Albinas Tebėra: „Žodžiais nenusakoma, liko tik jausmas“

Sausio 13-oji – apgintos Laisvės naktis
12 sausio, 2021
Sausio įvykiai ir nežinoma paslaptingų raštelių kelionė
13 sausio, 2021

Albinas Tebėra: „Žodžiais nenusakoma, liko tik jausmas“

Albinui Tebėrai, kaip ir daugeliui 1991-ųjų sausio įvykių liudytojų, sunku dalintis prisiminimais. “Žodžiais to neįmanoma apsakyti, yra tik jausmai, labai giliai įsirėžę jausmai”, – sako buvęs Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos direktorius, autoritetingas mokslininkas, dėstytojas, miškų ekspertas, agrarinių mokslų daktaras.

Pirmoji gyvenimo pamoka

Dr. A. Tebėra pasakoja, kad suvokimas apie sovietinę okupaciją formavosi ankstyvoje vaikystėje. “Augau paprastoje kaimo troboje, o pirmasis sąmoningas tokio gyvenimo suvokimas atėjo į galvą, kai užsuko iš tremties grįžęs kaimynas. Užėjęs į mūsų trobą jis ėmė pasakoti apie tremtyje patirtus baisumus. Aš, žinoma, dabar neatsimenu detalių, negaliu pasakyti,  apie ką buvo kalbama, bet puikiai prisimenu tuo metu troboje tvyrojusį baimės jausmą”, – iš lėto, rinkdamas žodžius atgaivina praeities paveikslą pašnekovas. – Aš stebėjau tėvo su kaimynu pokalbį, žiūrėjau į jų akis. Abu vyrai kalbėjo pašnibždomis, o  tai sukėlė tokį jausmą, kuris, jūs nepatikėsite,  lydi mane visą gyvenimą.  Tai buvo pirmoji gyvenimo pamoka ir supratimas, kas gi dedasi mūsų aplinkoje…”

Dar vienas stiprus ir neišdylantis prisiminimas atkeliauja iš vaikystės. Albino tėtis įsigijo radijo aparatą, o tai kaime buvo retas dalykas. To radijo vakarais ateidavo pasiklausyti visa kaimo bendruomenė – pilna troba žmonių sugužėdavo. Svarbiausias dalykas buvo išgirsti Amerikos balsą  – susirinkusieji nuščiuvę klausydavo, kas gi ten, užjūryje, vyksta. “Visa tai gulė į mano dūšią,  formavosi  supratimas, kad bolševikų piktadarybės nepateisinamos, kad jie engia mūsų šalį”, –  tokios mintys liejosi į dar mokyklos nelankančio vaiko galvą.  

Mokslininkas labai gerai prisimena vieną epizodą jau iš pradžios mokyklos. “Atėjau į pirmą klasę, toks išsigandęs žmogutis. Jau pirmose pamokose mokytoja pasakė ideologinę kalbą ir visus iš eilės, pagal sąrašą pradėjo klausti: ar tu stoji į spaliukų organizaciją? Matyt, mokytoja klaidą padarė klausdama, nes niekas to apsisprendimo ir nereikalavo. Mano pavardė pagal abėcėlę buvo sąrašo pabaigoje, iki manęs visi vieningai sutiko būti spaliukais, o aš pasakiau – ne. Mokytoja stabtelėjo, bet aš tik vėliau supratau, kad ji buvo paprastas, normalus, dirbantis savo darbą žmogus. Ji nieko nesakė, perskaitė likusias pavardes, o kitą dieną atėjusi į klasę, žiūrėdama į mane pasakė: “Žinot, vaikai, visi esate priimti į spaliukų organizaciją”. Aš jau nedrįsau nieko klausti, supratau, kad ir aš priimtas. Mokytoja tiesiog tyliai išdalino visiems ženkliukus su Lenino atvaizdu”.

