Akademikas Darius Danusevičius: „Sau linkiu, kad nepristigų idėjų ir laiko joms įgyvendinti“

Akademikas Darius Danusevičius: „Sau linkiu, kad nepristigų idėjų ir laiko joms įgyvendinti“

Darius Danusevičius – Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys, mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto (VDU ŽŪA MEF) profesorius. D. Danusevičius gimė 1968 m., 1993–aisiais baigė LŽŪA, 1999 m. apgynė mokslų daktaro disertaciją Švedijos žemės ūkio universitete. Studijuodamas susidomėjo miško medžių genetika ir selekcija, šioje srityje ir specializavosi. Jo dėka VDU ŽŪA MEF įkurta molekulinės genetikos laboratorija, kurioje vykdomi svarbūs genetiniai tyrimai, padedantys gerinti Lietuvoje augančias medžių rūšis. Akademikas sako, kad ir studijuodamas Švedijoje galvojo apie tai, kaip  įgytas žinias kuo geriau pritaikyti Lietuvoje, o vienas iš svarbiausių jo tikslų – kad miškai neštų ekologinę ir ekonominę naudą.

– Gerbiamas profesoriau, esate kilęs iš miškininkų šeimos, o Jūsų tėtis užima ypatingai svarbią vietą Lietuvos miškininkystės istorijoje. Kaip susidomėjote miškininkyste, ar iš šeimos jautėte paskatą rinktis būtent ją?

– Kadangi užaugau miškininkų šeimoje ir gyvenau tarp miškų Girionių gyvenvietėje, tai labai daug laiko leidau gamtoje ir turbūt natūraliai pajutau, kad man miškas – įdomus, kad būdamas gamtoje jaučiuosi labai gerai ir kad tapęs miškininku galiu šiek tiek pagerinti Lietuvos miškus. Galbūt tai persidavė ir iš tėčio. 

– Kalbamės rugsėjo pradžioje. Tai laikas, kai studentai grįžta į aukštąsias mokyklas, kai kurie pirmą kartą praveria jų duris. Norėčiau paprašyti, kad pasvarstytumėte, kuo svarbi ir naudinga miškininko profesija. 

– Pastaraisiais metais miškininkystės srityje įvyko daug pokyčių: gamta ir miškai atsidūrė po padidinamuoju stiklu, vis daugiau kalbama apie klimato kaitą ir įvairius stresorius, miškų sistema dabar išgyvena neramų laiką, tad studentų domėjimasis šia sritimi yra labai svarbus. Svarbu, kad turėtume kuo daugiau plataus išsilavinimo miškininkų, kurie padėtų įveikti kylančius iššūkius. Todėl dirbdami su studentais mokome juos, kad svarbiausia susitelkti į miško išauginimą, miško tvarumą. 

Po studijų reformos ir minimalaus stojamojo balo įvedimo jaučiamas šioks toks studentų sumažėjimas, gal ir ne visiems, kurie myli gamtą ir mišką, pavyko įstoti. Kita vertus, geram miškininkui neužtenka tik mylėti mišką – geras miškininkas turi gebėti per studijas įgytomis kvalifikacijomis pagerinti mišką. Kuo miškininkas skiriasi nuo gamtininko, baigusio, tarkime, ekologiją? Tuo, kad ekologas daugiau prižiūri, saugo, o miškininkas gali pakeisti visą procesą. Jis gali padėti medžiui išaugti stipriu, sveiku. 

–  Esate akademikas ir prisidedate prie būsimųjų miškininkų ruošimo. Koks Jūsų santykis su studentais: stengiatės būti nenuginčijamu autoritetu, o gal atvirkščiai – į studentus žvelgiate kaip į jaunuosius kolegas?

– Dėstydamas stengiuosi vadovautis tuo supratimu, kurį įgijau mokydamasis Švedijos žemės ūkio universitete. Ten išmokau, kad studentas yra jaunasis dėstytojo kolega. Žinoma, dėstytojo darbas – išmokyti, bet mokant reikia ne priversti studentą iškalti kažkokius faktus, o jį sudominti. Man tą sudaro moksliniai tyrimai. Mūsų Genetikos grupė vykdo įvairius projektus, tad stengiuosi savo studentams papasakoti kuo naujesnių pavyzdžių iš jų. Mūsų laboratorijoje beveik nėra darbuotojų, turime po pusę etato, o visa kita darome drauge su studentais. Kai studentas tampa tavo padėjėju projekte, kai su juo kalbiesi, parodai jam, paaiškini, tada jam pasidaro įdomu. Norėtųsi, kad toks požiūris į mokymą vyrautų ne tik mūsų universitete, bet ir visose šalies aukštosiose mokyklose. 

