Algirdas Augūnas: “Kad būtum stiprus – turi įleisti šaknis”

rugpjūčio 26, 2019
UAB „Autofortas Motors” įgaliotas HYUNDAI, SUZUKI, ISUZU, SSANGYONG atstovas Lietuvoje parodoje – festivalyje “Miškai: inovacijos ir tradicijos” pristatys naujausius šių gamintojų automobilių modelius.
rugpjūčio 26, 2019
Festivalio “Miškai: inovacijos ir tradicijos” programa
rugpjūčio 27, 2019

Algirdas Augūnas: “Kad būtum stiprus – turi įleisti šaknis”

Didelis viešas renginys – miškininkystės paroda-festivalis “Miškai: inovacijos ir tradicijos 2019” rugsėjo 6-7 dienomis vyks Ukmergės rajone, prie Lyduokių, Slabados kaime, šalia valstybės saugomo Felinkos ąžuolo. Gal būtų taip ir augęs Felinkos ąžuolas vienišas, jei ne ukmergiškiai Algirdas ir Audronė Augūnai. Čia esančioje jų žemėje dabar žaliuoja ir stiebiasi į viršų Lietuvos atkūrimo šimtmečiui įamžinti pasodintas ąžuolynas.

Augūnų šeimai priklauso 12 ha žemės, o ąžuolynui skirta ta dalis, kurią Augūnai įsigijo gimus anūkui Danieliui – ten jo garbei pasodino ir pirmąjį ąžuoliuką. Po to šalia šaknis įleido visas šimtas… Augūnai primena, kad kai Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija (LMSA), kurios nariai yra ir jie, per generalinę asamblėją paskelbė akciją „Pasodinkime po 100 ąžuolų 100-ui Lietuvos valstybingumo metų“, jie neabejojo nė sekundės – iškart pasiūlė ąžuolynui kadaise Felinkos palivarkui priklausiusią žemę.

Paroda – mokslui istoriškai svarbioje vietoje

Čia, kairiajame Siesarties krante, auga ne tik garsusis Felinkos ąžuolas – vietiniai sako, kad ir aukštesnis, ir storesnis tas jų ąžuolas, bet jis ne vienas čia toks. Felinkos miške yra ir daugiau įspūdingų bei saugomų medžių: trys šimtamečiai uosiai ir tokio pat amžiaus maumedis, septyni šimto ir daugiau metų sulaukę ąžuolai. Respublikinės reikšmės paminklų sąraše ir Lentvorų ąžuolas, augantis šio kaimo kultūrinėje pievoje, taip pat garsus ir solidaus amžiaus Viškonių ąžuolas, augantis ties Baleliais. Iš šių girios galiūnų gilių išauginti sodinukai stiebiasi ir Lietuvos šimtmečio ąžuolyne. Juos Kėdainių urėdijos medelyne išaugino buvęs Kėdainių urėdas, VDU Žemės ūkio akademijos arboretumo vadovas Juozas Girinas. A. Augūnas sako, kad šiuo ąžuolynu nesidžiaugtume ir be buvusio ilgamečio Ukmergės miškų urėdo, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos Ukmergės skyriaus pirmininko Antano Hofmano indėlio. Šiandien Antano ir Algirdo, abiejų mišką mylinčių žmonių, keliai neišskiriami. Jų abiejų šeimų protėviai iš tų pačių žemių.

