Akademikas S. Karazija – miškininkas, iškiliai pergyvenęs amžių sandūrą

Šiemet nuo vėjo miškai nukentėjo labiausiai per pastaruosius penkerius metus
11 lapkričio, 2020
Medžių alėjos – žmogaus ir gamtos kūrinys. Fotografijų konkursas
14 lapkričio, 2020

Akademikas S. Karazija – miškininkas, iškiliai pergyvenęs amžių sandūrą

Žinomas šalies miškininkas akademikas Stasys Karazija gruodį švęs garbingą jubiliejų. Savo gyvenimą jis yra aprašęs knygoje, skirtoje artimiesiems, kuri taip ir vadinasi „Gyvenimo ir minčių fragmentai“. Joje telpa viskas: ir akademiko biografijos faktai, įvykiai, ir filosofinės, politinės mintys… Šiandien jis sutiko papasakoti apie save ir mūsų skaitytojams.

Net pavydu, kad vienas žymiausių, vyriausių ir garbingiausių miškininkystės mokslo kūrėjų – akademikas Stasys Karazija įsileidžia į savo namus Kaune. Jo patirtis ir darbai šiandien ypač reikalingi, nes kaip niekad visuomenei stinga žinių apie saugomas teritorijas, miškus, kirtimus, ekologiją…

Galėjo tapti ir kalbininku

Akademikas iškart sutiko su gerai žinomu posakiu, kad „kupiškėnai geri žmonas, jų tiesūs kelaliai…“, mat pats iš to krašto kilęs, čia augęs, baigęs gimnaziją. Stasys Karazija  gimė praėjusiame amžiuje, 1930-aisiais.

„Gimiau Panevėžio apskrities Subačiaus valsčiaus Terpeikių kaime, šeimoje augome trys broliai ir dvi seserys. Kupiškyje baigiau gimnaziją, gerai atsimenu ir prieškarį, nors man 1940-aisias tebuvo   dešimt metų. Tuomet kaimas buvo daug gyvesnis, daugiau žmonių, veikė jaunimo organizacijos – jaunalietuviai, pavasarininkai, jaunieji ūkininkai. Man geriausiai įsiminė pavasarininkai, nes jų veikloje dalyvavo mano seserys, vyresnysis brolis, – mena akademikas. – Vakarėliai, vaidinimai, klojimo teatras, gegužinės… Su broliu kėlėme trispalvę ant kluono stogo prieš vaidinimus. O pagrindinis informacijos šaltinis buvo žurnalas „Karys“, kurį atsiųsdavo tuo metu kariuomenėje tarnavęs pusbrolis. Atsimenu, tiesa, iš tėvo pasakojimų, nes tėviškė buvo toliau nuo svarbesnių kelių, kaip 1940 m. įžygiavo raudonoji armija, o kaip pavieniai, net beginkliai raudonarmiečiai 1941 m. traukėsi mačiau savo akimis. Karo pradžią atsimenu gerai. Buvo sekmadienis, Palėvenėje vyko šv. Jono atlaidai. Aš buvau namuose ir stebėjau vis zujančius lėktuvus. Grįžę iš bažnyčios namiškiai pasakojo apie iš Panevėžio aerodromo statybos bėgančius darbininkus, kalbėjusius apie karo pradžią. Ypač įsiminė naktis iš birželio 22-osios į 23-ąją, kai buvo bombarduojamas už kokių 2 kilometrų Skverbų kaime įrengtas naujas karinis aerodromas“.

1942-ųjų pavasarį, baigęs penkis pradžios mokyklos skyrius, mokytojo ir tolimo giminaičio Jono Karazijos paskatintas, Stasys Karazija išvažiavo mokytis į Kupiškį. Taip jis sutaupė vienerius metus, nes likę mokytis šeštame skyriuje vėliau mokėsi viena klase žemiau. Kupiškio gimnaziją, esančią 15 km nuo namų, jis baigė 1949 m. Kaip sunkiausius metus akademikas mini pokarį. Nebuvo nei vadovėlių, nei tiek galimybių mokytis. Vienu metu vienoje klasėje buvo net 53 mokiniai, o baigė su keliais naujai prisidėjusiais tik 24 –  keli buvo ištremti iš paskutinių klasių, kitus likimas išblaškė įvairiais kitais keliais.

