti mokslininko karjerą ir atsidėti tik tapybai“, – juokiasi akademikas.

“Vienatvė”. 1990 m.
“Kartų kaita”. 1992 m.
“Dviese”. 1996 m.

A. Pliūra pabrėžia besidomintis visomis mokslo sritimis, ne tik miškininkyste, o ypač didelį susidomėjimą kelią kosmoso tyrimai ir naujos technologijos.

„Gyvenu įdomu gyvenimą, dirbu įdomų darbą, tokį, kokio visiems linkėčiau“, – baigdamas pokalbį patikina mokslininkas, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos profesorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys A. Pliūra.

Visada išsiskyrė iš kitų

Polinkis į meną nelieka nepastebėtas ir profesoriaus kolegų. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas profesorius Edmundas Bartkevičius, buvęs A. Pliūros bendrakursis, pamena, kad meniniu polėkiu A. Pliūra jau tada išsiskyrė iš kitų: bendramokslius žavėjo tapyti paveikslai, iš molio lipdyti dailūs praktiškai panaudojami daiktai. „Tais laikais mes nieko daug neturėjom. Bendrabučio kambariuose būdavo tik geležinė lova ir stalas. Alfas iš molio pasidarė gražią išskirtinę lempą, – pamena prof. E. Bartkevičius. – Jis kurdavo labai gražius paveikslus. Tai meniškos sielos žmogus, išsiskyręs iš daugumos bendrakursių.“

Iš studijų metų dabartiniam Miškų ir ekologijos fakulteto dekanui įstrigo ir tai, kad A. Pliūra palaikė labai artimus, tvirtus santykius su tėvais: „Anuomet tikrai ne visus studentus svetimame mieste galėdavo aplankyti tėvai, nedaug kas turėjo automobilius. O jį retsykiais aplankydavo. Tai irgi įstrigo – mylinti šeima, jų gražus bendravimas.“

Pasak profesoriaus E. Bartkevičiaus, šiandien profesorius A. Pliūra yra talentingas mokslininkas, itin atidžiai sprendžiantis probleminius klausimus, nebijantis išsakyti net ir griežtesnės, kritiškesnės nuomonės, įžvalgus, atsidavęs sričiai, kuriai paskyrė gyvenimą. „Tai vienas daugiausiai pasiekusių mokslininkų jo bendraamžių grupėje. Pasisekė, kad Lietuvoje yra toks žmogus“, – gražių žodžių kolegai negaili Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas E. Bartkevičius.

Rasa Milerytė