Kad miškininkų paroda-festivalis vyks istoriškai svarbioje vietoje lemia ne tik didingi ąžuolai ir iš jų gilių augantis ąžuolynas, bet ir Felinkos palivarke gyvavusios tradicijos. Šiame vienkiemyje buvo Varšuvos žemės ūkio akademijos mokomoji bazė. Ją įkūrė grafas Mykolas Stanislovas Kosakovskis, Lyduokių dvaro ir Felinkos palivarko žemių savininkas. Čia studentai atlikdavo praktiką ir įgydavo dvarų valdymo bei administravimo žinių. Jas jie pritaikydavo, kai gaudavo teisę valdyti dvarus. Tokio mokslo centro įsteigimui lėšų davė ir to meto didikai. Manoma, kad Varšuvos žemės ūkio akademijos mokomoji bazė buvo dabartinio Lietuvos žemdirbystės instituto užuomazga. Felinkoje tuomet buvo labai aukšto agrotechninio lygio ūkis: sutelkta moderniausia žemės ūkio dirbimo ir apdorojimo technika. Patys trobesiai taip pat buvo pritaikyti šiems tikslams. Vėliau Felinkoje buvo įsteigtas veislinių avių veislininkystės ūkis, laikomi ir veisliniai reproduktoriai. Raguočiai ir avys buvo eksponuojami parodose.

A.Augūno neapleidžia mintis, kad VDU Žemės ūkio akademijos mokomoji bazė turėtų būti būtent čia, Felinkoje. “Turėtų būti sintezė – žinios pritaikomos praktikoje, tada mes viską turėsime. Kai manęs paklausia, kaip aš gyvenu, atsakau, kad gerai gyvenu: turiu šiek tiek fantazijos ir šiek tiek pinigų joms įgyvendinti. Jaunimas turi turėti galimybių ne tik baigti universitetą ir pakabinti diplomą ant sienos, bet ir save realizuoti”, – tikina pašnekovas.

A. Augūnas bičiuliaujasi su hidrologijos profesoriais Petru Puniu, Bronislavu Rupliu ir kitais. Draugauja ir pasišneka, tad žino, kad dabar profesoriai, docentai, moksliniai darbuotojai daugiausiai su studentais vasaros stovyklas organizuoja ir praktiką atlieka prie Dubysos. Kodėl to nepadarius prie Siesarties ar Lyduokių dvare? Pačių įdomiausių užduočių čia galima rasti: sugriuvusi dvaro tvenkinių sistema ar švariausia upė, kurioje dar tebeplaukioja upėtakiai, o gal ir palivarko žemę galima panaudoti mokymo tikslais.

“Studentai galėtų pakeisti praktikos vietą – Dubysą į Siesartį, – juokaudamas sako Algirdas. – Šalia yra Plaštakos hidrologinis draustinis, o ir Antatilčių kaime galima įsikurti, kur turiu nedidelį ūkį, bei praktinius darbus dirbti. Kadaise čia buvo nemažai trobų, vyko melioracija – sausino pievas ir raistus, dabar panašu, kad reikės atvirkštinio proceso. Numelioravome, o pravartu galvoti apie laistymą…” Beje, Ukmergės savivaldybė yra pasirašiusi sutartį su buvusiu Aleksandro Stulginskio universitetu, dabartine VDU Žemės ūkio akademija, tad tokia draugystė visiškai įmanoma.

Pareiga prosenelių palikimą perduoti vaikams

Algirdas Augūnas prisipažįsta, kad metams bėgant jam vis svarbesni tampa emociniai dalykai – senelių, prosenelių žemė, ąžuolynas, dvaras, palivarkas. Miškas Audronės ir Algirdo gyvenime atsirado lyg iš dangaus. Algirdas prisimena, kad kai šiame krašte savininkams buvo grąžintos žemės, mama sakė: „Nieko čia nedarysiu“, teta – irgi, tuomet atvažiavo jis ir pasodino mišką. “Dabar į visus miške ir Siesarties pakrantėje vykdomus darbus žiūriu kaip į sentimentus, – prisipažįsta ukmergiškis. – Tai, ką puoselėjo mano seneliai, mano pareiga perduoti vaikams ir anūkams, miške ūkininkauti taip, kad jis išliktų sveikas ir tvirtas, kad prieš protėvius nebūtų gėda”.