Su tėvais, broliais ir seserimis
Kupiškio gimnazijos II-ros kl. moksleiviai su auklėtoju K. Pajarsku (1943 m.). S. Karazija – paskutinėje eilėje antras iš kairės
“Ištikimiausieji” – visus 7 metus buvę vienoje klasėje. S. Karazija – dešinėje

Pokario nepritekliai, žudynės, partizaninis judėjimas, lavonai miestelių aikštėse… Visa ta jaunystės patirtis suformavo būsimo akademiko pažiūras visam gyvenimui. „Gimnazijoje buvau berniukų klasės seniūnas, – pasakoja jis. – Buvo dar dvi mergaičių klasės. Baigiant surinkau visų trijų klasių abiturientų parašus po pasižadėjimu susitikti po 10 metų. Pažadą tesėjome, vėliau susitikimai tankėjo – kas 5 metus, vėliau – kasmet, prisidėjo ir grįžusieji iš tremties. Baigėsi jie tik prieš trejus metus, kai atvažiavo tik keturi buvę abiturientai“.

Abiturientai su auklėtoju J. Vaitiekūnu ir direktoriumi L. Jonuška (1949 m.). S. Karazija – trečias iš dešinės

Karazijų šeima gyveno prie miško, tėvelis buvo ir ūkininkas, ir eigulys, tad nuo vaikystės Stasiukas  su mišku draugavo, bet  nebuvo tvirtai apsisprendęs, kur pasuks. „Humanitariniai mokslai lyg ir netraukė, medicina – taip pat. Norėjau būti ir statybininku, ir miškininku, ir melioratoriumi, tad po  gimnazijos padaviau dokumentus studijuoti statybą, bet paskutinę minutę apsisprendžiau ir parašiau pareiškimą stoti į Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą. Matyt,  lėmė tai, kad tėvelis talkino miške, o ir aš pats nuo vaikystės buvau susijęs su mišku. Jeigu dabar reikėtų rinktis, į tą ratą įtraukčiau daugiau specialybių. Kai dabar susiduriu su leidyba bei redaktorių nelogiškomis priekabėmis, matau lietuvių kalbos darkymą, neva jos „europinimo“ linkme, kartais norisi būti kalbininku, kad galėčiau nors kiek priešintis toms kvailystėms. Štai kad ir miškininkystės terminai. Lietuviškos  miškininkystės  pradininkas profesorius Povilas Matulionis vartojo terminą „ūgiavietė“, kuris buvo pakeistas į „augiavietė“. Vėliau bene kalbininkų buvo pasiūlytas logiškas terminas „augimvietė“, bet staiga kalbininkai vėl pakeitė į „augavietė“. Kodėl tapo negeru tas žodis? Nuėjau į Lietuvių kalbos institutą, o ten man sako: “Lietuvių kalboje nėra priesagos – im“.  Aš sutrikau. O augimas? Tai yra „im“. Gal reikėjo tapti kalbininku?“, – šmaikštauja pašnekovas.

Naujas darbų etapas

1949–1954 m. S. Karazija studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Miškų ūkio fakultete, bet paskutinieji pokyčių ir apsispendimų metai prasidėjo netikėtumais. Buvo kuriamas naujas Kuršių nerijos miškų ūkis. Kadangi dirbdamas laborantu Miškų ūkio institute jis atliko gamybinę praktiką Kuršių nerijoje ir padarė gerą įspūdį būsimam miškų ūkio direktoriui, dar prieš diplominį   jaunuoliui pasiūlyta užimti Nidos girininkijos girininko pareigas. Deja, šio pasiūlymo jis atsisakė. Dabar abejoja, ar gerai pasielgė.

Studijų metais, gamybinėje praktikoje pajūrio pušynuose, 1953 m. Į dešinę nuo manęs – Marijonas Daujotas

Greitai atėjo ir skirstymo į būsimus darbus diena. „Nors buvau bebaigiantis mokslus su pagyrimu, dirbau laborantu, bet pasilikti institute ar aspirantūroje niekas nepasiūlė. Priežastys? Nebuvau komjaunuolis, neieškojau protekcijų, gal ir Nidos atsisakymas kai ką neigiamai nuteikė“, – svarsto akademikas.

Po studijų jis išvažiavo į Šimonių girią – Rokiškio miškų ūkyje dirbti girininku. Pirmas įspūdis esą buvo dvejopas: „Gamta, gražūs miškai, pušynai, lyg ir visa tai, ko siekei, mokeisi, kita vertus – iš didmiesčio atsidurti vienam akistatoje su gamta iššūkis nemenkas, bet visur gyvena žmonės“.

