Algirdas Brukas: “Miškininkystei pašaukė Buktos giria”

25 lapkričio, 2019
Dovanoja LUX kino seansus
24 lapkričio, 2019
Įtraukianti „Sūduvos girių“ istorija
28 lapkričio, 2019

Algirdas Brukas: “Miškininkystei pašaukė Buktos giria”

Lietuvos nusipelniusiam miškininkui Algirdui Brukui, šalies senųjų girių ir jaunuolynų priežiūrai bei jų raidos istorijai pašventusiam daugiau nei pusę šimtmečio, šių metų ruduo  labai derlingas – skaitytojus pasiekė du spaustuvės dažais kvepiantys leidiniai, prie kurių jis triūsė nemažai metų. Dar švęsdamas 75-ąjį jubiliejų jau daugelio knygų ir gausių publikacijų autorius prisipažino, kad jo gyvenimo svajonė išleisti knygą apie karo ir pokario metais nuo įvairių represijų nukentėjusius miškininkus bei populiarų istorinį leidinį apie Sūduvos girių gyvavimo  raidą. Iš štai dvi knygos, autoriui jau perkopus 80-metį, ant stalo: ”Ir jiems ošė girios” bei “Sūduvos girios”. Pastarąją A. Brukas parašė kartu su kolegomis prof. Romualdu Deltuvu ir dr. Romualdu Mankumi. Apie svajones, jų išsipildymą ir vis dar skaudamą širdį dėl Lietuvos miškų jų žinovas sutiko pasidalinti mintimis su tinklalapio www.miskininkas.eu skaitytojais.    

Keli biografijos štrichai

Mažasis Algirdukas gimė Marijampolėje žiemos viduryje – 1936 m. sausio 11 d.  Jono ir Magdalenos Brukų šeimoje. Abu tėvai buvo iš daugiavaikių ūkininkų šeimų, kurios šeimininkavo Buktos girios pašonėje, tačiau Algirduko tėveliams žemės iš ūkių nebuvo atrėžta, tad teko pasukti darbininkišku keliu – iš pradžių Marijampolėje, vėliau Kauno rajone ir Kaune. Po mokyklos Algirdas pasirinko miškininkystės studijas ir 1959 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją su  miškų ūkio inžinieriaus diplomu rankose. Gabiam absolventui atsivėrė stulbinanti karjera – nuo pirmosios darbovietės Kauno miesto apželdinimo treste, kur dirbo medelyno vedėju, iki Valstybinio miškotvarkos instituto inžinieriaus ir instututo vadovo pareigų, kurias užėmė ketvirtį amžiaus, po to – dar porą metų Lietuvos miškų ministerijos sekretoriaus bei Žemės ir miškų ūkio ministerijos viceministro postų.

Vis dėlto prieš išeidamas į pensiją jis dar sugrįžo į Valstybinį miškotvarkos institutą, kuris jį išaugino kaip puikų miškotvarkos asą, suteikė daug galimybių tobulėti bei tobulinti kitus, paskatino imtis kūrybinių tyrinėjimų ir plunksnos.  A. Brukas visuomet jautėsi esąs miškininkas, atsakingas už šį sektorių, buvo aistringas jo propaguotojas, išsakantis savo nuomonę įvairiais miškotvarkos, miškų ūkio bei miškų istorijos, medžioklės, gamtosaugos klausimais. Jo interesų ratas neapsiribojo vien miško kvartalais – jį domino ir istorinė, etnografinė, kultūrinė raida bei su miškais susijusių žmonių gyvenimas. Kartu su bendraminčiais ir bendraautoriais A. Brukas  sudarė ir išleido apie 20 knygų – “Lietuvos miškų metraštį“, „Didžiąją medžioklės knygą” (2 tomai), „Buktos giria“, „Lietuvos žemės ūkis amžių sandūroje“, „Girios prie Dubysos“ bei kitas, o šiemet – dvi anksčiau minėtas. Jo plunksnai priklauso ir daugybė straipsnių įvairioje spaudoje, enciklopediniuose leidiniuose. 

“Sovietinėje Mažojoje lietuviškoje enciklopedijoje apie didžiuosius miškų masyvus ir dabartinėje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje dauguma straipsnių apie Lietuvos miškus yra mano”,- džiaugiasi nusipelnęs miškininkas. 

