Akademikas Darius Danusevičius: „Lietuvos miškai gali mus nustebinti“

Neries regioniniame parke rasta Europos retenybė
13 liepos, 2021
Šiandien Europos Komisija paskelbė savo ES miškų strategiją iki 2030 m.
16 liepos, 2021

Akademikas Darius Danusevičius: „Lietuvos miškai gali mus nustebinti“

Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, mokslų daktaras Darius Danusevičius, vienas iš mokslininkų komandos, genetiškai tyrinėjančios jūros dugne aptiktą kadaise ten ošusį pušyną, narių, sako, kad Lietuvos miškai yra nuostabūs ir gali daug kuo nustebinti. Bet, pasak mokslininko, negalima miško medžių populiacijų palikti savieigai, kadangi žmogus jau negrįžtamai pakeitė planetos klimatą: būtina miško medžiams padėti atremti aplinkos stresorių poveikį. Tik investuodami į mokslinius tyrimus, sako D. Danusevičius, turėsime tokį mišką, kuriuo galėsime didžiuotis.

Tūkstantmečius menantis pušynas

Švedijos žemės ūkio universitete disertaciją apgynęs, medžių evoliucinės genetikos srityje besispecializuojantis ir šiuo metu mokslinę veiklą Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakultete (VDU ŽŪA MEF) vykdantis D. Danusevičius – įstabaus atradimo liudininkas.

Prieš keletą metų Klaipėdos mokslininkų komanda ties Juodkrante, jūros dugne, maždaug 30 metrų gylyje aptiko senovinių paprastųjų pušų kelmus. Genetiniai tyrimai, su kuriais dirba ir D. Danusevičius, leido nustatyti medžių amžių: dabartinės jūros dugne šis pušynas ošė prieš vienuolika tūkstančių metų.

„Iš tų 11 000 metų amžiaus pušies kelmų pavyko išskirti DNR ir rasti genetines sąsajas su dabartiniu Lietuvos pušies genofondu, – pasakoja D. Danusevičius. – Pagal genofondą tos pušys artimiausios Dzūkijos pušynams, įskaitant ir Punios šilą. Tai leido padaryti išvadą, kad senovinės pušies genofondas geriausiai išsilaikė Dzūkijoje. Pagal paleontologų tyrimus, būtent Dzūkijoje pušis išsilaikė pastoviai nuo pat poledynmetinio įsikūrimo.“

Šiuo metu senojo pušyno istoriją liudijantys kelmai eksponuojami Klaipėdos muziejuje.

Mokslininkas dalijasi dar labiau intriguojančia informacija: pagal dirvožemio amžių ir dirvožemio sluoksniuose esančias žiedadulkes įmanoma nustatyti, kuriame amžiuje kokie miškai buvo išplitę Lietuvoje. Ir ne tik įmanoma, tai jau padaryta: Vilniaus universiteto mokslininkas Lauras Balakauskas savo disertacijoje aprašė vienuolikos tūkstančių metų Lietuvos miškų istoriją.

Ragina nebijoti po ledynmečio išnykimo grįžtančių rūšių

Kalbant apie Lietuvos miškų istoriją, įsitikinęs VDU ŽŪA MEF dirbantis mokslininkas D. Danusevičius, būtina kalbėti ir apie svetimžemes medžių rūšis ir pažvelgti į šį natūralų rūšių kaitos procesą plačiau.

„Svarbu akcentuoti, kad ne visos svetimžemės rūšys yra invazinės, – patikslina mokslininkas. –Tai yra rūšys, kurios Lietuvoje natūraliai neauga.“

Mokslininkas pasakoja, kad kai kurios medžių rūšys, tokios kaip bekotis ąžuolas, europinis maumedis, paprastasis bukas ir platanalapis klevas, neauga natūraliai dabartinėje Lietuvos teritorijoje, tačiau augo Vytauto Didžiojo valdomoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Šių rūšių arealai dabar yra apie 200–300 kilometrų į pietus nuo Lietuvos sienos, o platanalapis klevas, kaip rodo italų atlikti tyrimai, jau pasiekė pietinę šalies sieną.

„Šios rūšys keliauja greičiau, nei galime pastebėti. Nenustebčiau, jei bekotis ąžuolas jau irgi netoli“, – sako akademikas.