Algirdo šeimos pagal mamos liniją istorija tikrai tiktų ne vienam filmo scenarijui ar įdomių pasakojimų rašytojui. Vargstantys lietuviai, meilė, Amerika, pinigai, valdžia… “Buvo sutarta, kad mano prosenelė tekės už vieno žmogaus, tačiau ji su kitu pabėgo į Peterburgą ir ten susilaukė keturių vaikų. Vienas iš jų buvo mano močiutė Sofija. Šeima grįžo į Lietuvą, o prosenelis išvažiavo į Ameriką uždarbiauti ir dvidešimt metų ten gyveno. Grįžęs iš Amerikos prosenelis Simonas Gumbaragis nupirko Lyduokių dvaro Felinkos palivarko žemę, paskui ją išnuomojo vokiečiui, kuris čia pastatė malūną. To malūno sąmata buvo 20 tūkstančių litų. Ant Siesarties žemiau jau dirbo žydams priklausantis Valtūnų malūnas. Žmonės kalbėjo, kad buvo siūlyta dešimt tūkstančių litų, kad vokietis nestatytų naujo malūno, bet tas nesutiko. Močiutė pasakojo, kad pavasarį per potvynius viršutiniai paleisdavo vandenį ir srovė nunešdavo konkurentą. Kai žemutinį upės malūną remontuodavo, viršutinio savininkas gerai uždirbdavo“, – rodydamas nuotraukas ir senus planus močiutės prisiminimais dalijasi A. Augūnas. 1946 m. fotografijose aiškiai matyti, kur stovėjo malūnas, kur dėdės sodyba, kur prosenelio namai.

Algirdas įsitikinęs, kad gyventi turime čia, kur gimėme, ir po savęs palikti ne plynus laukus ar šabakštynus. “Šitame krašte labai gerai jaučiuosi, nors teko daug kur būti, po pasaulį pakeliauti. Nieko nėra geriau ir brangiau, kaip grįžti ten, kur tavo šaknys. Daug kartų čia gyveno ir saugojo, sodino, augino ir paliko mums neįkainuojamą vertybę – mišką, – tikina jis. – Visada prisimenu vieno ministro žodžius, kad “mes tris šimtus metų čia gyvenome ir neiškirtome miško. Žinojome, iš kurio medžio trobą statyti, iš kurio lopšį, iš kurio karstą daryti, ką sukūrenti, ką saugoti. Dabar atsirado daug protingų žmonių, kurie sėdi Vilniuj, nebuvę miške, ir moko mus gyventi”.

Šalia sodybos augina elnius ir danielius

Algirdas mano, kad ir miškas, ir upė bus gyva, jei šalia gyvens žmogus. Kur viskas paliekama likimo valiai, esą nieko gero nelauk. Augūnai sodindami mišką, augindami danielius bei elnius, tvarkydami aplinką tariasi su specialistais. Profesorius Jurgis Bučas nuolat konsultuoja šių žemių savininkus ir yra atlikęs studiją “Siesarties upės paveldonaudos aktualijos”. Pagrindinė profesoriaus mintis: kad XXI a. išsaugotume paveldą patikimiausia garantija – paveldo tausojamasis naudojimas. Panaudodamas savo išmintį ir gamtos išteklius žmogus sukūrė kultūrinį kraštovaizdį kaip universalią kultūros paveldo saugyklą. Dabar dažno savininko ar naudotojo pajėgos atgaivinti apleistus istorinius statinius ir pritaikyti juos aktyviam naudojimui yra abejotinos, o savivaldos finansinės ir fizinės galimybės taip pat menkos. Vienintelė viltis – verslo indėlis. Anot jo, kol nesukursime mechanizmo, kuris padėtų panaudoti verslo finansinius pajėgumus abipusei naudai: verslui ir paveldui – vertybių išsaugojimo perspektyvos liks miglotos.

