Amalai – nuodingi ir naudingi

Amalai – nuodingi ir naudingi

Amalai, medžių viršūnėse žaliuojantys rutulio formos puskrūmiai, gamtos fone ypač išsiskiria žiemą, kai medžiai būna be lapų. Būtent tada atsiskleidžia jų grožis, nes lapai būna tamsiai žali, o tarp jų tarsi žiedai baltuoja nedidelės baltos uogos.

Saugomi augalai

Amalai auga lėtai ir gyvena apie 70 metų, žiemą jų lapai sodriai žali, vasarą – gelsvi, uogas pradeda brandinti maždaug nuo penktų gyvenimo metų.

Lietuvoje daugiausia amalų matome ant beržų ir tuopų. Amalai paplitę pietų Lietuvoje: Alytaus, Merkinės, Varėnos, Druskininkų, Marijampolės, Lazdijų ir kitų miestų apylinkėse. Gamtininkai pastebėjo dvi gausesnes šio įdomaus augalo paplitimo vietas: Kauno, Lekėčių, Veiverių, Prienų, Rumšiškių ir į pietus nuo Kapčiamiesčio, Leipalingio, Merkinės. Jų gausa nepastovi. Amalų sumažėja po šaltų žiemų, o užėjus šiltesnėms, pagausėja ir pasislenka toliau į šiaurę iki kitos šaltos žiemos.

Gamtininkai pastebi, kad amalai medžiuose neprašyti įsikuria, o be medžių neauga, laboratorijose sunkiai sudygsta. Vienur visos tuopos amaluotos, o greta beržai – neapnikti, arba atvirkščiai. Esą amalų  sėklos, įspraustos nuo tuopos į tuopą, nuo beržo į beržą – įsikabina gerai, o kryžmai – ne. Jei ant vieno medžio įsikuria daugiau kaip šimtas amalų, šis gali ir nudžiūti. Šie įdomūs augalai yra saugomi, įtraukti į Apribotų ir draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų sąrašą (juos rinkti ir jais prekiauti galima tik turint Aplinkos ministerijos leidimą), tačiau jų gausa dekoratyviniuose želdynuose nepageidaujama.

Amalai laikomi vidutiniškai nuodingais augalais, apsinuodijus jais teka seilės, pykina, viduriuojama, padažnėja kvėpavimas.

Ką sako pavadinimai

Lotyniškasis augalo vardas viscum nusako vieną svarbią jo savybę – lipnus. Šis pavadinimas labai teisingas: amalų uogos labai lipnios,  senovėje vartotos klijams daryti, smulkiems paukšteliams gaudyti (ne kiek tos jų mėsytės, bet vis šis tas puode, ypač kai maisto trūksta).

Amalas turėjo daug vardų: amalas, sąmalas, amalvas, samalvas, laumės šluota, raganlizdis, jievaras, įvoras, tirkšlys, tiršlys, prilypas, invoras, įvoras, javaras, jovaras. Visi jie nusako amalo išvaizdą ar kokią nors savybę. Dažniausiai – lipnumą; jievaras, įvoras, invoras, javaras, jovaras sako, kad jo šakelės lyg narstyte sunarstytos, sunertos, mat dvišakai šakojasi, viena ant kitos užeina. Ir pats amalas tikrai yra įsitvėręs į medį maitintoją.

Amalas tapo burtininkų, dvasininkų, žynių augalu. Pasak šviesaus atminimo farmacininkės ir liaudies medicinos žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės, tokiu tapti jam turbūt padėjo žali lapai žiemą: medžių lapus nuplėšo vėjai, jie stovi pliki, pajuodę, tik kai kur pūpso žalia kepurė – amalą būtinai pastebėsi ir nesupainiosi su jokiu kitu augalu. O į juos žiūrėdami žmonės turbūt galvojo: šis – gyvas, žiemos nebodamas žaliuoja, tai tikriausiai galingas, stebuklingas. Pabandę nukritusį lapą lenkti ar plėšti įsitikino – nelengva tai padaryti. Jei ne žemės maitinamo, per šalčius žaliuojančio augalo lapeliai tokie stiprūs – tikrai stebuklingas.

Ne tik maži vaikai viską bando ragauti, ir mūsų protėviai taip darė. Beragaudami pastebėjo, kad amalas stipriai veikia. Tokį vartoti ar kitam gali duoti ne bet kas, tik labai išmanantys.

