Arboristas Renaldas Žilinskas: “Užkabino darbas su medžiais”

5 lapkričio, 2019
Ką verta aplankyti ir pamatyti Marijampolėje bei šalia jos
4 lapkričio, 2019
Aplinkos apsaugos komitetas politiškai apsisprendė – siūlo įteisinti miškų urėdijas, grąžinti ankstesnes funkcijas girininkijoms
7 lapkričio, 2019

Arboristas Renaldas Žilinskas: “Užkabino darbas su medžiais”

Lietuvos arboristų asociacijos (LARA) direktorius, UAB “Arbovita ir Ko“ vadovas Renaldas Žilinskas po medžių lajas kopinėja ir jas profesionaliai tvarko nuo 2012 metų – po to, kai išėjo į pareigūnui priklausančią pensiją bei įgyvendino savo jaunystės svajonę dirbti gamtoje. Jis – pirmasis Lietuvos aukštalipys arboristas, gavęs Europos arboristikos tarybos (European Arboricultural Council – EAC ) ETW (European Tree Worker) sertifikatą ir pirmasis įgijęs Tarptautinės arboristikos draugijos (International Society of Arboriculture – ISA) medžių rizikos vertinimo kvalifikaciją (Tree Risk Assessment Qualified – TRAQ). Bet iki tokio įvertinimo ir LARA veiklos pripažinimo jam su bendraminčiais teko “nugenėti” ne vieną kliūtį.

“Nuo 2012-ųjų nueitas ilgas kelias, ačiū Dievui, visuomenės ir savivaldybių požiūris dėl miestų želdinių, parkų, paminklinių medžių priežiūros ir tvarkymo pamažu keičiasi į gerąją pusę. Dabar LARA sąraše 18 profesionalių arboristų, asociacijos narės yra ir 4 įmonės. Lietuvoje Europos arboristikos tarybos sertifikatus jau turi trys aukštos kvalifikacijos specialistai, kurie šį darbą gali dirbti ir kitose Europos šalyse”,- apie pokyčius kalba Renaldas Žilinskas. Anot jo, nors daugelio miestų parkų, aikščių ar gatvių želdinių būklė dėl per ilgus dešimtmečius buvusios prastos priežiūros arba visiško nesirūpinimo dar labai vargana, pamažu atsiranda poreikis profesionaliai ir senų, ir jaunų medžių priežiūrai. Tai juntama tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje – vyksta parkų rekonstrukcija, alėjų tvarkymas, miestai formuoti medžius dažniau kviečia profesionalus. Savivaldybių specialistai, atsakingi už želdinius, žino, kas yra arboristai, domisi profesionalia medžių priežiūra, deja, jos dažnai negali pasitelkti dėl lėšų stygiaus. Dėl to daugumoje savivaldybių želdinius tradiciškai tvarko jų komunalinio ūkio ar gatvių priežiūros įmones, net atsiųsti bedarbiai, be to, tokių paslaugų konkursus pagal siūlomą mažiausią kainą laimi arboristais apsimetę mėgėjai. Aišku, tokie “specialistai” medžių viršūnes ir šakas sugeba nušnioti taip, kad jie dar ilgai atrodo tragiškai.

Nuo istorijos ir kriminalistikos… iki medžių

Renaldas Žilinskas pagal specialybę – istorikas, baigė Vilniaus universitetą. “Dar mokydamasis Vilkaviškio V. Vitkausko vidurinėje mokykloje galvojau studijuoti miškininkystę, nes miškas mane traukė nuo mažens, bet gyvenimas pasisuko kitaip, 1986-aisiais įstojau į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Pasukau tėčio pėdomis”,- apie specialybės paieškas mena p. Renaldas. Jo tėtis Antanas Žilinskas – gerai žinomas Suvalkijos istorikas, Lietuvos ir Vilkaviškio rajono politinis veikėjas.

Buvęs universiteto auklėtinis aiškina, kad pradėjus studijuoti buvo kiti laikai, po metų jis buvo pašauktas į sovietinę armiją, o grįžęs tęsė mokslus ir įgijo istoriko kvalifikaciją.

“Kai grįžau iš armijos, jau buvo prasidėjęs Sąjūdis, atsivėrė kitas požiūris į Lietuvos istoriją ir jos ateitį. Reikėjo ieškoti, ką veikti, kur dirbti. Tuo metu kaip tik kūrėsi Lietuvos policija, tad pasukau į ją, tapau Marijampolės policijos komisariato kriminalinės policijos pareigūnu. 1997–1998 m. dalyvavau Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijoje buvusioje Jugoslavijoje, dar keletą metų dirbau Muitinės kriminalinės tarnybos Marijampolės skyriaus operatyviniu darbuotoju, o kriminalisto karjerą baigiau 2010 metais – išėjau į pareigūnui priklausančią pensiją”,- darbinės karjeros vingius atskleidžia pašnekovas.

Jo teigimu, darbas policijoje buvo susijęs su didele psichologine įtampa, tad reikėjo visą susikaupusį neigiamą balastą kažkur išbarstyti, ieškoti naujos veiklos ir nuo viso to atitrūkti.