Algirdas Augūnas neskaičiuoja, kiek pinigų jau išleido siekdamas išsaugoti bei atgaivinti protėvių kraštą ir pasiryžęs toliau čia investuoti. Jam pavyko iš naujų šeimininkų vėl perpirkti proprosenelių namus Antatilčių kaime, viename iš išlikusių gatvinių kaimų. Kaimas kūrėsi prie tilto per Siesartį, todėl ir pavadinimas toks. Šalia namo šią vasarą archeologai iškasė vokiečių palaikus, kuriuos 1944 m. kaimo žmonės buvo palaidoję, o kad nekiltų blogų įtarimų, pasodino rūtų bei baltai žydintį krūmą.

Dabar šalia sodybos laigo elniai ir danieliai. “Jeigu nieko nedarytume, viskas būtų apaugę, apžėlę, – tikina ūkio savininkas. – Dabar po truputį istorinį teisingumą bandome atstatyti. Jei žmonės anuomet matė prasmę čia ūkininkauti, tai, manau, ir dabar verta. Sūnus Audrius taip pat įsiregistravo kaip jaunasis ūkininkas, tad planuojame prikelti Lyduokių dvaro sodyboje mums priklausančius statinius. Sūnaus svajonė – žirgai. Auginsime žemaitukus, liepų alėją tvarkysime. Pagrindinė dvaro sodyba buvo Lyduokiuose, o aplink – palivarkai. Tad dabar galime įgyvendinti vientisą planą – atgaivinti Lyduokių dvarą ir vieną iš palivarkų”.

Visi dideli darbai prasideda nuo mažų. Prie sodybos, kur Augūnų žvėrių aptvarai, buvo visiškai dingusios kurapkos. Nebuvo žmogaus, nebuvo ir paukščių. “Nusprendėme, kad reikia susigrąžinti kurapkas – pasirūpinome leidimais, atsivežėme iš Lenkijos. Kadangi aš ten nuolat ūkininkauju, priviso kurapkyčių – ir žiemą, ir vasarą jų pilna, – džiaugiasi sodybos šeimininkas.

Apie vyžas, “Žalgirį”, šeimą ir tradicijas

“Gyvenimas keičiasi ir diktuoja savo sąlygas – su vyžomis nevaikščiosime ir šiaudais stogų nedengsime, – sako Algirdas ir pranašauja mums įdomią ateitį. – Gyvenimas juda į priekį: vyksta ketvirtoji pramoninė revoliucija: arba mes eisime su pasauliu ir nueisime, arba mes, kaip dinozaurai, išnyksime. Reikia rasti garantijas išlikimui. Vaikus turime leisti mokytis į užsienį, kad kaip seniau iš užjūrių su pinigais ir žiniomis grįžtų. Savo kieme pranašu nebūsi – reikia išvažiuoti ir sugrįžti įgijus patirties. Bet turi būti sudarytos sąlygos čia kurtis. Kuo čia blogai gyventi? Idealu”.

Paklaustas apie žmoną Audronę, kuri dalyvauja ne tik pokalbyje, bet ir visoje veikloje, Algirdas kirste nukerta: “Jeigu nebūtų Audronės, tai nebūtų tokio rezultato. Kai šeimoje viskas gerai, jautiesi tvirtai, tai ir rezultatas yra. Užnugaris. Grįžti namo ir jautiesi tvirtai, o ten gatvėje visko būna – rinka yra rinka. Turi alkūnėmis eiti. Mano gyvenimo principas toks: “Kad būtum didelis, turi išskleisti šakas, kad būtum stiprus – turi įleisti šaknis”.

