Algis Gaižutis: Apie tėviškę, mišką, šeimą ir Lietuvos prezidentą…

Algis Gaižutis: Apie tėviškę, mišką, šeimą ir Lietuvos prezidentą…

Pokalbis su Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos  (LMSA) valdybos pirmininku dr. Algiu Gaižučiu gražiausių metų laiku sukasi ne tik apie gamtą, sąsajas ir ryšį su ja, bet apie tai, kas svarbiausia mūsų visų gyvenime – žmogų.

Gyvenimas gimtajame kaime

Apie savo ryšį ir santykį su gamta, jos pažinimą p. Algis kalba labai paprastai: „Mama pasakojo, kad kai gimiau vasario 19-ąją, tais metais Tarailių kaime, Molėtų rajone buvo labai daug sniego. Reikėjo iš kaimyno skolintis arklį su rogėm, kad mamą privežtų iki vieškelio, esančio už pusantro kilometro nuo namų, kur jau laukė greitoji ir nuo ten nugabeno į Molėtų ligoninę. Tai toks pirmasis ir buvo santykis su gamta…, – šypsodamasis pasakoja Algis. –  O paskui visa vaikystė prabėgo gimtajame kaime. Tėvai gyveno ūkiškai, tai teko padirbėti. Kol bendraamžiai kažkur atostogaudavo, mes su broliu ir pievas pjovėm, ir šieną džiovinom, ir gyvulius prižiūrėjom kartu su tėvais. Saulei tekant vaikui  atsikelti gal ir nelengva, bet skirstydavomės darbus, kuriam pieną į pieninę vežti, kuriam ką kitą daryti – medį prižiūrėti, daržą ravėti ar gyvulius liuobti… Viskas siejosi su gamta“.

LMSA pirmininkas pripažįsta, kad visiškai kitoks gyvenimas Lietuvos miestuose. „Visai kitaip pradedi žiūrėti į gamtą. Kai mieste pradedi gyventi, atitrūksti nuo kaimo ritmo. Būdamas tėviškėje žinai visus kaimynus ir už 30 kilometrų, o mieste ir šalia gyvenančio kaimyno dažnai geriau nepažįsti, pasisveikini, pabendrauji, o gilesnės  kalbos kaip ir nėra…“, –   nostalgiškai kalba mokėtiškis.

Jo gimtajame Molėtų krašte miškų nemažai. Žmonės ir tuomet, kai Algis dar augo tėviškėje, gerai žinojo,  kur kieno žemė ar miškas buvo, kur kieno nuosavybė, nes buvo išlikę vadinamieji kapčiai ir ežios. „Miškai aplink žaliavo, tik ežeras artimiausias apie keturi kilometrai nuo namų, o gojelių išeiti pagrybauti – pilna. Žinoma, tada jie priklausė kolūkiui, o žmonėms buvo atmatuota tik po 60 arų, gyvulių negalėjo laikyti tiek, kiek nori, bet lietuviai darbštūs, sumanūs… Laikė  karves ir krūmuose – ir dvi, ir tris…  Visus pakraščius nušienaudavo, nes pienas kaime tuomet buvo vos  ne  vienintelis papildomas pajamų šaltinis. Maitinomės tuo, ką užsiauginome… Mama karves labai prižiūrėjo, tai iš vienos kasdien primelždavo net po 32 litrus pieno…“, –  apie  gyvenimą kaime, kur ciklas sukosi –  saulė teka, saulė nusileidžia  – pasakoja vyras.

Algis šmaikštauja, kad į klausimą, kaip būtų galima atgaivinti mažąjį ūkį,  lengviausia atsakyti – uždarykime prekybos centrus su atvežtiniu maistu… bet ar to norėtume?