Gyvenimo realybė ir šviesa

Vėliau A. Tebėra susidūrė su gyvenimo realybe, kurioje formavosi  nuomonė, kad sovietai atėjo visiems laikams. Nelabai kas tikėjo, kad gali kas nors  įvykti, apsiversti, pasikeisti. Retas kuris pasukdavo kalbą apie  nepriklausomybę. Šitokia galybė, šitokia armija. “Kažkaip atėjo toks susitaikymo ir prisitaikymo jausmas, nors širdyje visą laiką buvo kitas suvokimas, visiškai kitoks ideologinis supratimas,  kitokios mintys.  Manau, kad taip gyvenau ne aš vienas, bet daug žmonių.  Vyko du paraleliai skirtingi gyvenimai. Vienas – tavo mintyse, o kitas – realybėje. Eidavome  ir į spalio revoliucijos minėjimus, demonstracijas. Su šypsenėle, bet nieko nepadarysi, taip buvo”, – dalijasi prisiminimais mokslų daktaras.

Studijų metais tautinių ideologinių nuostatų sutvirtinimas sklido iš šviesios atminties miškininko, politinio veikėjo, pirmojo Lietuvos miškų ūkio ministro, profesoriaus Vaidoto Antanaičio. Ne tik miškininkai mena tą garbingą žmogų, Sąjūdžio tarybos narį, Lietuvos AT ir  SSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatą, kuris 1990-ųjų metų kovą Maskvoje per suvažiavimo sesiją paskelbė, kad   atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos įgaliotas jis vedė neoficialias derybas su sovietų vadovais dėl nepriklausomybės pripažinimo. “Studijų metais mes ne viską žinojome apie Vaidoto Antanaičio išgyvenimus, tik iš nuogirdų žinojome, kad šeima buvo represuota ir  kad dėstytojas nesimpatizavo  sovietinei santvarkai. O prieš 1990-uosius tas labai akivaizdžiai pasireiškė. Aš mačiau jo milžinišką drąsą, – su pasididžiavimu apie buvusį  kolegą, Miškotvarkos katedros vedėją, prof.  V. Antanaitį kalba A. Tebėra. – Neišpasakyta dvasios stiprybė.  Net būdamas šalia jo aš bijojau, drebėjo mano širdis, nes nežinojau, kas  bus, į kurią pusę pakryps Lietuvos reikalai. Vieną dieną nedideliam  būreliui jis paskelbė :”Žinote, rinksime Seimą”.  Man vėl… baimės jausmas – ką mes darome, atrodo, kad tuoj užgrius sovietų kariuomenė, prasidės baisumai. Bet Antanaitis  buvo daug kartų už mane drąsesnis. Aš buvau jaunas, sveikas, stiprus, jis vyresnis, fiziškai kuklesnis, bet dvasios stiprybę turėjo milžinišką. Gal šiandien jo darbai kiek primiršti, bet šis žmogus padarė labai daug… Žinia apie Lietuvos nepriklausomybę Maskvoje būtent nuskambėjo iš V. Antanaičio lūpų. Po Sausio 13-osios įvykių sovietai patys sutrikę atsiuntė deryboms savo komisiją. Lietuvos sudarytai komisijai vadovavo V. Antanaitis.  Komisija dirbo Šiaurės miestelyje, o Antanaitis turėjo drąsos ir su savo kolegomis ten ėjo, nežinodami  kuo gali baigtis visi pokalbiai”…

Su studentais prie Juragių bokšto

Paprašytas prisiminti Sausio 13-osios įvykius A. Tebėra papasakoja keletą atmintyje išlikusių  epizodų, kai budėjo prie Juragių  bokšto.

Sovietų kariuomenei užėmus Vilniaus televizijos bokštą, Kauno rajone esantis Juragių televizijos perdavimo centras ir Sitkūnų radijo stotis tapo vieninteliu Lietuvos ryšiu šalyje ir su pasauliu.