Kalbėdami apie pomėgius Augūnai taip pat antrina vienas kitam. Laisvalaikį jie dažniausiai leidžia kartu. Didžiausia aistra – kelionės. Aplankyta ir tolima Zelandija, ir artimiausios kaimynės, dabar abu ruošiasi į Ukrainą. Dažniausiai Algirdas ir Audronė keliauja į Kauną – jie užkietėję Kauno “Žalgirio” sirgaliai. “Važiuojame kartu, nepraleidžiu jokių rungtynių, – sako Audronė. – Ne vien tik vyrai, kaip į medžioklę, bet ir mano draugės, “Žalgirio” gerbėjos, važiuoja, miškininkas Antanas Hofmanas visada mūsų kompanijoje. Tad yra ir su kuo pasikalbėti, smagu prasiblaškyti. Vaikai jau dideli. Dukra, anūkai, dabar jau ir sūnus mokysis užsienyje. Mūsų pareiga – suteikti jiems išsilavinimą…”

Miškas neatsiejamas ir nuo medžiotojų. Algirdas sako, kad medžioklė – vienas iš jo pomėgių. Medžioja ne todėl, kad valgyti neturėtų. Beje, paaiškina, kodėl seniau prie dvarų augindavo danielius. “Šaldytuvų nebuvo, o čia še tau – po langais aptvaruose visada šviežia mėsa, – juokiasi vyras. – Medžioklė – tai pirmiausia tradicijos. Vyrų užsiėmimas. Visuomenėje suformuota negatyvi nuomonė, kad medžioklė – tai šūvis ir mėsa, o realiai tai buvimas gamtoje, laisvalaikio praleidimas. Daug kas nesupranta, kad tai ne žudymas, o atranka, selekcija. Turi įgyti patirties, skirti ir žinoti, kurį žvėrį šauti, o kurio auksinė genetika… Medžiotojai gelbsti ir kai pradeda plisti žvėrių ligos, marai. Tai nuo LDK laikų buvo valstybės funkcija”.

Draustinis bus pritaikytas visuomenei

Žymūs žmonės, kuriuos mini Algirdas Augūnas, nuolat sukasi jo šeimos gyvenime, jie neatsiejami ir nuo Šimtmečio ąžuolyno, ir nuo pažintinio tako palei Siesarties upę. Algirdo mintis pratęsia Audronė: “Turime savo nuosavybę ir norime, kad ja naudotųsi visi. Pažintinis takas ateis iki mūsų, mes ir ąžuolyną pasodinome ne sau, o kad žmonės galėtų juo džiaugtis. Žmonių kultūra jau visai kitokia, išaugo nauja karta, plaukia baidarėmis, sustoja, išlipa, domisi.”

Siesarties kraštovaizdžio draustinis įsteigtas siekiant išsaugoti šios upės slėnio kraštovaizdį su raiškiomis erozinėmis formomis, užtikrinti gyvūnų ir augalų rūšių bei gamtinių buveinių apsaugą. Draustinio vertybės geriausiai matomos ir pasiekiamos iš vandens. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir Ukmergės rajono savivaldybė parengė Siesarties kraštovaizdžio draustinio tvarkymo ir pritaikymo lankymui projektą, kuriame ypač daug dėmesio pakrančių pritaikymui lankyti.

Tam numatoma pritaikyti ir Felinkos ąžuolą, Antatilčių II piliakalnį, atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimus, kurie atvers Siesarties vingius, taip pat planuojama įrengti infrastruktūrą, keliaujančių vandeniu įlipimo ir išlipimo vietas su informaciniais ženklais ir pan.

Pasak A. Augūno, miškotyros specialistai neseniai šiek tiek pakoregavo žinias apie Felinkos ąžuolą. Neabejojama, jog šiam milžinui – ne mažiau kaip 500 metų, aukštis siekia ne 16, o beveik 25 metrus. Tikimasi, kad ši vaizdinga vietovė taps patraukliu objektu, o pažintinis takas bus iškilmingai atidarytas parodos-festivalio metu. Kryptį į Felinkos palivarko žemes rodys Rimanto Zinkevičiaus sukurta informacinė rodyklė, o iš juodo ąžuolo išdrožtas Mykolas Archangelas, Lyduokių parapijos globėjas, saugos sakralųjį ąžuolyną ir jį puoselėjančius žmones.

Rasa Liškauskaitė