Savi  miškai  auga  tėviškėje

Kaip miškų atsirado Gaižučių gyvenime?  Pirmuosius  5 hektarus jau laisvoje Lietuvoje  A. Gaižutis turėjo teisę įsigyti kaip miškininkas  ir už juos atsiskaitė  investiciniais čekiais. „Dar nedidelis plotas – hektaras su trupučiu buvo kaimo miško, jis ir dabar yra, mamai priklauso, bet visa šeima tvarkosi. Po to po truputėlį įsigijome vis daugiau – kažkiek už negrąžintą žemę, vėliau, kai kainos buvo nedidelės, po gabalėlį pirkome. Žinant ir išmanant miškininkystę buvo galima po truputėlį tvarkytis, specialiai tam daug laiko neskyriau. Kiek dabar turime miškų, tiksliai ir nepasakyčiau, nes visa šeima bendrai tvarkomės… Pagrindiniai mūsų žalieji plotai ten, kur vaikystėje basom bėgiota, grybauta, uogauta… Kadangi kaimynai pardavinėjo savo mišką, tai iš jų įsigijom beveik 20 hektarų, paskui ir dėliojosi plotelis prie plotelio.. . Esu keliolika hektarų pasodinęs naujoje žemėje, kad būtų ir jaunuolynų.  Ne tik aš, bet ir vaikai prie to prisideda. Lieka tik vienas rūpestis, kad ir ateinančios kartos prižiūrėtų“,– apie miškų atėjimą į jo gyvenimą ir šių dienų darbus pasakoja miškų savininkas.

Tikimasi, kad medynai ir ateityje bus puoselėjami, nes šeima gyvena draugiškai ir vertina tradicijas. Algio žmona Audronė – bibliotekininkė. Vaikai jau užaugę: dukrai Laurai, architektei, ką tik suėjo 25-eri, sūnus Linas trejais metais vyresnis, baigęs mokslus, dirba prekyboje. „Abu balandy gimę. Tik sūnus gimęs balandžio 1-ąją, tai buvo sudėtinga tądien uošvį įtikinti, kad tikrai anūką turi…“, – linksmai mena Algis.

Kelias į miškininkystę

A. Gaižutis atvirauja, kad nors giminėje nebuvo nė vieno miškininko, ši profesija traukė nuo mažumės. „Vaikystėje dar pradinėse klasėse labai mėgau stebėti gamtą, klausyti radijo laidą „Gamta – visų namai“, nuolat žiūrėdavau laidą vaikams ir suaugusiems „Langas į gamtą“, kurią vedė žinomas gamtininkas  Ričardas Kazlauskas. Kartas nuo karto, ką nors įdomesnio pastebėjęs, ir aš parašydavau laišką iš kaimo laidos vedėjui. Įdomiausia, kad gaudavau tokį didelį rudą voką su keletu žodžių… O labiausiai įsiminė atsakymas į mano klausimą, kur galima sužinoti apie vieną ar kitą tuo metu man rūpėjusį dalyką. Laidos vedėjas atsakė, kad pasaulyje yra daug knygų, jų visų neįmanoma perskaityti, bet stengtis reikia…“, – gamtininko palinkėjimą prisimena Algis.

Jis sako, kad dar besimokydamas mokykloje  vis pagalvodavo apie miškininkystę, bet tais laikais į ją įstoti buvo  labai sunku – didžiulis konkursas 7-10 žmonių į vieną vietą.

„Klasėje buvau jauniausias, labai norėjau mokytis, tai anksčiau išėjau ir į Kašeikių pradinę, o kai baigiau Suginčių vidurinę, vienas mokytojas sugebėjo įtikinti, kad įstoti į miškininkystės specialybę labai dideli konkursai ir ten patenka vien tik penketukininkai.  Profesija buvo  prestižinė –  Lietuvos kaime gi svarbiausias buvo kunigas, girininkas ir viršaitis… Visada gerbiami žmonės, tik dabar gal visagalis internetas viską užgožia…, – juokiasi pašnekovas. – Mokykloje visokiose anketose ir rašinėliuose ne kartą esu rašęs, kad norėčiau būti miškininku.  Ir pagaliau grįžęs iš armijos – įstojau“.