Antgamtiškumo raktas

Amalu ypač stebėjosi keltai, laikydami antgamtišku raktu. Išmintingiausi žyniai lipdavo į ąžuolus šventojo amalo aukso peiliais pjauti. Nupjautos amalų šakelės mėnesių mėnesius nesudžiūdavo, tiko šventovėms puošti, namuose pasikabinti – galvota, kad amalai gina nuo įvairių negandų.

Keltų kraštuose ligi šių dienų išliko paprotys šv. Kalėdoms pasikabinti  ar dovanoti amalų šakutę. Linksmą ir garsų paprotį turi angliškai kalbančios Vakarų Europos šalys ir Šiaurės Amerika – pabučiuoti po amalu patinkantį žmogų, pažįstamą ar nepažįstamą. Taip dažniausiai daroma per šv. Kalėdas, kai šis augalas kabo virš namų durų. Lietuviai amalus laikė tiltu, jungiančiu žiemą su pavasariu, juos ir medžius, kuriuose augo, labai gerbė. Tikėta, kad į medį, ant kurio auga amalas, netrenkia žaibas.

Amalai nuo seno naudojami ir gydymui. Vaistinei žaliavai visą žiemą pjaunamos jaunos šakelės su lapais. Jos susmulkinamos, džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje, ant krosnies ar specialioje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje. Išdžiovinta žaliava yra žalsvos spalvos, specifinio kvapo, kartaus skonio.

Sudėtis ir poveikis

Pasak vaistininko, medicinos mokslų daktaro Juozo Vasiliausko, šio augalo, apie kurį sukurta daugybė legendų, farmakologiniam poveikiui turi įtakos medis, ant kurio jis auga. Amalų cheminė sudėtis sudėtinga. Jų žaliavoje yra amorfinės medžiagos – viskotoksino, susidedančio iš aminorūgščių ir cukrų, lektinų, organinių rūgščių (pineno, koprino, linolio, oleanolio ir kitų), cholino, acetilcholino, tiramino, inozito, flavonoidų. Uogose yra alkaloidų, glikozido siringinino, riebalų, vitamino C, beta karoteno, kaučiuko, dervinių, tanininių ir mineralinių medžiagų.

Amalai gydymui buvo naudojami nuo Antikos laikų ir laikyti universaliu vaistu. Dar Plinijaus ir Paracelso laikais jais gydyta epilepsija, nervų ligos, kraujavimas, o nuo XVIII–XIX amžiaus – ir galvos kraujagyslių ligos, isterija. Mūsų proseneliai seniai pastebėjo amalų gydomąsias savybes ir jais stabdė kraujavimą, gydė nervų ligas, aterosklerozę, varė kirminus, malšino skausmus.

Amalų preparatai plečia kraujagysles, ramina centrinę nervų sistemą, mažina kraujospūdį, gydo skydliaukės hiperfunkciją, gerina miegą. Kai kurie gydytojai mano, kad jie geriausiai tinka pirmoje hipertonijos stadijoje. Jų preparatai skatina šlapimo ir baltymų apykaitos produktų skyrimąsi, jais kartu su kitais vaistais gydo aterosklerozę, nefritą, inkstų ligas. Manoma, kad gali padėti ir nuo piktybinių navikų.

Pasak Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro  vyresniojo mokslo  darbuotojo, chemijos mokslų daktaro Jono Šarlausko, augalų toksinai – vieni stipriausių Žemės rutulyje. Viena veikliųjų medžiagų yra amalo toksinas leptinas. Tai – baltymas, žinomas kaip stiprus nuodas. Šis nuodas stipriau veikia vėžines ląsteles nei sveikas. Tuo pagrįstas šio amalų poveikis, gydant storosios žarnos ir kitos lokalizacijos vėžį. Amalų preparatai taikomi kartu su kitais pagrindiniais priešvėžiniais metodais.

Praėjusio amžiaus atradimai

Moksliniai straipsniai apie tai, kad amalas mažina kraujo spaudimą, pasirodė 1906 metais. 1920 metais austrų filosofas, pedagogas ir mokslininkas, antroposofijos pradininkas Rudolfas Šteineris (1861–1925) šį augalą pradėjo naudoti vėžiui gydyti. Iki šiol daugiausia preparatų iš amalų gaminama Šveicarijoje, Austrijoje ir Vokietijoje, kur buvo daugiausia R. Šteinerio pasekėjų. 