Rokiškio m. ū. vadovai ir girininkai Biržų pilyje, 1955 m. (S Karazija – trečias iš dešinės)

Po pustrečių metų jis jau išsiųstas į naujai kuriamą Šakių miškų ūkį dirbti vyriausiuoju miškininku. „Dabar, kai uždainuoja „O tu pašvilpauki, bernioke, iš Suvalkijos lygumų…“ , sentimentai atgyja, – atvirauja akademikas. – Prasidėjo naujas darbo etapas, įdomesnis, reikalaujantis daugiau žinių. Šakių miškai susideda iš dviejų, labai skirtingų dalių:  rytuose – pušynai, panašūs į Šimonių girios, o šiaurės vakarinėje dalyje – mišrūs lapuočių su eglėmis miškai. Čia daugiau problemų, bet daugiau ir galimybių jas spręsti. Šiuose miškuose mes vieni pirmųjų šalyje pradėjome vykdyti neplynus pagrindinius miško kirtimus. Gyvenimas Šakiuose taip pat kitoks nei Šimonyse. Dainavau kultūros namų chore ir pirmą kartą išvažiavau į užsienį“.

Šeima

Miškininkystės mokslui pašvęsta šeši dešimtmečiai

Po miškininkavimo Šakiuose S. Karazija buvo pakviestas į Miškų tyrimo institutą dirbti mokslinio darbo ir mokslo vagą aria jau šešiasdešimt metų. Visa mokslinė akademiko veikla susijusi su miško ekologija. Pirmieji du dešimtmečiai skirti miško bendrijų įvairovei, jų klasifikacijai, jų kitimui pagal medynų amžių ir ūkinės veiklos poveikį. Toliau sekė ekologinio miško vaidmens – įtakos dirvožemio ir laukų apsaugai, vandens režimui, jo reguliavimui ir kokybei – tyrimai. Pagaliau – saugomos teritorijos. Keletą metų mokslininkas dirbo pagal tarptautinį projektą „Saugomos miškų teritorijos Europoje: analizė ir harmonizavimas“, analizavo Lietuvos saugomų teritorijų savitumus Europos atitinkamų teritorijų kontekste. Šią veiklą atspindi ir monografijos „Lietuvos miškų tipai“, „Lietuvos ąžuolynai: išsaugojimo ir atkūrimo problemos“, „Miško ekologija“, “Miškai ir saugomos teritorijos“, „Ekologinis miškų vaidmuo Lietuvoje“.

Miško tipologijos tyrimų grupė ekspedicijoje, 1973 m. Iš dešinės: dr. R. Murkaitė, S. Karazija, laborantas (dabar verslininkas) G. Narkūnas, priekyje dr. V. Oniūnas
TSRS MA Miško problemų tarybos Miško tipologijos sekcija Archangelske, 1984 m. birželio mėn. (S. Karazija – dešinėje).
Miškininkų gamybiniame pasitarime

„Dabar dažnai būnu tarp kūjo ir priekalo. Miškininkai man sako, kad labai nuolaidžiauju gamtosaugininkams, o gamtosaugininkai  visai nesidomi mano darbais ir a priori  ignoruoja juos bei jais besiremiančią nuomonę, kadangi aš miškininkas. O aš noriu derinti“, – teigia profesorius.

Prakalbus apie Punios šilą akademikas vardija argumentus dėl idėjos jį paskelbti rezervatu klaidingumo.