Tiesa, Algis iš pradžių padavė dokumentus  į Vilniaus pedagoginį universitetą studijuoti  matematikos. Po pirmo kurso vaikinas, kaip ir daugelis jo bendraamžių, buvo pašauktas  į sovietų armiją. Jau baigdamas pirmąjį kursą A. Gaižutis žinojo, kad čia nebegrįš ir kad po kariuomenės veš dokumentus  į Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą. Į jį buvo priimtas1985-aisiais, o 1990-aisiais gavo  miškininko inžinieriaus diplomą su pagyrimu. Tuo pat metu ten mokėsi ir Arvydas Sabonis, ir Ramūnas Karbauskis… kūrėsi ir Sąjūdis.

Būtent tą dieną, kai buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė,  A. Gaižutis važiavo į Miškų ministeriją dėl paskyrimo dirbti.

„Kol laukiau ministerijoje tvarkomų dokumentų, buvau ir iki tuometinės Aukščiausiosios Tarybos nuėjęs… Buvo kovo 11-oji. Tokia įsimintina diena, –  iki smulkmenų ją prisimena Algis.  – Tądien galėjau pasirinkti iš dviejų pasiūlymų. Vienas – kvietimas dirbti į Uteną, į girininkiją, kur girininkas pijokas, bet anot tuometinių vadovų, atėjęs jaunas specialistas pakeis tą nevykusį girininką, o senasis taps pavaduotoju.  Deja, man, nors ir jaunam specialistui, pasirodė kažkaip nelabai patrauklu ir nesąžininga tapti pretekstu, kad kitas žmogus būtų išmestas iš pareigų… Antras  pasiūlymas –  Miškų instituto Miško išteklių ir ekonomikos skyriaus asistento pareigos. Skyriui, į kurį atėjau, vadovavo dr. Stasys Mizaras. Ten tuomet dirbo daug puikių žmonių – Angelė Gustaitienė, Danutė Budriūnaitė, Remigijus Daubaras, Juozas Labokas, Pranutė Danusevičienė, Remigijus Ozolinčius, Stasys Karazija ir daugelis kitų, kurie mane  jauną draugiškai priėmė į savo kolektyvą. Tuo metu keitėsi ir visa įstatyminė bazė, persitvarkė visa ekonomika, pradėjo megztis ryšiai su užsieniu. Kartu S. Mizaru pradėjome gilintis į įstatymus, užsienio patirtį, pamatėme, kad valdžioje likę buvę komunistai nelabai nori paisyti deklaruotų vertybių, yra priešiškai nusiteikę prieš privačią nuosavybę. O  mums  kuriant naują valstybę norėjosi, kad būtų laikomasi sąžiningų principų. Ypač tai ryškėjo, kai pajudėjo nuosavybės grąžinimo klausimai. Pamatėme, kad nors gali būti teisus, nors žinai, kaip vyksta kitose šalyse, vieno specialisto, koks jis būtų gerai išmanantis reikalus, niekas neklauso. Pastebėjome, kad kitose valstybėse buriasi žmonės į asociacijas ir per jas bando atstovauti savo interesams“.

Asociacija tiesai ir žmonėms ginti

Kai Nepriklausomybės pradžioje užsimezgė ryšiai su Danija ir su jų miško savininkų asociacija, kuri buvo parengusi  mokomąjį  šviečiamąjį projektą apie privačius miškus Baltijos valstybėms,  dešimt lietuvių beveik pustrečio mėnesio mokėsi Bornholmo saloje. Čia įgijo ne tik daugiau žinių apie miškus, bet ir gerai angliškai kalbėti pramoko.  Kartu mokėsi tokios pat grupės iš Latvijos ir Estijos, su jų atstovais iki šiol sieja geri ryšiai.