Šie metai – tai stebuklas

Į klausimą, ar išsipildė gyvenimo svajonės, ponas Algirdas atsako, kad dauguma tų svajonių turbūt išsipildė. “Ir nors svajonių gali būti iki pačios pabaigos, bet ateina laikas, kai reikia jausti, kada mažinti tą svajonę. Šie metai – tai stebuklas, išėjo dvi knygos. Su mano 83 metų  našta – tai labai daug. Aišku, prieš tai buvo didžiulis įdirbis. Darbas apie miškininkų netektis su pertraukomis užtruko daugiau kaip dešimt metų. Ačiū Dievui, Lietuvos miškininkų sąjunga surado galimybę finansuoti jos leidybą. Knygoje “Ir jiems ošė girios” nagrinėjamos Lietuvos miškininkų netektys ir likimai 1939 – 1953 metų laikotarpiu,- aiškina autorius bei primena ir kitos atsiradimo istoriją. – „Sūduvos girios” irgi buvo pradėtos prieš 5-6 metus. Iš pradžių buvo sumanyta rašyti Marijampolės miškų urėdijos istoriją, bet prasidėjus reformoms urėdija buvo panaikinta, be to, kai kurių marijampoliečių iniciatyva nutarta apimti platesnę teritoriją – visą Sūduvą.  Abu su profesoriumi Romualdu Deltuva esame sūduviečiai, tad ėmėme rinkti medžiagą apie visą istorinę Sūduvą, o tas užtruko ilgokai”.

Jis primena, kad leidiniui naudoti įvairūs šaltiniai – rinkta anksčiau nenaudota informacija, ypač  daug iš vokiškų, lenkiškų, baltarusiškų šaltinių, taip pat išeivijos leistų žurnalų, kitų publikacijų, archyvinių dokumentų  ir pan.

“Dirbome daug, esu dėkingas, kad mano žmona, prūsų vokietė Ingrid Ursula, į Lietuvą po karo patekusi kaip vadinamas vilko vaikas bei patyrusi daug visokių kančių, supranta šitą mano užsiėmimą, be to, dabar  yra didelės galimybės naudotis įvairiomis duomenų bazėmis, medžiagos atsisiųsti internetu, tad nebūtina mano amžiuje ir daug kažkur judėti”,- kalba p. Algirdas. 

Gyvenimas šalia Trečiojo forto

Brukų šeima jau seniai gyvena Kauno rajone šalia Trečiojo forto, Seniavos kaime, netoli Kauno miesto ribos. “Čia yra namas, sodas, nors dabar jame dirbu mažai. Prieš kelis metus man stipriai kirto per kojas, tai judu sunkokai, toli keliauti negaliu, bet, ačiū Dievui, kad žmona dar gali  prižiūrėti aplinką, ji didžiulė gėlių ir želdinių mėgėja. Bet viskas pasodinta ir mūsų rankomis padaryta, sukurta ir išsaugota maloni aplinka. Seniavos kaime mes įsikūrėme 70-ąjį dešimtmetį. Man ir darbas buvo netoli, nors teko važinėti ir po ilgalaikes komandiruotes, dirbti Sibire taigoje, laukinėje aplinkoje – ten vykome rengti miškotvarkos projektų, –  pasakoja A. Brukas ir priduria, kad jam buvo labai įdomu įžengti ten, kur niekas nebuvo daryta, į dabar taip madingas sengires. 

“Miškotvarkos komandiruotėse Sibire su pertraukomis praleidau du pusmečius. Gyvenome palapinėse, medžiotojų nameliuose –  tai tikrai įdomi jaunystės atkarpa. Valstybinis miškotvarkos institutas buvo visasąjunginio pavaldumo, tad vykdavome į ekspedicijas, buvome komandiruojami į Irkutsko sritį. Iš viso su darbininkais taigoje kartais dirbavo net apie 100 žmonių. Praktiškai užsiėmėme pirminiais darbais, ištisiniuose lygumų ir Sajanų priekalnių  masyvuose reikėjo prakirsti kvartalines linijas, po to pastatyti kvartalinius stulpus, apmatuoti visas linijas, aprašyti miško sklypus, sudaryti taksoraščius ir žemėlapius. Kai tapau biurokratu Vilniuje, tai  į sostinę važinėjau, turėjau ten prisiglausti kambariuką, o į namus sugrįždavau savaitgaliais”,- apie darbų užkulisius kalba buvęs viceministras.

Anot jo, šis biurokratinis darbas jam nepaliko labai šviesių ir įdomių atsiminimų, bet kai vėl sugrįžo į miškotvarką bei dirbo prie projektų, teko ir įdomių kūrybinių darbų, kurie paskatino tuo užsiimti nuolat.