Kas iš to, jei priversi studentą iškalti faktus? Taip, faktai svarbu, bet kur kas svarbiau gebėti mąstyti, suprasti, kad viskas keičiasi. Netgi dėsniai kartais pasikeičia. Studijuojant svarbu išmokti orientuotis gamtoje, nes ateityje bus situacijų, kai tiesiog miške teks priimti sprendimą, ar ugdyti šiuos medynus, ar ne. Turint galvoje, kad ateina naujos rūšys, formuojasi mišrūs medynai, neturint supratimo apie vykstančius procesus tokį sprendimą priimti gali būti sunku. Universiteto tikslas – išugdyti kuo platesnį požiūrį. 

–  Beveik dešimt metų praleidote Švedijoje – mokėtės, apsigynėte disertaciją. Kokias žinias ir patirtis iš ten parsivežėte į Lietuvą?

– Į doktorantūrą Švedijoje įstojau 1994 metais. Buvo labai palankus laikas bendradarbiauti su Skandinavijos šalimis, tuo metu jautėsi jų noras padėti mums. Švedijos žemės ūkio universitetas turi daug padalinių įvairiose šalies vietose. Pirmiausia pakliuvau į kalnuotą teritoriją – Dalarnos provinciją. Ten turėjome užduotį įveisti bandomuosius eglės želdinius ir juos tyrinėti, stebėti, kaip jie išvengia aplinkos stresorių, tokių kaip sausros, šalčiai ir pan. Švedai jau tada jautė, kad eglė – jautri klimato kaitai rūšis ir kad reikia fundamentiniu požiūriu pasiruošti galimiems iššūkiams, ištirti, kokia eglės rūšis neštų didžiausią ekonominę naudą. Mano disertacijos tema ir buvo apie paprastąją eglę. 

Po to teko pervažiuoti iš Upsalos ir centrinės Švedijos į Umėją. Švedija turi tokią gerą studijų schemą (ji paplitusi visoje Europoje jau gal penkiasdešimt metų ir pagaliau pas mus pradeda skintis kelią), kad po doktorantūros yra podaktarinės studijos, kurių esmė – padėti jaunam mokslininkui rasti savo vietą mokslo bendruomenėje. Taip kelerius metus gilinamasi į kitą nei doktorantūros sritį. Žinoma, galima rinktis ir tą pačią… Aš šiaurės Švedijoje, Umėjoje dirbau su selekcinių programų kūrimu. Švedijoje miško pramonė – svarbi ūkio šaka, duodanti dideles pajamas valstybei. Mano tikslas buvo išmokti, kaip tai pritaikyti Lietuvoje. Mokiausi, kaip galima efektyviai padidinti miško medžių adaptyvumą ir ekonominę vertę, kad būtų galima gauti daugiau kokybiškos medienos. Švedijoje miško medžių selekcija pažengusi labiausiai iš visų Europos šalių. Antroje vietoje – Suomija, nes ji investuoja daug lėšų į miško medžių pagerinimą: kad jie būtų be pažeidimų, tiesesni, sveikesni, greičiau augtų. 

Mano ir mano kolegų darbas buvo kompiuterinio modeliavimo metodais sukurti tokias miško medžių selekcijos programas, kurios veiktų tūkstančius metų į ateitį. Tobulinome programas iki 2008 metų ir mums pavyko viską įgyvendinti šimtu procentų. Man labai džiugu, kad švedai tada vieną iš pušies klonų pavadino mano pavarde. Turiu ir sertifikatą. Įprastai klonai vadinami numeriais, bet tais metais keliems žmonėms, kurie dirbo prie šios programos, buvo parodytas simbolinis gestas – klonai pavadinti jų pavardėmis. Tad su visu tuo bagažu grįžau į Lietuvą ir bandau įgytas žinias taikyti čia. 

