Ar miškininko uniforma liks tik istorinė sąvoka?

Ar miškininko uniforma liks tik istorinė sąvoka?

Algirdas BRUKAS

Šį retorinį klausimą noriu pradėti nuo ištakų, kai Lietuvoje atsirado miškų tarnyba. Daugelis rašytinių šaltinių ir juos tyrinėjusių autorių patvirtina, kad šalies didžiųjų kunigaikščių pilyse (dvaruose) jau XIV a. jų valdytojų (valdovo vietininkų) žiniai priklausė tarnybininkai, vadinami osočninkai, kurie buvo atsakingi už miškų ir juose gyvenančių žvėrių apsaugą bei medžioklių organizavimą. Ši tarnyba plėtojosi iki XV a. vidurio, kol buvo visiškai išbaigta ir nedaug keitėsi iki valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje.

Aukščiausias valdovo pareigūnas, atsakingas už karališkuosius miškus ir jo medžioklės ūkį, buvo LDK didysis medžioklis. Be to, pagal teritorinį skirstymą – valdovo dvaruose prie dvarų valdytojų buvo atsiradę ir specialūs tarnybininkai –  girininkai arba (ir) medžiokliai, o jų žinioje – žemiausio rango tarnybininkai: šauliai, vyresnieji osočninkai ir osočninkai.  XV – XVI a. sandūroje pradėtose kurti savarankiškose girininkijose personalo struktūra išliko ta pati – tik girininkija ir girininkas buvo pavaldus ne dvaro laikytojui, o tiesiogiai valdovo kanceliarijai arba kokiam nors valdovo paskirtam didikui – girininkijos laikytojui. Medžioklio ir šaulių funkcijos apsiribojo medžioklės reikalais, jie buvo lyg ir dvigubo pavaldumo – turėjo klausyti ir girininko, ir gaudavo tiesioginių didžiojo medžioklio pavedimų.

Didžiojo LDK medžioklio pareigybės atsiradimo data ilgą laiką buvo nurodoma 1466 m., bet visai neseniai istorikė Toma Zarankaitė pakeitė ją į 1437 metus. Bet visais atvejais galime tvirtinti, kad XV a. viduryje turėjome gana išsišakojusią ir galingą miškų – medžioklės tarnybą. Pirmieji šios tarnybos  pareigūnai atsirado daugiau kaip prieš 750 metų, o pati sistema po dviejų – trijų dešimtmečių galės pažymėti 600 metų sukaktį. Nei carinė, nei jokios kitos okupacijos valstybinės miškų tarnybos nepanaikino, tik savais keitė aukštų rangų pareigūnus, o žemosios grandies darbuotojai buvo skiriami iš vietos gyventojų.  Tiesa, carinė valdžia jau po 1831 m. sukilimo iš žemiausio rango išeliminavo šaulius, nes daug jų dalyvavo sukilime, o iš Belovežo girios į sukilėlių gretas įsiliejo girios oberforstmeisterio vadovaujami šauliai.

Skiriamieji ženklai ir uniformos – pagal pareigybes

Girių ir medžioklės ūkio tvarkytojus bei saugotojus turėjo ne tik valdovas, bet ir stambieji feodalai – didikai, valdę didelius miškų plotus. Carinės imperijos laikais dvarininkų sąskaita privačių miškų plotai dar padidėjo, tad  ši miškų nuosavybės forma tapo pagrindine. Valstybės kontroliuojamų kokių nors veiklos apribojimų buvo labai nedaug. Tad stambieji feodalai paprastai minėtų reikalų tvarkymui turėjo 1-2 specialistus: girininką ir (arba) medžioklį bei tiek, kiek atrodė reikalinga – miško saugotojų, liaudiškai vadinamų  strelčių arba liesnikų. Visi jie tarnyboje privalėjo turėti ir prisegtus prie krūtinės nešioti iš valdžios gautus nustatyto pavyzdžio metalinius ženklus.

LDK laikais net kariuomenė neturėjo labai griežtai reglamentuotos ir standartizuotos uniformos.  Skiriamieji karių ženklai paprastai buvo ant skydų ar drabužių nupiešti arba išsiuvinėti simboliai (herbai, vėliavos, kiti ženklai) bei kokios nors vienodos spalvos kario aprangos dalys ar plati juosta ant nugaros. Ištobulėjus šaunamiesiems ginklams ir nustojus nešioti šarvus, palaipsniui ėmė atsirasti, nusistovėti ir pagal laikmetį išlikti, bet kartu ir kisti uniforminė apranga – nuo kepurės iki batų. Dar kiek vėliau atsirado skirtingos uniformų rūšys – kasdieninės ir paradinės, vasarinės ir žieminės bei pan.  Panašiai formavosi ir kitų – ne karinių, bet susijusių su kokiomis nors apsaugos funkcijomis civilinių tarnybų uniformos. Pirmiausia muitinių, policijos, teismų tarnybų, o vėliau uniformomis ar jų dalimis aprengti geležinkelininkai, moksleiviai, studentai, sportininkai … ir kaliniai. Atrodo, populiarumo piką uniforminė apranga Europoje pasiekė XX a. pirmoje pusėje iki Antrojo pasaulinio karo, kai jomis apsivilko net  politinių visuomeninių organizacijų nariai.

