Alternatyva atliekų deginimui –  finansinės paskatos jas perdirbti

rugpjūčio 20, 2018
Valstybinių miškų urėdijos Mažeikių regioniniam padaliniui vadovauja Šarūnas Bagdonas
rugpjūčio 20, 2018
Jau galima susipažinti su būsimąja „Neregėta Lietuva“ (ATNAUJINTA)
rugpjūčio 21, 2018

Alternatyva atliekų deginimui –  finansinės paskatos jas perdirbti

Virginija Vingrienė, parlamentarė, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė

Seimo narė Virginija Vingrienė įregistravo pataisą dėl atliekų deginimo apmokestinimo, ko reikalauja ir Europos Komisija, tačiau šį mokestį siūlo skirti žiedinės ekonomikos principais grįstiems atliekų tvarkymo būdams (prevencija, pirminis rūšiavimas, perdirbimas) subsidijuoti.

Išsamiau atliekų deginimo problemos – parlamentarės straipsnyje.

Nepaisant skambiai deklaruojamo siekio įgyvendinti žiedinės ekonomikos modelį Lietuvoje, reali praktika rodo ėjimą priešingu keliu. Dabartinis finansinis atliekų tvarkymo reguliavimas ne tik neskatinta pirminio rūšiavimo, tobulinimo ir perdirbimo galimybių paieškos, bet verčia sukti pačiu paprasčiausiu – atliekų deginimo – keliu. Šiam tikslui nukreipiami ir ES finansinės paramos srautai, nors pati Europos Komisija kritikuoja investicijas į perteklinius deginimo pajėgumus ir mieliau matytų jas nukreiptas į perdirbimo ar pirminio rūšiavimo programas.

Aplinkos ministerija renkasi paprasčiausią kelią

Aplinkos ministerijai atliekų tvarkymo srityje pasirinkus paprasčiausią kelią, žiniasklaida ir Seimas nuolat užverčiami argumentais, pateisinančiais ministerijos sprendimus bei raminančiais, kad degintinų atliekų tikrai nepritrūks. Naujausiame atsakyme į mano įkyrų paklausimą informuojama, kad 2016 m. (deja, disponuojama tik šio laikotarpio duomenimis) Lietuvoje susidarė / buvo surinkta 2,608 tūkst. t. pramoninių atliekų,  kurių virš 85 proc. perdirbta, pakartotinai panaudota ar eksportuota bei tik 6 proc. pašalinta sąvartynuose. Skaičiai išties įspūdingi. Peršasi išvada, kad privatus verslas vis dėlto sureagavo į sąvartyno mokestį, kuris 2016 m. tebuvo tik 3-7,24 eurų už toną, tačiau 2019 m. sieks 21,72-24,62 euro.

Tuo tarpu komunalinių atliekų kiekiai 2016 m. po rūšiavimo siekė maždaug 1,3 mln. tonų, apie 30 proc. jų pašalinta sąvartynuose, 25 proc. perdirbta arba eksportuota kaip žaliava, o 23,5 proc. – kompostuota. Sudeginta 17 proc. buitinio srauto atliekų,  o apie 5 proc. laukia deginimo.

Neribojamas atliekų deginimas – kliūtis žiedinei ekonomikai

Neribojamas ir net  skatinamas buitinių atliekų deginimas iš esmės tampa kliūtimi taikyti žiedinės ekonomikos principais grįstus atliekų tvarkymo būdus: perdirbimą, antrinį panaudojimą, jau nekalbant apie mūsų valdininkų mąstysenoje vis dar neaprėpiamas atliekų prevencijos bei atliekų susidarymą mažinančio gyvenimo būdo skatinimo galimybes. Norėtųsi likti idealiste, laukiančia ekologinio sąmoningumo iš pažangaus, plačiu požiūriu grįsto verslo, formuojančio aplinkosaugines madas, tačiau reali kasdienio gyvenimo praktika verčia nusileisti ant žemės.

Išklausius su atliekų tvarkymu susijusio verslo atstovų  nuomonę, tapo aišku, jog be finansinės paskatos nauji produktų gamybos iš atliekų verslai, kad ir kokie pažangūs, patrauklūs ar inovatyvūs jie bebūtų, tikrai nerizikuos kurtis Lietuvoje. Tad atsiduriame užburtame rate: prioritetą teikiant atliekų deginimo skatinimui, atliekų perdirbimas nepajudės iš mirties taško ir jos bus deginamos toliau, neišnaudojant potencialo būti naudojamoms kaip žaliava.

