Ar Lietuvos neakina EBPO spindesys?

rugpjūčio 5, 2018
Miško rangovai susitiko su Valstybinių miškų urėdijos atstovais
rugpjūčio 2, 2018
Stringa  medienos ruošos darbų pirkimo konkursai
rugpjūčio 5, 2018

Ar Lietuvos neakina EBPO spindesys?

Valstybinės medienos pardavimai, palyginti su praėjusių metų pirmuoju pusmečiu, sumažėjo daugiau nei dešimtadaliu, tačiau Valstybinių miškų urėdijos (VMU) pajamos išaugo, mat medienos stygius kainas išpūtė maždaug 20 proc. Tokia situacija verčia atsigręžti ir ieškoti priežasčių. Ar tai tik ne „valstiečių“ išgirtos ir buldozeriu stumtos valstybinių miškų valdymo reformos pasekmė?

Miškų reformos idėja, pakišta po Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijomis, praslydo, nors ir su miškininkų bendruomenės bei aplinkosaugininkų prieštaravimais. Patekti į šios organizacijos gretas Lietuva siekė dar nuo 2000 m. ir kad šiemet pagaliau tapome pilnateisiais jos nariais, džiaugtis tikrai yra kuo. Tačiau klausimas išlieka – ar tikrai buvo reikalinga būtent tokia drastiška valstybinių miškų ūkio reforma, kai keli šimtai specialistų iš karto atsisakė darbo, o likusieji toliau „sisteminami“ ir „optimizuojami“, technika neatnaujinama, trūksta ja dirbančių žmonių. Ar tai nėra sumažėjusios gamybos priežastis?

Šiandien, kai valstybinių miškų valdymo reforma jau įsibėgėjusi, pasekmių ieškoti nereikia, jos pačios vis labiau ima badyti akis. Akivaizdu, kad VMU nepavyksta patenkinti medienos paklausos, kylančios kainos verčia pramonės atstovus importuoti medieną (Valstybinės miškų tarnybos  duomenimis, 2018 m. pirmaisiais mėnesiais apdirbtos, pjautinės medienos importas viršija eksportą), o visuomenėje sėjamas nerimo daigas dėl gresiančio šilumos kainų kilimo, nes biokuro žaliava taip pat pabrango.

Net nedidelio strateginių įmonių akcijų paketo perdavimas privatininkams keltų grėsmę

Greta šių problemų jau ne kartą minėtos ir kitos pasekmės – dėl suterštos miškininko profesijos, ekstremaliai mažėjantys stojančiųjų į šias studijas srautai, nesklandumai formuojant naujosios VMU  valdybą, „netikėti iššūkiai“ rengiant padalinių vadovų konkursus ir pan.

Naujausioje EBPO Lietuvai pateiktoje VVĮ valdysenos ataskaitoje aptinkama daugiau nerimo keliančių rekomendacijų, pavyzdžiui, visas komercine veikla užsiimančias VĮ pertvarkyti į akcines bendroves. Tarp jų ir Valstybinių miškų urėdiją. EBPO siūlymas žvelgiant iš konkurencingumo perspektyvos suprantamas – performavus VĮ į AB ar UAB būtų užtikrinamos sąžiningesnės konkuravimo sąlygos privačių bendrovių atžvilgiu. Suprantamas ir siekis depolitizuoti valstybės įmones, diegti aukštesnius valdymo standartus. Tačiau aklai spręsdami klausimą, galime visai nepastebėti lygiagrečiai kylančių grėsmių. Tad prieš priimant tokio masto sprendimus, būtina apgalvoti visas galimas pasekmes ir diegti saugiklius. Pavyzdžiui, jei būtų nuspręsta VMU ar bet kurią kitą strateginės reikšmės VĮ paversti AB ar UAB, įstatymai turėtų aiškiai reglamentuoti, kad visos akcijos ir toliau 100 proc., be jokių išimčių, priklausys valstybei. Kitu atveju, toks siūlymas reikš ne ką kitą, o galimą valstybės strateginių įmonių privatizavimą.

Net ir nedidelio strateginių įmonių akcijų paketo perdavimas į privačias rankas keltų grėsmę tos srities konkurencinei aplinkai ir nacionaliniam saugumui. Nesinori nė įsivaizduoti situacijos, kai šaliai ypač svarbios  įmonės atsiduria kitų – ne itin Lietuvai draugiškų valstybių rankose.

Kaip privatizacija paveiktų vartotojus? Ar tai neatsilieptų kainoms? Laisvosios rinkos šalininkai mane kritikuos – esą pardavus mažą akcijų dalį valstybė nepraras kontrolės ir įtakos priimant reikšmingus sprendimus. Vis dėlto ar tikrai privatūs akcininkai neturės įrankių blokuoti sprendimus ar kitaip kišti pagalių į ratus? Ir kaip tokiu atveju būtų užtikrinama, kad konfidenciali informacija nenutekėtų į netinkamas rankas? Galiausiai, kodėl valstybinių įmonių generuojamos pajamos turėtų nešti pelną privatiems asmenims, o ne pačiai valstybei ir visiems jos gyventojams, kuriems, beje, šis turtas ir priklauso.

Finansinės grąžos lūkesčiai negali visiškai užgožti viešojo intereso

Panašu, kad klausimų kol kas daugiau nei atsakymų, nors dabartiniame Vyriausybės plane jau numatoma į bendroves pertvarkyti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją, Lietuvos oro uostus, „Kelių priežiūrą“, Turto banką ir kitas VĮ. Kol kas sąraše nėra VMU, „Regitros“ bei Registrų centro. Nesvarbu, kokios įmonės būtų pertvarkomos, tam būtina tinkamai pasiruošti ir diegti saugiklius, kurie užkirstų kelią neišvengiamai kilsiančioms grėsmėms, tarp kurių ir valstybės saugumas.

Narystė EBPO patvirtina Lietuvos kaip stabilios ir patikimos valstybės įvaizdį, o ką jau kalbėti apie naudą investicijų pritraukimui, darniam vystymuisi ir kt. Tačiau siekdami realizuoti EBPO reikalavimus ir besirūpindami valstybės valdomų įmonių veiklos efektyvumu bei kapitalo grąža, kitaip tariant, ekonomine nauda, negalime pamiršti ir socialinės bei strateginės šių įmonių reikšmės. Finansinės grąžos lūkesčiai jokiu būdu negali visiškai užgožti viešojo intereso. Tad akivaizdu, kad Vyriausybei dar yra apie ką pagalvoti. Tikiuosi, kad apakinti EBPO spindesio dar kartą nenueisime skubotu, „buldozeriais pravažiuotu“ keliu.

Remigijus Lapinskas, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

WordPress Lightbox Plugin