–  Ko gero, ir Švedijoje būtumėte pasiekęs profesinių aukštumų. Kas ypač paskatino grįžti į gimtinę?

– Lietuva man brangi, myliu ją, didžiuojuosi, o mano tikslas visą laiką buvo grįžti į Lietuvą su naujai įgytomis žiniomis. Švedijoje pamačiau, kokią didelę ekonominę naudą jie gauna. Norisi, kad tokią naudą gautų ir Lietuva, kad  patys turėtume medienos industriją. Norėtųsi, kad miškų ūkio šaka taptų pelninga valstybei, o gautas lėšas panaudotume universitetams ir mokslui finansuoti. 

– Kaip sekėsi žinias ir sugebėjimus praktiškai taikyti Lietuvoje? 

– Dar būdamas ten mačiau, kad Lietuvoje reikia plėtoti molekulinę genetikos dalį, tad inicijavau ir vadovavau molekulinės genetikos laboratorijos įkūrimui universitete. Nebuvo lengva, nes reikėjo organinės chemijos žinių, įvairios specifinės įrangos, tačiau pavyko viską sukomplektuoti ir maždaug prieš dešimt metų laboratorija startavo. Molekulinė genetika įdomi ir svarbi tuo, kad leidžia suprasti dalykus, kurių kitais metodais nepatikrinsi arba patikrinti bus daug sunkiau. Tarkime, matai medį – jis tiesus, drūtas. Kaip suprasti, ar tai genetinės savybės, ar aplinkos įtaka? DNR lygmeniu rasti atsakymą kur kas lengviau, tik begalybėje DNR sekų reikia surasti tas sekas, kurios itin svarbios. 

Jau esame įvykdę, šiuo metu vykdome ir ateityje vykdysime daug įdomių projektų. Pavyzdžiui, projektas apie ąžuolo genofondą ir jo sunykimo priežastis. Bandome ištirti ąžuolo kilmę ir išsiaiškinti, kodėl Lietuvoje jis nėra labai aukštos kokybės. Tada bus galima pradėti ąžuolo atkūrimo programą. Į projektą įeina ir gamtos projektai, tarp kurių – Stelmužės ąžuolas. Norime peržiūrėti gamtos paminklus ir išsiaiškinti, kaip jiems pavyksta išgyventi šimtus metų, ar tai vyksta genetiniu pagrindu. 

Kitas įdomus projektas – su klevu ir liepa. Liepa – vos ne nacionalinis mūsų medis. Norime padėti šiems medžiams pasiruošti klimato kaitos iššūkiams. Siekiame ištirti liepos genofondą ir išsiaiškinti, kiek jų yra įvežtos, o kiek auga čia nuo senovės. 

Jei kalbėtume apie žvėris, tai esame atlikę stirnų genetinius tyrimus. Taip pat vilkų. Čia dėmesį skiriame vilkų populiacijos didėjimui, genetinei įvairovei, norime ištirti, ar ji jau atsistatė, ar dar ne, ar dar vyksta giminių kryžminimasis, kuriuose regionuose vilkų giminė įvairesnė, o kuriuose jie daugiau veisiasi tarpusavyje. Didelis pasiekimas – pavyko išskirti vilko DNR nuo seilių ant įkąsto gyvūno. 

Tyrimų laukia ir kitos rūšys – kiškiai, bebrai ir pan. Miškas – didelė ekositema, kad jį suprastum, turi žiūrėti kompleksiškai. Tik taip pavyks gauti ekonominę ir ekologinę naudą. 

Iš paskutinių tyrimų – ties Juodkrante jūros dugne aptikome senovinių paprastųjų pušų kelmus, atlikome genetinius tyrimus ir nustatėme, kad šios pušys ten augo prieš vienuolika tūkstančių metų. Pagal genofondą nustatėme, kad tos pušys artimiausios Dzūkijos pušynams, o tai reiškia, kad senovinės pušies genofondas geriausiai išsilaikė Dzūkijoje. 

– Kuriais iš šių darbų labiausiai didžiuojatės?