Skatinant pirminį rūšiavimą ne tik susiformuotų ekologinio sąmoningumo įpročiai, bet daugėtų ir žaliavos perdirbti kitų ES šalių rinkose. Dar geriau, kad perdirbimo pramonė kurtųsi čia, mūsų šalyje, kuri ne tik apsirūpintų vietine žaliava, bet sukurtų ir daug naujų darbo vietų.

Veiklos pelningumu suinteresuotas verslas labai aiškiai reaguoja į įstatymų leidėjų formuojamas mokestines gaires ir renkasi ekonomiškai palankesnę bei ekologiškai priimtinesnę atliekų tvarkymo alternatyvą. Situacija gali radikaliai pasikeisti Lietuvoje atsiradus dar dviems nepavojingų atliekų deginimo įrenginiams. Pritrūkus jiems atliekų, į šį pigesnį, aplinkai nedraugišką ir sveikatai pavojingą atliekų tvarkymo būdą būtų nukreiptos ne tik degintinos atliekos, bet ir gamybiniu požiūriu vertinga žaliava, kurios perdirbimu užsiima smulkusis verslas. Dūmais paleisdami atliekas, užkirsime kelią šio verslo sektoriaus plėtrai, naujų darbo vietų kūrimui bei galimybėms patiems  žmonėms susikurti sau darbo vietas.

Pagal Aplinkos ministerijos pateiktus duomenis darytina išvada, kad vien 2016 m. buvo sudeginta 230 tūkst. tonų komunalinių atliekų, kurios virto ne tik energija, bet ir oro tarša, pelenais sąvartyne, kartu sunaikinant naudingą žaliavą.

Nepavojingų atliekų deginimo mokestis – nuo 2020 m.

Dėl minėtų priežasčių man kilo idėja inicijuoti mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pataisą, kuria remiantis nuo 2020 m. būtų apmokestinamas nepavojingų atliekų deginimas. Toks sprendimas atitinka Europos Komisijos reikalavimus, kuriais siekiama atliekų deginimą padaryti nepatrauklia ir tik perdirbti netinkamų atliekų tvarkymo priemone. Tiesa, savotišką mokestį už atliekų deginimą yra numačiusi rinkti „Lietuvos energija“, tačiau jis atiteks įmonei.

Siūlau, kad kaip ir į sąvartyną patenkančioms atliekoms, deginimui numatyti „vartų mokestį“ ir jį rinkti į valstybės biudžetą, o surinktas lėšas panaudoti žiedinės ekonomikos principais grįstoms atliekų tvarkymo technologijoms subsidijuoti. Taip būtų sudarytos prielaidos aiškiai prioritetų tvarkai ir sėkmingam judėjimui žiedinės ekonomikos keliu. Mokestis, kuris dabar numatytas už atliekų šalinimą sąvartynuose, ir turi būti naudojamas aplinkai draugiškoms iniciatyvoms skatinti. Tuo tarpu deginimo mokestis būtų mažesnis, nes deginimas šilumos ir energijos gavybai yra neabejotinai mažesnė blogybė už sąvartyną.

Planuojame mokesčio tarifą diferencijuoti išskiriant: nekomunalinių atliekų srauto nepavojingųjų atliekų deginimą nepavojingų atliekų deginimo įrenginiuose; biologinio mechaninio apdorojimo įrenginiuose apdorotų komunalinių atliekų deginimą nepavojingų atliekų deginimo įrenginiuose; biologinio mechaninio apdorojimo įrenginiuose neapdorotų komunalinių atliekų deginimą nepavojingų atliekų deginimo įrenginiuose. Dėl mažiau skausmingos naštos verslui, mokestis būtų didinimas palaipsniui iki 2030 m. – atitinkamai nuo 10  iki 25 eurų, o deginant nerūšiuotas atliekas – nuo 25  iki 45 eurų.

Į Valstybės biudžetą surenkamos lėšos, preliminariai skaičiuojant nuo 3 mln. veikiant vienai deginimo jėgainei ir apie 10 mln., jei išsipildytų juodžiausias scenarijus ir veiktų trys,  būtų skirtos Atliekų tvarkymo programos tikslams įgyvendinti, kryptingai skatinant ir remiant Žiedinės ekonomikos principais grindžiamas veiklas atliekų panaudojimo bei atliekų susidarymo prevencijos srityse.

Akivaizdu, kad mokestinė prievolė surinktomis lėšomis subsidijuoti aplinkai draugiškas iniciatyvas sudėliotų aiškius atliekų tvarkymo prioritetus ir perspektyvas, nukreiptas į ekologiškumą, naujų verslų ir naujų darbo vietų kūrimą.

Straipsnio pagr. Foto Martyno Vainoriaus 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

WordPress Lightbox Plugin