Po Antrojo pasaulinio karo  laisvėjant pasauliui uniformos dažnai kritikuotos kaip žmogaus laisvę varžantis ir visuomenę militarizuojantis atributas. Tad uniformų populiarumas sumenko, daugelyje šalių jos imtos sieti tik su karinėmis, represinėmis ir apsaugos struktūromis. Be to, kai kurios visuomeninės organizacijos suteikė savo nariams galimybę laisvanoriškai nešioti  ne itin griežtai standartizuotas  istorinio pobūdžio uniformas. Charakteringu tokio modelio pavyzdžiu gali būti daugelyje šalių paplitusios medžiotojų organizacijų uniformos.

Miškininkų uniformos anksčiausiai atsirado Sūduvoje

LDK laikų osočninkų ir šaulių skiriamųjų ženklų aprašymų aptikti neteko, tačiau elementari logika leidžia manyti, kad jie buvo tokie, kaip valdovo karių. Tai ypač galiotų šauliams, nes jie buvo skiriami iš į karinę tarnybą einančių pavaldinių ir, esant reikalui, galėjo būti pašaukti į kariuomenę. Osočninkams tokios prievolės nebuvo, bet tarnyboje  jie nešiojo šaltuosius ginklus. Tuo tarpu visiems kitiems, einantiems į valdovo miškus pasiruošti medienos, kopinėti medaus ar rinkti kitų gamtos gėrybių, neštis ginklus ( medžiojimo priemones) ir vestis šunis buvo draudžiama. Tikėtina, kad ant osočninkų drabužių galėjo būti išsiuvinėti simboliai (valdovo ar didiko,  kuriam pastarasis  priklausė, herbas, vėliava ar kiti ženklai), nurodantys tarnybinę priklausomybę.

Miškininkų uniformos kaip standartizuota tarnybinė apranga su skiriamaisiais ženklais anksčiausiai atsirado Sūduvoje  –  XVIII – XIX a. sandūroje po trečiojo ATR padalijimo, pritaikius  XVIII a. Prūsijoje įvestą miškų saugotojų uniformą. Carinė imperija likusioje Lietuvos dalyje miškininkų uniformas pradėjo įvesti vėliau – po 1839 m., įkūrus sukarintą aukštojo rango miškininkų tarnybą vadinamą „Miškininkų korpusu“ (Корпус лесничих) ir1846 m. ginkluotą žemojo rango – eigulių tarnybą. 1867 m. sukarinta tarnyba perorganizuota į civilinę, paliekant uniformas ir teisę nešioti šaunamąjį ginklą.

Po Pirmojo pasaulinio karo pirmoji lietuviška miškų apsaugos darbuotojų uniforma pagal Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos aplinkraštį įvesta 1920 m. vasario 13 d., o patobulinta ir gražesnė – 1932 m. gegužės 1 d. Tad grynai lietuviškai miškininkų uniformai jau sukako šimtas metų. Tiesa, sovietai miškininkus buvo aprengę pagal savas madas. Tiek spalva (tamsiai mėlyna), tiek drabužių  stilius buvo gerokai prastesnis už 1932 m. lietuvišką uniformą, be to, ji buvo gerokai prastesnė ir už carinių laikų uniformą. Vis dėlto tokią uniformą teko nešioti iki 1990-ųjų, o kasdienėje praktikoje buvo įprasta apsiriboti tik uniformine kepure.

Pokariu iš uniformuotų miškininkų paimti ir tarnybiniai ginklai, kurie visais laikais buvo tarsi sudėtinė uniformos dalis, o ne prabangos ar pasipūtimo reikalas. Kol namai ir ūkiniai pastatai buvo mediniai, o šiluma – iš malkų, invazijos į miškus mastą šiandien net sunku suvokti. Tarpukariu vidutiniškai vien už stačio miško vagystę buvo surašoma per 14,6 tūkst.  miško pažaidų protokolų, o su kitais pažeidimais – apie 20 tūkst. protokolų per metus. Nuo miškavagių ir brakonierių per 1919 – 1937 m. žuvo 26 ir buvo sužeista 100 miško pareigūnų.

Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo užkulisiai

Deja, įsibėgėjant atkurtos nepriklausomos Lietuvos gyvenimui, miškų žinyboje atsirado vadų, besirūpinusių vien savo kulto puoselėjimu ir skambiai dėsčiusių apie miškų gynimą nuo nesamų, bet pačių sugalvotų priešų. Paskutinis dešimtmetis pažėrė dar modernesnių miškų gelbėtojų, kurie  ėmėsi misijos ginti miškus nuo miškininkų ir klasikinės miškininkystės. Jų paistalams‚ deja, pasidavė ir kai kurie politikai, galintys prikrėsti labai rimtų bėdų. Patys miškininkai, o tiksliau – jų mokymo, mokslo ir valdymo struktūros  neskiria reikiamo dėmesio nei mūsų, nei kitų šalių miškų ūkio istorijai… Pavyzdžiui, man neatrodo nereikalinga prabanga, kad Kanados miškininkai turi  draugiją „Forest history society“ –  ne pelno siekiančią organizaciją su filialais, biblioteka, archyvu, muziejumi, su miškais susijusio kilnojamo paveldo kolekcijomis, taip pat leidžiančią periodinį žurnalą, kuriančią dokumentinius filmus, išleidusią ne vieną knygą ir jų serijas, plačiai užsiimančią edukacine bei švietėjiška veikla. Žinoma, mes – ne Kanada, bet turėti bent vieną nuolat dirbantį panašų specialistą prie „Girios aido“ arba mokslo ir mokymo institucijose, matyt, nesudarytų didelių  sunkumų. Tiesa, visais laikais atsiranda vienas kitas miškininkas entuziastas, pasišventęs istorijai, bet dažniausiai jų darbai, iškeliavus Anapilin, nesulaukia tęstinumo…

Tačiau grįžkime prie uniformos raidos. Dar miškininkų Sąjūdžio laikais pradėta rūpintis būsima nepriklausomos Lietuvos miškininkų uniformine apranga, atsigręžta į tradicijas, o po nepriklausomybės atkūrimo iškart imtasi konkrečių organizacinių darbų – aptarus daugelį galimų variantų sukurtas naujas, išsaugantis nemažai buvusios uniformos akcentų, modelis. Diskusijose dėl jo labai aktyviai dalyvavo tiek atkurta Lietuvos miškininkų sąjunga, tiek tuometinė miškų administracija. Didžiausią praktinį indėlį į uniformos kūrimą, gamybos organizavimą ir žinybos darbuotojų  centralizuotai ja aprūpinimą įnešė garbus miškininkas Vincas Červokas (1931 – 2014).

Atgimimo laikų euforija lėmė ir kai kurias klaidas: buvo pažeista iki tol gyvavusi (ne vien pas mus) tradicija uniformomis aprengti tik su miškų apsaugos funkcijomis susijusius darbuotojus. Mes tuomet aprengėme visus tarnautojus, pradedant urėdų sekretorėmis, baigiant kasininkėmis ir techniniais darbuotojais. Vargu, ar turėjo prasmės tokia skiriamųjų ženklų gradacija pagal karinį  principą… 

Pagal laikmetį uniforma neišvengiamai keičiasi, bet privalo išsaugoti tradicinius bruožus. Prabėgus trims dešimtmečiams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, miškų ūkyje įvyko daugybė pokyčių: iš esmės pakito miškų ūkio valdymo sistema, techninės ir technologinės galimybės, ryšių ir transporto priemonės, ūkininkavimo reglamentai, pagaliau – žmonių santykis su miškais ir jų daromi pažeidimai…  Matyt, logiška vėl aptarti  miškininkų uniformos reikšmę, jos dėvėjimo niuansus, pozityviai diskutuoti  dėl alternatyvių siūlymų.

Pamenu geranoriškas diskusijas su tūlu gamtininku pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio pabaigoje. Jo nuomone, pagal kompleksinį miškininkavimą miškininkai ne tik saugo miškus, bet juos patys ir kerta, o tas kirtimas turi būt kontroliuojamas kitų nepriklausomų prižiūrėtojų. Be to, ir brakonierius dažniau gaudo ne miškininkai, o gamtosaugininkai ir medžiotojai. Tad, anot jo, abejotina, ar miškininkams uniformos reikalingos. Tuomet argumentavau, kad miškininkai produkciją gamina miške ir ją iki realizavimo turi saugoti, o vagys šiais laikais būtent žvalgosi   pagamintos produkcijos.  Miškininkams kontrolės funkcijų kiek sumažėjo, bet atsirado naujų, be to, pastarųjų apimtys auga. Tai – miško poilsiaviečių ir rekreacinių takų plėtra, intensyvėjantis  žmonių lankymasis, važinėjimas po miškus automobiliais, miškų tarša buitinėmis ir statybinėmis atliekomis, valstybinių miškų ribų su privačiais savininkais bei kiti su miškų savininkais bei žemės reforma susiję klausimai. Sutikau, kad apsaugos bei kontrolės funkcijos jau mažiau pavojingos, tad nėra reikalo pretenduoti į šaunamąjį ginklą, bet uniforma –  tikrai reikalinga. Su tokiais argumentais oponentas sutiko.