Amalų terapija yra vienas dažniausiai vartojamų alternatyvių vėžio gydymo metodų Europoje, ypač populiari Vokietijoje ir Austrijoje. Vokietijoje atlikta apklausa parodė, kad netradiciniams gydymo metodams onkologijoje pritaria 79,2 proc. gydytojų ir arti pusės jų (44,4 proc.) skiria amalų preparatų. Nustatyta, kad medžiagų, stabdančių vėžinių ląstelių dalijimąsi, poveikis gerėja jas vartojant kartu su amalų preparatais. Kodėl amalų preparatai padeda gydant tokią sunkią ligą, kol kas nėra aišku, jie ir toliau aktyviai tyrinėjami.

Teigiama, kad vaistinės amalų medžiagos stipriau veikia patekusios  į organizmą injekcijomis. Geriant arbatas šie veiklūs junginiai virškinimo trakte suardomi ir stipraus poveikio neduoda.

Pasak Lietuvos sveikatos mokslų  universiteto Kauno klinikų gydytojos onkologės chemoterapeutės Reginos Nutautienės, amalų terapija Lietuvoje onkologiniai ligoniai pradėti gydyti 2005 metais. Iš skirtingų amalų atmainų pagaminti preparatai tinka skirtingoms vėžio formoms ir būklėms gydyti. Pavyzdžiui, europinio kėnio preparatai rekomenduojami vėlesnėse ligos stadijose sergant galvos, kaklo navikais, plaučių ir prostatos vėžiu. Pušų amalai labiau tinka odos ir gleivinių bei kraujodaros organų ir sėklidžių piktybiniams navikams gydyti, obelų – sergant krūtų, kiaušidžių ar gimdos, žarnyno, skrandžio, šlapimo pūslės vėžiu.

Tautiečių patirtis

Iki šiol medikai ir vaistinių augalų specialistai nesutaria, ar amalas daugiau naudingas, ar – nuodingas. Dr. J. Vasiliauskas  patarė amalų preparatus vartoti labai atsargiai, nes augalas yra nuodingas. „Žolinčių akademijos“ vadovė Danutė Kunčienė sakė labai mėgstanti amalų šakelėmis puošti namus per Adventą, pradėjo tai daryti seniai, dar nežinodama, kad kai kuriose šalyse tai gyva tradicija, o šis augalas laikomas sėkmės simboliu. Kadangi prie Kauno auga daug amalų, jais aprūpina nemažai bičiulių žolininkų.

Šios visuomeninės organizacijos viceprezidentas vaistininkas Marius Lasinskas teigė labai vertinantis amalus kaip greitai aukštą kraujo spaudimą reguliuojantį augalą – jų antpilo verta užsiplikyti ir gerti netikėtai pakilus kraujo spaudimui užuot ieškojus kaptoprilio ar kito vaisto – daugumai žmonių efektas bus toks pat.

Vilniuje vienintelės gamybinės vaistažolių vaistinės „Širdažolė“ vaistininkės sakė, kad amalų jau porą dešimtmečių gauna iš kelių rinkėjų Dzūkijoje. Jie ypač tinka galvos smegenų kraujotakai gerinti, aterosklerozei mažinti, kraujo spaudimui reguliuoti: didelį mažina, žemą kelia. Amalų preparatai parduodami tik pagal vardinius receptus, paprastai mišiniuose, jie skiriami ir nuo metastazių, epilepsijos, negyjančių diabetinių trofinių opų. Yra ir homeopatinių amalų preparatų – ir leidžiamų, ir lašiukais, kurie dažniausiai vartojami onkologinėms ligoms gydyti.

Kadangi šviesaus atminimo E. Šimkūnaitė abejojo, ar tikslinga amalus vartoti dėl didelio dervų kiekio, vaistininkės sakė, kad dėl to vienų amalų žaliava užpilama šaltu vandeniu, o mišiniuose su kitomis vaistažolėmis plikoma karštu vandeniu.

„Jeigu žmogus prisivalgys amalų uogų – sau pakenks, jos nuodingos, o jeigu gers tinkamai surinktų ir paruoštų amalų šakelių antpilo tada, kai šis jam tinka, turėtų efektyviai gyti“, – tikino M. Lasinskas.  

Daiva Červokienė

Išsamiau, su liaudies medicinos receptais – Daivos Červokienės knygoje „Kaip gydo medžiai“.

Ją galima įsigyti iš autorės susisiekus el.paštu daiva.cervokiene@gmail.com, knygos kaina – 5 Eur.