– Labiausiai turbūt, kad pavyko įkurti laboratoriją ir joje vykdyti įdomius projektus, ypatingai – ąžuolo tyrimus. Įtariu, kad vykdant liepos tyrimus gali pavykti rasti seniausią Europos medį: liepos atželia iš šaknų ir gali būti, kad kai kurios liepos, kurias mačiau, atželinėja jau ne pirmą kartą, taigi jų šaknys gali būti net šešių šimtų metų senumo. Taip pat džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad pavyksta sutarti su studentais – visą laiką turėjau nemažai doktorantų, su jais bandome nagrinėti įvairius probleminius dalykus.

– Galbūt kaip miškininkystės profesionalas galite išskirti svarbiausius darbus, kuriuos artimiausiu metu reikėtų nuveikti Lietuvai? Kokius probleminius klausimus reikėtų kuo greičiau spręsti?

– Šiuo metu būtina parengti miškų ūkio vystymo strategiją ir remiantis moksliniais tyrimais optimaliai suderinti ekonominę ir ekologinę miškų funkcijas. Labai tikiuosi, kad ekonominės funkcijos neatsisakysime, nes valstybė dar nėra pajėgi atsidėti vien ekologiniams dalykams. Antras iššūkis – klimato kaita. Būtina peržiūrėti, ką neša klimato kaita, nuspręsti, kaip išlaikyti miškų tvarumą, adaptyvumą, ypač kai daugėja stresorių. Dar vienas iššūkis – į mūsų teritorijas ateina naujos rūšys, turime pasiruošti jas priimti. Vienos rūšys gal invazinės, bet kitos gali būti mums ekonomiškai ir ekologiškai naudingos, pavyzdžiui, maumedis. Reikia suprasti ir tai, kad ką šiandien vadiname invazinėmis rūšimis, prieš daugelį metų, kai Lietuvos sienos tęsėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, buvo mūsų teritorijose augančios rūšys. Dar vienas svarbus darbas – mišrių medynų formavimas. Keičiasi rūšinė sudėtis, trakas želia intensyviau ir galų gale mūsų ekologinė niša gali talpinti daugiau rūšių ploto vienete. Galime išauginti tris–keturias rūšis viename medyne ir taip padidinti ekonominę naudą ir ekologinį talpumą. Mūsų projektų metu atlikti tyrimai rodo, kad kuo mišresnis medynas, tuo, pavyzdžiui, daugiau vabzdžių rūšių gali jame gyventi. Taip pat norėtųsi, kad valstybė suprastų, jog reikia daugiau investuoti į miško pagerinimo ir selekcines programas, kaip tai daro švedai. Ir galiausiai norėtųsi, kad būtų kuriamas ryšys tarp miškininkų ir visuomenės. Kad žmonės suprastų, jog miškininkas ne tik kerta mišką, bet ir jį augina. Kad tik jų dėka galime turėtų tvarų mišką. Norėtųsi platesnės tokios švietėjiškos, aiškinamosios veiklos. 

– Iš Jūsų jau nuveiktų ir dar planuojamų darbų akivaizdu, kad dirbate daug ir intensyviai. Ar lieka laiko poilsiui?

– Laiko poilsiui būtina rasti, nes kitaip išsisemtum. Mano hobis – istorija, o konkrečiau – giminės istorija. Daug laiko praleidžiu archyvuose, ten pilna paslapčių, kurias tyrinėju. Na o svarbiausia – skirti laiko šeimai. Auginu tris sūnus, vienas jau studentas, du dar mokiniai, stengiuosi kuo daugiau bendrauti su jais. 

– Baigiant pokalbį norėčiau paprašyti, kad naujųjų mokslo metų proga ko nors palinkėtumėte sau, savo kolegoms bei studentams.

– Turiu palinkėjimą priimantiems administracinius sprendimus valstybės mastu. Norisi, kad priimant tuos sprendimus dalyvautų žmonės, kurie turi tai sričiai reikiamos kvalifikacijos. Studentams linkiu būti aktyviems, įsitraukti į mokymosi procesą, pasiimti viską, ką duoda studijos. Visiems – ir studentams, ir kolegoms – linkiu dirbti ne konkuruojant, o ieškant bendrystės, sutarimo. Jei jėgas sutelksime ne į ginčus, o į sprendimų paieškas, bus kur kas lengviau. Sau linkiu, kad viskam užtektų laiko, kad nepristigų idėjų, o viso kito kol kas užtenka. 

Kalbėjosi Rasa Milerytė

Nuotraukos iš Dariaus Danusevičiaus archyvo