 “Tad įdomiausias man kūrybinis laikotarpis, kuris prasidėjo artėjant pensijai. Gal mano gyvenimo klaida, matyt, reikėjo daugiau užsiimti moksliniais tyrimais ir kūrybine veikla, tas  man arčiau širdies, galbūt tam Dievo daugiau duota. Aš esu gamtos žmogus, man patrauklu ir teikia moralinį pasitenkinimą darbas gamtoje, miške bei kūryba”,- akcentuoja pašnekovas.

Dabar Brukų gyvenimas dviese Kauno prieigose teka ramiai, namais daugiau rūpinasi buvusi medikė Ingrid Ursula, o  p. Algirdas sėdi prie kompiuterio ir šūsnies įvairių popierių. Gaila, iš keturių atžalų teliko sūnus Vilis. Jis taip pat miškininkas, baigė Kopenhagos universitetą ir dirba Malmės universitete. 

Buktos giria pakerėjo

Kas atvedė p. Algirdą į miškininkystę? Pirminis žingsnis, anot jo, gal buvo, kad gimė nors ir  Marijampolės mieste, bet tikrų kaimiečių šeimoje. “Motinos tėviškė netoli Buktos girios, prie Žaltyčio ežero, o tėtės šeimos didelis ūkis buvo netolimame  kaime. Mano senelis ūkio nenorėjo skaidyti keletui vaikų, tad mano tėveliui reikėjo išeiti beveik proletaru į Marijampolę. Mama buvo našlaitė, taip pat iš gausios vaikų šeimos. Kai persikėlėme į Kauno rajoną, nuomojome ir gabalą žemės, tėvai ją dirbo. Bet  mama mane nuo kokių 5-6 metų dažnai veždavosi į savo kraštą prie Buktos girios, prie ežero – man, mažam vaikui, ta giria atrodė labai didinga, padarė didžiulį įspūdį, tiesiog pakerėjo ir romantiškai traukė”,- prisiminimais dalijasi “Sūduvos girių” autorius.  

Baigęs vidurinę jis dar abejojo, ar rinktis žurnalistiką, ar miškininkystę, nes mokykloje labai gerai sekėsi ir rašinius rašyti. Bet studijuoti žurnalistiką reikėjo išvažiuoti iš namų į Vilnių, o miškininkystės studijos buvo netoliese, be to, nugalėjo vaikystės trauka.

“Taip užsikabinau už miško visam gyvenimui. Iš dėstytojų  didžiausias autoritetas ir įspūdingiausios paskaitos buvo prof. Tado Ivanauko, klausydavausi jų išsižiojęs – dėstė  žvėrių ir paukščių biologiją bei medžioklės pagrindus. Taip pat traukė miškininkystės dėstytojas Benediktas Labanauskas. Iš kolegų miškininkų, su kuriais kartu studijavau, artimiausia bičiulystė sieja su Aloyzu Ramuniu Budriūnu, buvusiu ilgamečiu Kauno botanikos sodo direktoriumi, su kuriuo ir dabar palaikome bičiuliškus santykius. Taip pat dažnai bendrauju su Jonu Balinsku, buvusiu Kauno valstybinio miško chemijos ūkio direktoriumi.  Kurse buvo daug veiklių miškininkų, kurie tapo vadovais, vyr. specialistais, be to, Miškotvarkos institute turėjau labai gerus pavaduotojus – Jakubonį Stasį ir miškotyros mokslų daktarą Rutkauską Algirdą. Realybėje gana dažnai direktorius su pavaduotojais pykstasi, bet mes labai gerai sugyvenome, mokėjome puikiai pasiskirstyti funkcijas. Mūsų istitutas buvo vertinamas, pirmavo visoje sovietų sąjungoje”,- vardija buvęs Miškotvarkos instituto vadovas.

Apie daugelį galima parašyti romaną

Ką jis išskirtų iš naujausios knygos “Sūduvos girios”  herojų? Jo nuomone, juos reikėtų gal suskirstyti pagal laikotarpius. Tarkim, pokariu žavi jų atsidavimas miškininkystei ir valstybei.  Reformatorius prof. Antanas Rukuiža patobulino sistemą, po Nepriklausomybės paskelbimo sukurtą Povilo Matulionio, jis buvo sumanymų tęsėjas, sugebėjo tvarkytis “be kraujo praliejimo” –  gaila, kad tokiam specialistui teko pasitraukti į Vakarus. Vokiečių laikais vadovai irgi sugebėjo apginti Lietuvos interesus, pavyzdžiui, paskutinis Generalinės miškų direkcijos vadovas Mykolas Gureckas, kurį paskyrė vokiečiai, sugebėjo net išgelbėti žydaitę. 