Mokslininkas apgailestauja, kad kai kurie į svetimžemes rūšis žiūri kaip į invazines ir nenori jų įsileisti. Tačiau jas įsileisti svarbu ir ne tik dėl to, kad tos rūšys augo kadaise Lietuvai priklausiusiose teritorijose, bet ir todėl, kad tai padėtų išlaikyti kuo didesnę rūšių įvairovę, ateityje palaipsniui pakeistų į šiaurę besitraukiančias rūšis ir atneštų mūsų šaliai ekonominę ir ekologinę naudą. „Kovoti su besikečiančia gamta būtų Sizifo darbas…“ – teigia VDU ŽŪA MEF profesorius.

Miškas turi būti ekologiškai ir ekonomiškai tvarus

Trisdešimt metų mokslinę veiklą vykdantis akademikas D. Danusevičius kalba ir apie opiausias šiandienos Lietuvos miškų problemas. Viena jų – kaip auginti tvarų mišką.

„Tvarus miškas yra ekonominiu ir ekologiniu požiūriu tvarus, stiprus, stabilus miškas. Medžiai, kurie auga, turi būti sveiki, gyvybingi, prisitaikę, plastiški, kad atlaikytų aplinkos pokyčius ir neštų šaliai ekonominę naudą“, – įsitikinęs D. Danusevičius.

Anot mokslininko, šiuo metu itin svarbu apsispręsti dėl miškų ūkio vystymo strategijos. D. Danusevičius džiaugiasi, kad visuomenės sąmoningumo lygis auga ir miškų gerove jau rūpinasi tie, kurie neturi specialių kompetencijų, o šios srities specialistus skatina kurti tokią strategiją, kurioje būtų išlaikytas balansas tarp miško ekonominės ir ekologinės funkcijų.

Klimato kaitos iššūkiai

Kalbėdamas apie iššūkius, D. Danusevičius paliečia ir klimato kaitos temą – vieną didžiausių grėsmių miškų išlikimui. Pasak mokslininko, ilgėjantys ruduo ir pavasaris, ypač šiltėjančios žiemos, didžiulės temperatūrų kaitos, sausros daro milžinišką įtaką medžiams. Žemės ekosistemai, tikina D. Danusevičius, jau pakenkta negrįžtamai: „Klimato kaitos pokyčiai per greiti, kad ekosistemos, o ypač – medžiai, spėtų prisitaikyti natūraliu būdu. Čia į pagalbą turi ateiti mokslas ir vienas iš jų – genetika“,  – sako VDU ŽŪA MEF profesorius.

Genetikos ir selekcijos specialistas pasakoja, kad mūsų miškai transformuojasi į Vidurio Europos mišrių miškų zonos miškus ir į mūsų teritorijas plinta rūšys, kurios buvo išnykusios ar žymiai sumažėjusios tūkstančius metų. Pasitelkus genetikos mokslą būtu svarbu nepalikti šio plitimo savieigai, nes gali plisti atsitiktiniai, netinkamai introdukuoti žemės genetinės bioįvairovės šaltiniai: tokia rizika, pasak akademiko, yra su mažalape liepa. „Taip išauginsime ateities mišką tvaresnį – juk svarbu ne krūmynai, brūzgynai, o šilai ir sengirės“, – kalba D. Danusevičius.

„Kitas iššūkis – miško sveikatingumas. Su klimato kaita ateina įvairios ligos ir kenkėjai. Uosis jau paveiktas, antroje vietoje – guobų maras, trečioje turbūt bus ąžuolas, – D. Danusevičius tikina, kad tam reikia ruoštis iš anksto. – Todėl labai svarbu išlaikyti aukštą genetinę bioįvairovę rūšies viduje, nesusiaurinti jos, nes mes nežinom, kuris genotipas bus atsparus ateities kenkėjams ar aplinkos stresoriams. Nežinom ir to, koks kenkėjas ateis. Kuo įvairesnį genofondą turėsime, tuo daugiau šansų, kad pavyks tuos kenkėjus įveikti.“

Paprastojo buko kilmę tyrinėjant Norkaičių g-kijoje.

Atliekant ąžuolų senolių genetinės kilmės ir haplotipų tyrimus (Kėdainių raj.).

Rasa Milerytė