Pirmoji šių laikų uniforma ir jos dėvėjimo tvarka peržiūrėta 2004 m., o paskutinę peržiūrą solidi komisija atliko 2016 m.  – pagal aplinkos ministro Kęstučio Trečioko įsakymą viskas turėjo įsigalioti 2017 m. pirmąjį ketvirtį. Bet pasikeitus valdžiai prasidėjo revoliucinė miškų ūkio reforma, o jos vykdytojams  pirmiausia rūpėjo ne naujų uniformų siuvimas, bet jų nešiotojų galvos… Tiesa, pagrindinis jų „kapotojas“ žadėjo 2019 m. aprengti visus likusius darbuotojus keletą milijonų eurų kainavusiais labai moderniais ir patogiais rūbais, bet nė nepradėjęs vykdyti pažado iš žinybos … pabėgo.

Uniformoje turėtų likti tarpukario Lietuvos miškininkų simbolių

Suskaičiavau, kad 1918 m. pabaigoje Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos sudėtyje įsteigtas Miškų departamentas tuomet kartu su begale sudėtingiausių klausimų pareigūnų uniformos klausimus išsprendė per 1 metus 3 mėnesius ir 26 dienas, o dabar po revoliucinės reformos jau prabėgo daugiau nei treji metai.

Tad Valstybinių miškų urėdijoje pasiteiravau, kokie vis dėlto reikalai dėl  miškininkų uniformos? Urėdijos Komunikacijos skyriaus vadovė Sandra Rimkienė maloniai paaiškino, kad šio reikalo dabartinė  vadovybė  tikrai nepamiršo. Nauji darbo drabužiai jau pasiūti ir esą vasarį bus pristatyti. Tačiau tai  – ne pareigūnų uniforma, o urėdijos darbuotojų pagal funkcijų specifiką darbo drabužiai, kurie bus paženklinti urėdijos logotipu. Darbuotojams, kurie vykdo ir pareigūnų funkcijas, papildomai bus išduotos liemenės, ant kurių užrašai nurodys pareigūnų statusą. Be to, sudaryta komisija, kuri turi pateikti siūlymus ir dėl šventinės ar paradinės uniformos sukūrimo. Joje esą bus pasistengta išsaugoti geriausias miškininkų uniformos tradicijas ir suderinti jas su šiuolaikinėmis madomis bei galimybėmis. Komisijai užbaigus darbą dar turės paplušėti dizaineriai – reikės iš variantų pasirinkti geriausią modelį, organizuoti pirkimus …Šią uniformą norima pasiūti iki šių metų pabaigos. 

Koncepcija man pasirodė keistoka, bet nuo kritikos, juolab dar nebaigtų dalykų, nutariau susilaikyti. Vis dėlto remdamasis istorine apžvalga ir kita peržiūrėta medžiaga, noriu VMU komisijai ir kitiems atsakingiems biurokratams pateikti keletą geranoriškų minčių.

Miškininko uniforma savo prigimtimi – daugiau konservatyvus dalykas, bent jau savo išorinėmis formomis ir savo dvasia. Uniforma simbolizuoja ją nešiojančių žmonių vieningumą, pagarbą savo veiklai ir profesijai, istorinėms šaknims. Suprasdami ir pripažindami, kad  prie bet kokios valdžios, iš jų net okupacinės, miškų gausinimas, auginimas, apsauga ir racionalaus naudojimo užtikrinimas buvo ypač kilnus darbas, o jį atlikę žmonės verti pagarbos. Be to, tarpukario tradicijos yra išskirtinės. Tą pažymime ne tik dėl miškininkų aukų saugant valstybės turtą, bet ir dėl to, kad didžioji dauguma tuo laikotarpiu išugdytų miškininkų dalyvavo ar rėmė rezistenciją, buvo represuoti, turėjo priverstinai palikti tėvynę ar iš jos bėgti, o apie 370-ies darbuotojų likimas baigėsi tragiškai. Tad tarpukario miškininkų uniformai turėtume rodyti  išskirtinę pagarbą. Suprantama, kad kuriant šiuolaikinį modelį reikia atsižvelgti ir į kaimynų patirtį, ir į madas, ir į naujausias technines galimybes bei šiuolaikinį miškininko darbo pobūdį. Tačiau tarp visų šių dalykų turėtų išlikti tarpukario Lietuvos miškininkų, valstybės (gediminaičių stulpai ar Vytis) simbolių ar bent dvasinio ryšio tęstinumas.