“Apie daugelį pokario metų miškininkų galima parašyti romaną, labai įdomiai susiklostė jų likimai. Povilas Matulionis buvo pirmasis sistemos kūrėjas po Pirmojo pasaulinio karo, o pokariu – bendrapavardis ministras Algirdas Matulionis. Baigiantis karui buvo dingę pusė miškininkystės administracijos personalo, reikėjo daryti reformas, trūko urėdų, girininkų ir kitų. Kai 1947 metais miškų ūkio ir miško pramonės ministru tapo Algirdas Matulionis, beveik per dešimt metų atkūrė normalias urėdijas ir girininkijas bei išsaugojo lietuvišką miškų tarnybą. Tai nebuvo lengva, nes plūstelėjo rusakalbių. Matulionis labai rūpinosi kadrų ruošimu, gana greitai išugdė miškininkų, sistema išliko lietuviška bei gana savarankiška. Ministras net buvo svarstytas partijos CK biure dėl blogo darbo su kadrais, nes priėmė ir daug grįžusių iš Sibiro tremtinių. Jis  kariavo 16-oje lietuviškoje divizijoje, buvo asmeniškai pažįstamas su Sniečkumi, du jo broliai buvo saugumiečiai, tad turėjo užnugarį ir sugebėjo laviruoti bei dirbti šalies miškų labui, sekė naujienas, įsimindavo patikusius iniciatyvius žmones ir juos protegavo”,- aiškina A. Brukas.

Urėdijų reformos pasekmės pasimatys kiek vėliau  

Kokia mūsų herojaus nuomonė apie dabartinę urėdijų reformą, koks turėtų būti valstybinių miškų valdymo modelis, žvelgiant iš ilgametės patirties? Anot jo, apie reformos pliusus dar anksti kalbėti, aiškiau bus po metų, kitų. Pasaulyje yra gal trys pagrindiniai modeliai  – Lietuva pasirinko skandinavišką, bet tai, kaip reformos metu buvo elgiamasi su žmonėmis ir kaip ji įvesta, tas netenkina ir taip negali būti. “Iš principo šio modelio trūkumas – tai centrinės įmonės padalinių statuso klausimas. Būtų racionalu, kad padalinys turėtų sprendimo teisę finansų srityje, daugiau savarankiškumo. Tai būtų teigiama, nes viską sucentralizavus gali atsirasti ir šventas vadas, ir viena šventa tiesa, palaidotas skaidrumas bei iniciatyva”, – mano nusipelnęs miškininkas.   

Kokios jo svajonės, artimiausi planai? “Gyvenimo ratas sukasi, kažkas vyksta, kyla įvairių problemų. Tad  gal dar vienas kitas straipsnis atsiras, kol akys leis, bet didelių dalykų – nežinau. Tiesa, reikės savo archyvą sutvarkyti, daug literatūros…“, –  planus dėlioja p. Algirdas.  

Tolerantiškas, darbštus, kantrus, kruopštus…

Labai daug gražių žodžių apie savo kolegą Algirdą pažėrė ir prof. Romualdas Deltuvas. “Aš su juo Miškotvarkos institute dirbau 1979-1983 metais, o rašydamas knygą apie Sūduvos girias jis mane pasikvietė į talką. Apie jį kaip miškotvarkininką esu labai geros nuomonės. Jis pats  labai tolerantiškas kitų nuomonei, visuomet miškotvarkoje ieškojo naujovių, racionaliai vertino visas reformas, sukaupė didžiulę patirtį apie Lietuvos miškus ir miškininkus. Tad buvo gerbiamas ir vertinamas kolegų, per tiek daug metų jis visus miškininkus pažinojo ir jie jį pažinojo. Jo žinios labai gilios ir išsamios, jis nebijo atvirai reikšti savo nuomonės, yra kūrybingas, mielai dalijasi patirtimi”,- charakterizuoja prof. R. Deltuvas. 

Profesorius pažymi, kad su p. Algirdu labai malonu ir lengva bendrauti, jis supranta ir turi  humoro jausmą, moka tolerantiškai ir kantrai problemą išaiškinti, niekada ir ant pavaldinių nėra pakėlęs balso.

Knygos bendraautorius primena, kad A.Brukas, išėjęs į pensiją, visą savo laiką paskyrė kūrybai, istorinėms apybraižoms. Ieškant per represijas nukentėjusių miškininkų, atliko didžiulį darbą, kruopščiai ir kantriai po kruopelę dėliojo šio žiauraus laikmečio istoriją. Sūduvos girių istoriją taip pat rinko ilgai ir kruopščiai – tą atspindi šio solidaus leidinio turinys bei išliekamoji vertė.

Angelė Adomaitienė

Nuotraukos iš Algirdo Bruko archyvo