“Kai atmintiną Sausio 13-osios naktį tarp 2 ir 3 valandos užgeso mūsų televizorių ekranai ir nutrūko transliacija iš Vilniaus,  jau kitą dieną ji prasidėjo iš Kauno. Juragių transliacijos stotis ir Sitkūnų radijas tapo ypač svarbiais objektais, žmonės rinkosi  jų saugoti. Mūsų Žemės ūkio akademijos darbuotojai ir studentai buvo vieni iš pirmųjų Juragių bokšto apsaugininkų. Labai gerai prisimenu studentų reakciją. Ji buvo įdomi ir netikėta – supratau, kad tokių nuostatų, apie kurias pasakojau iš savo vaikystės, toli gražu laikėsi ne visi turi. Gal kai kurie žmonės jau buvo susitaikę  su sovietine santvarka, nesitikėjo tokių staigių pokyčių…Vis dėlto kai pamačiau tuos studentus, kurie per paskaitas mums atrodė gal šiek tiek prisnūdę bei jų milžinišką entuziazmą, su kuriuo jie lėkė prie bokšto, užliejo nenusakomas jausmas”, – atvirauja dėstytojas.

Akademijos bendruomenė rūpinosi, kad Juragių televizijos bokštas būtų saugomas  reguliariai,  trimis pamainomis.  “Organizavome autobusus, kurie atvažiuodavo prie bendrabučių. Nereikėjo nei  prašyti ar ideologijų skleisti, užteko tik kartą paskelbti informaciją – pasakyti, kaip budėjimai Juragiuose  bus organizuojami. Ypač mane nustebino vakariniai budėjimai. Logiškai galvojant, jie buvo pavojingiausi. Jeigu vyktų puolimas, tai neabejotinai sovietai tą darytų naktį, tačiau nakčiai į autobusus netilpdavo norintieji”, – apie studentų drąsą pasakoja A. Tebėra.

Tuometinis Miškų ūkio fakulteto dekanas A. Tebėra budėjo kartu su studentais. Degė laužai, studentai dažniausiai skambino gitaromis, dainavo dainas. “Dainos man labiausiai išliko atmintyje, nepasakysiu, kad jos buvo kokios nors patriotinės, bet visose, net sunku apsakyti tą jausmą, skambėjo nostalgija. Tas labai smarkiai įsirėžė į širdį ir atmintį. Budėdami prie bokšto nuolat gaudavome informaciją apie tai, kas vyksta Kauno kariniame miestelyje. Apie mažiausią pajudėjimą per radiją buvo perduodama:  mašinos su kareiviais važiuoja, tanketė pajudėjo…  Kai tą išgirsti, apima nerimas,  juk žmonės stovi beginkliai. Kiek vėliau berods Akademijos inžinerinio fakulteto žmonės atvežė metalinių strypų ir kaip ginklus visiems išdalino. Tą ginklą imi į rankas ir iškart modeliuoji situaciją, kaip atrodys, jeigu vyks puolimas.  Laimei, tai neįvyko”, – džiaugiasi buvęs dekanas.

Budint prie bokšto atsitiko ir vienas kiek juokingas epizodas.  Žmonės pamatė, kad link bokšto pasuko du ar trys sunkvežimiai su sovietų kareiviais. Sunkvežimiai važiavo lėtai, neskubėdami, nežinia, ar jie pasiklydo ar nesusigaudė, kur atvyko. Iš pradžių važiavo lyg ir ramiai, o pasukę arčiau pamatė, kad čia labai daug žmonių .. ir staiga ta minia pajuda link to vieškelio. “Akivaizdžiai pamatėme, kad kareiviukai sutriko, išsigando, paspaudė “gazą” ir spruko kuo greičiau tolyn. Mes stovim, žiūrim, o vienas žmogus, kuris buvo atvažiavęs su savo “žiguliuku”, įšoko į savo mašiną ir puolė sunkvežimius vytis. Keistas vaizdas: rusų kareiviai lekia nuo vieno mūsų “žiguliuko”. Žmogus  vijosi vijosi, po to apsisukęs ir šypsodamasis grįžo atgal. Visi smagiai pasijuokėme, kilo didelės ovacijos – štai kaip mes išgąsdinom sovietų kareivius!”, – prie bokšto nuvilnijusia gera nuotaika pasidalijo pašnekovas ir pridūrė, kad  tai tik žiupsnelis prisiminimų…

Rasa Liškauskaitė