Į Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos veiklą A. Gaižutis aktyviai įsitraukė nuo pat  jos įsikūrimo – 1993 metų balandžio, o nuo 2004-ųjų iki šiol yra jos valdybos pirmininkas. Per daugiau nei 16 vadovavimo metų nuveikta nesuskaičiuojama gausa darbų, kuriuos išvardinti beveik neįmanoma.

Asociacija vienija apie 6,5 tūkst. narių – yra viena gausiausių visuomeninių organizacijų. Iš viso šalyje miško savininkų skaičius įspūdingas – 250 tūkst., o su šeimos nariais jau sudaro apie 800 tūkst.  gyventojų, kuriems  itin svarbu, kokie sprendimai priimami dėl 888 tūkst. ha jų valdomų miškų.

Branduolys susiformavęs, aktyvas nemažas, LMSA  į savo tarpą priėmė ir tarptautinės, ir pasaulinės organizacijos. Dvi kadencijas A. Gaižutis buvo Europos miško savininkų federacijos (CEPF) valdybos narys. Pastaruosius keletą metų  renkamas Europos žemės savininkų organizacijos ELO viceprezidentu.

Neseniai Lietuvos Prezidentūroje vykusioje konferencijoje LMSA pirmininkas dr. A. Gaižutis drąsiai ir tiesiai kreipėsi į šalies vadovą Gitaną Nausėdą, išsakydamas, kas labiausiai skauda, kokie iššūkiai kyla privačių miškų savininkams. Kalbėjo tai, apie ką galvoja ir kalba nuolat, kas susikaupę,  ką su bendraminčiais mato.  Svarbiausia, pasak asociacijos pirmininko, buvo, yra ir bus – žmonės.

„Ar kalbėsime apie ūkį, ar apie gamybą, ar apie medžius – svarbiausia žmonės. Labai tikiuosi, kad Prezidentas išgirdo, kad dirbantis savo jėgomis, savo protu ir pastangomis žmogus turi būti gerbiamas. Į jo pastangas, patirtį ir mintis turi būti įsiklausoma, o nenueinama pavymui garsiau šaukiančių, pasireklamuoti ar prilįsti prie projektinių lėšų siekiančių veikėjų. Juk  miškuose visi procesai vyksta ne momentiškai: čia darbai, rezultatai ir klaidos pasimato po keleto dešimtmečių. 70-80 metų – tai dviejų kartų gyvenimas. Kad žmonės gyventų laimingai, jiems reikia stabilumo, užtikrintumo, sąžiningumo, teisybės. Šitie dalykai net svarbesni už ekonominius.  Žmonės jaučia, kai priimami sprendimai yra neteisingi, neteisėti… Vingrybių įstatymuose galima prirašyti, bet jeigu „teisėta, bet neteisinga“, norėtųsi, kad pirmiausia būtų  teisėta, teisinga ir nukreipta į žmogaus gerovę“, – tikina LMSA vadovas.

Anot jo, reikia labai nedaug – formuoti ne išmokų, ne pašalpų laukiantį pilietį, bet savarankišką žmogų, Lietuvos patriotą, savo šalies šeimininką, atsakingą ir už savo šalį, ir už nuosavybę – tai tas pirmas žmogus, kuris gins Tėvynę,  jeigu kas nors bloga atsitiks. Kad turėtume tokių žmonių, turi būti užtikrintas nuosavybės tęstinumas, saugumas. Tam reikia labai nedaug, bet kartu ir daug – laikytis Lietuvos Konstitucijos.

A. Gaižutis  – aktyvus visuomenės veikėjas, pilietis, puikus specialistas, vadovas, pedagogas, nuolat žinių siekiantis žmogus. 2000-aisiais Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete jis apsigynė socialinių mokslų (ekonomika ir vadyba) daktaro laipsnį. Pradėjęs dar 1996-aisiais iki šiol dėsto Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Rinkodaros  katedroje.

Rasa Liškauskaitė

Nuotraukos iš Algio Gaižučio archyvo ir Dainiaus Šerono