„Pagal saugomų teritorijų formavimo principus rezervatą turi supti švelnesnio režimo saugoma teritorija, toliau palaipsniui pereinanti į normalų ūkinį režimą. Punios šilas gi supamas normaliai ūkininkaujamų laukų. Nemunas ekologine prasme joks barjeras ir jokia riba. Miško rezervatų tikslai –  tai natūralios gamtos pavyzdžiai, skirti natūralių gamtoje vykstančių procesų stebėjimui ir tyrimui. Jų reikia kuo įvairesnių, kad apimtų visus miško tipus, bet nėra prasmės turėti dideles teritorijas. Tokių tipų bendrijų, kokios yra Punios šile, yra ir kituose jau esančiuose rezervatuose. Teiginys, kad saugosime biologinę įvairovę – niekinis. Visų pirma, rezervatų pagrindinis tikslas jau minėtas ir tai nėra biologinės įvairovės išsaugojimas. Antra, Punios šile esančių saugotinų rūšių ir buveinių apsaugai visiškai užtenka dabartinių draustinių režimo. Kita vertus, kai kurios dabar išskirtos buveinės – menamos. Štai, pavyzdžiui, vadinamoji Vakarų taiga. Jau pats pavadinimas sako, kad šios buveinės būdingos borealiniams miškams. Lietuvos joks šiuolaikinis geobotanikas, joks augalijos rajonavimo šaltinis borealinei zonai nepriskiria. Kai kurie autoriai Pietų Lietuvos, kur yra Punios šilas, nepriskiria net hemiborealinei zonai. Tai iš kur čia taigos buveinės? Tiesa, yra ir kitas „taigos“ supratimas. Perkeltine prasme taiga pavadinamas senas, apleistas miškas su daug sausuolių, išvirtusių, apsamanojusių medžių. Europos Sąjungos buveinių direktyvoje tik tokie sklypai ir rekomenduojami priskirti Vakarų taigos buveinėms. Tuo tarpu Lietuvos buveinių inventorizuotojai taip pažemino reikalavimus, kad beveik kiekvienas pušyno ar eglyno sklypas, pradedant  viduramžiais medynais, gali būti priskirtas buveinėms. Beje, tai liečia ne tik Vakarų taigą, bet ir kitų tipų buveines. Todėl tokių buveinių daug  išskirta ūkiniuose miškuose, kur specialios biologinės įvairovės apsaugos priemonės nevykdomos. Ypač kurioziškai atrodo kriterijai skroblynų tipo buveinių išskyrimui. Na, Punios šile gal tas  ir nešokiruoja, nes čia yra tikrų skroblynų, nors ir nepersenusių“.

Dar vienas argumentas, pasak akademiko, dėl rezervato režimo netikslingumo – jo atskyrimas nuo visuomenės. „Žmonės rašėsi po peticija dėl Punios šilo išsaugojimo nežinodami nuo ko jį reikia saugoti, – pažymi akademikas. – Punios šilas dar nuo Vytauto laikų buvo kunigaikščių medžioklės plotai ir turėjo griežtesnę nei kiti miškai apsaugą. Ir prieškariu jis buvo išskirtinai traktuojamas, ir pokariu turėjo draustinio statusą, bet jis buvo prieinamas visuomenei. Paskelbus rezervatu šita teisė dings“.

Punios šile

Pomėgiai ir … laikmečio įžvalgos

Prakalbus apie kitą įvairią veiklą ir pomėgius, akademikas nesureikšmina, kad ilgą laiką jam teko būti žurnalo „Miškininkystė“ vyriausiuoju redaktoriumi. Didesniu savo nuopelnu jis laiko žurnalo „Baltic Forestry“, kurio straipsnius pripažįsta reikliausios institucijos, įsteigimą ir leidybos organizavimą.

Su IUFRO prezidentu prof. R. Saleh ir prof. A. Kuliešiu  XX-me IUFRO (Tarptautinė miškų tyrimo organizacijų sąjunga) kongrese (Tampere, Suomija, 1995 m.)

Na o vienas iš ryškiausių pomėgių – kelionės. Pati įspūdingiausia – po Pietų Afriką. Anot jo,  Kriugerio nacionalinis parkas – gamtos natūralumo pavyzdys, kur liūtai ir antilopės gyvena greta. Bet jis užima 2 mln. ha. Punios šile tokio vaizdo nesukursi.

Beje, profesorius ir medžiotojas, bet ne azartiškas, daugiau iš tradicijos, juk miškininkui lyg ir reikia būti medžiotoju, ir dėl pabendravimo.

Įdomiausias jam laikmetis – Sąjūdžio laikai. Akademikas – aktyvus jo dalyvis, buvo Miškininkų sąjūdžio tarybos pirmininkas. Bet esą reikia skirti Sąjūdžio idėjas ir jų įgyvendinimo realybę. Prisimena, kad dar Sąjūdžio priešaušryje, kai dalindavosi su bendražygiais pogrindžio spauda, išgirsdavo pasisakymų, kad pristatyta per daug pramoninių monstrų, kad gal Lietuvai jų ir nereikia, bet nereaguodavo. Galvojo, kad dar ne laikas tokioms diskusijoms ir skaldymuisi, kad čia tik pavieniai balsai. Pasirodo, jie nebuvo pavieniai ir atgavus Nepriklausomybę užgožė kitus. Griovė ne kolūkius, kaip žmonės kalba, o žemės ūkį ir pramonę taip pat… Baisiausias to rezultatas – vos ne milijono gyventojų netektis, kas Lietuvai labai, labai daug. Profesorius prisimena viešnagę Barselonoje, kur vyko projekto dalyvių apie saugomas teritorijas pasitarimas. Ta proga katalonai pasistengė  svečiams nušviesti savo nepriklausomybės siekius, kokius kėlė lietuviai 1989 metais.

Miškininkų Sąjūdžio taryba (S. Karazija – vidutyje)

„Kaip matome, jiems sekasi sunkiau, bet jie nenori griauti, nenori šokti nuogi į dilgėles. Gerai,  kad Lietuva atgyja, gražėja, kuriasi įmonės. Nesimato apgriuvusių fermų. Žemės ūkyje – augalininkystėje – net pralenktas prieškario ir sovietinių laikų lygis.  Bėda tik ta, kad tai pasiekta einant vienpusiško vystymosi keliu, atsisakant kompleksinio ūkio, kuris buvo būdingas Lietuvai, bei žlugdant gyvulininkystę. Tai neracionalu ir gamtosaugos požiūriu, nes reikalauja daug mineralinių trąšų. O gyvulius dar auginantys smulkūs ūkininkai, ypač užsiimantys pienininkyste, tampa XXI amžiaus vergais – neturi jokių laisvadienių. Žinau tai iš savo patirties, nes mano giminaičiai tuo užsiima“.

Akademikas iki šiol aktyvus. Iš išorės ramus, bet širdyje – maištingas. Dėl įvairių negerovių, ypač dėl  miškų ir gamtosaugos reikalų rašė laiškus Prezidentui, Seimui ir Vyriausybei. Į ateitį jis žvelgia santūriai teigiamai. Viskas juk pamažu gerėja… Gyvenam neblogai. Bet piktinasi lietuvišku nacionaliniu bruožu, ypač žiniasklaidos viską dažyti juodai ir per kiekvienus rinkimus ieškoti stebukladarių, kurie vienu mostelėjimu padarytų Lietuvoje rojų. O gamtosaugos sričiai linki racionalių diskusijų, siūlo baigti švaistytis lozungais, kalbėtis argumentų, pagrįstų mokslinių tyrimų duomenimis, kalba.

Patirtį perduoda jauniems mokslininkams

Akademiko mokinys Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto Aplinkos ir ekologijos instituto profesorius dr. Vitas Marozas vienas iš tų, kalbančių  mokslinių tyrimų duomenų kalba. Akademikas Stasys Karazija labai svarbus jauno mokslininko gyvenime.

„Esu vienas iš akademiko prof. habil. dr. Stasio Karazijos mokinių. Su prof. S. Karazija susipažinau dar studijuodamas miškininkystę tuometinėje Žemės ūkio akademijoje. Mane visą laiką domino miško ekologija, miško ekosistemų įvairovė, tipologija. Dar pirmame kurse akademijos knygynėlyje pamačiau knygą „Lietuvos miškų tipai“ (autorius – S. Karazija) ir susidomėjęs nutariau ją įsigyti. Studijuojant trečiame kurse miško ekologiją ir miško tipologiją šią knygą gana įdėmiai perskaičiau. Miško tipologijos praktiką tuomet mūsų kursui vedė prof. S. Karazija, taip profesorių pažinau gyvai. Vėliau man įstojus į doktorantūrą prof. S. Karazija buvo  įtrauktas į  doktorantūros komitetą. Mano, kaip mokslininko, formavimuisi S. Karazija padarė didelę  įtaką. Su profesoriumi bei jo bendradarbiais  teko dalyvauti ekspedicijose tyrinėjant Lietuvos ąžuolynus, rinkti duomenis apie eglynų įvairaus amžiaus stadijų įvairovę. Bendraudamas su profesoriumi  perėmiau mokslinių tyrimų metodus, nerašytas jų atlikimo taisykles. Giliau supratau mišką kaip sudėtingą ekosistemą, bet kartu supratau, kiek dar daug mes apie jį nežinome. S. Karazija visada buvo tiesus, konkretus, niekada nedaugiažodžiavo, bet visada paaiškindavo, patardavo. Manau, man pasisekė turėti tokį mokytoją“, – mintimis dalijasi mokslininkas.

Giminių talka ąžuoliukų sodinimui savo miške (1997 m.)

Rasa Liškauskaitė

Nuotraukos iš prof. S. Karazijos, R. Vasiliausko, D. Šerono ir LMI archyvo