“Tą man galėjo kompensuoti tik gamta – ieškojau sąlyčio su ja, prisiminiau ir sugrįžau prie senos savo svajonės, juk nesėdėsi rankas sudėjęs, kai tau per keturiasdešimt. Kad tapau arboristu, lėmė laimingas atsitiktinumas – įsidarbinau privačioje įmonėje, kuri po elektros oro perdavimo linijomis šalino nepageidaujamus želdinius. Teko ir man keletą medžių pašalinti – mane užkabino tas darbas su medžiais, pradėjau ieškoti sprendimų, kaip neužkliudyti laidų, domėtis įranga ir pan. Suradau, kad yra tokie specialistai, kaip arboristai, kad tai – ištisas mokslas, kad arboristas nėra medkirtys ir privalo išmanyti apie augalą. Tai ir pačiam malonus darbas, ir gamtai kažką gero duodi išsaugodamas bei puoselėdamas medį. Iškirsti – pats paprasčiausias variantas”- tikina specialistas.

Kaip jis įžengė į arboristiką? Anot jo, teko ieškoti kontaktų, internete susirado Lietuvos arboristikos centrą. Tuomet, 2012 metais, šiame centre buvo organizuoti pirmieji kursai – Latvijos kolegos arboristai lietuviams, neturintiems šio darbo patirties, suteikė žinių ir naujausios informacijos. Į kursus susirinko šeši entuziastai iš įvairių Lietuvos vietų ir juos išklausę gavo arboristų pažymėjimus. Kaimynai priėmė ir stažuotis. R. Žilinskas baigė Latvijos arboristų mokyklą, po to prasidėjo praktika, stažuotė Čekijoje, savarankiškas mokymasis bei darbas. EAC sertifikacinį egzaminą jis išlaikė Vroclave, o TRAQ – Londone.

„Mes turėjome savo požiūrį į arboristiką Lietuvoje, atsirado bendraminčių, tad įsteigėme Lietuvos arboristų asociaciją. Iš to laipiojimo į medžius prie elektros linijų susikūrė visa organizacija. Rengėme net laipiojimo medžių lajomis varžybas, o šiemet vasarą organizavome Baltijos šalių čempionatą Kretingos muziejaus dvaro parke. Pačioje pradžioje mes buvome labai stipriai atsilikę nuo Europos šalių, latviai mus irgi stipriai lenkė, nes ką mes darėme tais 2012 metais, latviai tą darė prieš dešimt metų. Pagal arboristikos raidos lygį mes nuo jų atsiliekame kokius 10-15 metų”,- teigia R. Žilinskas.

ISA čempionatus rengia jau apie pusšimtį metų, tačiau iki 2012 m. juose mūsų šalies atstovai nedalyvavo, nes jų tiesiog nebuvo. Pirmasis Baltijos šalių arboristų čempionatas buvo organizuotas Latvijoje. Dabar čempionatai Baltijos šalyse organizuojami pagal rotacijos principą, kitąmet vyks Estijoje.

Arboristika – brangus malonumas

LARA direktorius pasakoja, kad pirmieji jos narių darbai buvo aukštuminis medžių kirtimas. “Apie genėjimą buvo mažai žinoma, daugiau – kaip iškirsti, o praktikos, jog medį galima sutvarkyti, prižiūrėti, trūko. Nors vadovavomės taisyklėmis, bet daugiau žiūrėjome, ko pageidauja savininkas, nes pradėjome nuo privatininkų. Bet po kurio laiko viskas atsisijoja – reikėjo tobulėti, atsirado poreikis medį puoselėti, saugoti jį ne vien kaip atskirą individą, bet visą ekosistemą”- kalba jis.

Siekiant daugiau ryžtasi dalyvauti ir savivaldybių konkursuose. R. Žilinskas įkūrė savo įmonę, ją plėtė, nuolat kėlė kvalifikaciją. Jo įsteigtoje UAB “Arbovita ir Ko” dabar dirba keturi darbuotojai. Dėl specifikos ir sezoniškumo Europoje taip pat nėra didelių tokių įmonių, o veikia daug smulkių. “Lietuvoje konkursuose, jei stambesnis užsakymas, dalyvaujame kaip asociacija, nes viena įmonė neturi tiek pajėgumų ir įrangos. Mes – profesionalai ir skiriamės nuo mėgėjų, nes naudojame tik kokybišką sertifikuotą įrangą, kuri Lietuvoje negaminama. Yra kelios specializuotos parduotuvės, kur gali jos įsigyti, bet ji atvežama iš užsienio – gamintojai prancūzai, vokiečiai ir kiti. Be to, įrangos galiojimo laikas ribotas, nustatyta penkerių metų garantija, o po šio termino ją reikia keisti. Tas pats ir su lipimo virvėmis, kitais įtaisais – jie trinasi, dėvisi, ypač mechaninė įranga, taip pat ir pjovimo įrangos, motorinių pjūklų bei kitas detales reikia nuolat keisti. Tad arboristika tikrai brangus malonumas”,- akcentuoja p. Renaldas.

Skelbimuose, anot jo, daug mėgėjų, kurie save vadina arboristais. Tačiau jei pamatai žmogų, genintį medį be šalmo, su nagėmis, tai ne arboristas, o lengvo uždarbio mėgėjas.

Tvarko paminklinius medžius

“Arbovita ir Ko“ vadovas akcentuoja, kad jis su kolegomis yra pasiekę tokį kvalifikacinį lygį, jog trečius metus iš eilės dirba su paminkliniais medžiais – užsiima senolių medžių būklės gerinimu ir sutvarkymu. “Čia jau reikia ypatingai profesionalių žinių ir patirties, nes medis gyvuoja kelis šimtus metų ir bet koks nemokšiškas įsikišimas gali ne pagerinti jo būklę, o sutrumpinti amžių ar net sunaikinti. Pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos konkursinius užsakymus esame sutvarkę jau gerą pusšimtį paminklinių medžių: ąžuolų, bukų, liepų, maumedžių. Mūsų klimato sąlygomis minėti medžiai ilgiausiai gyvena, – vardija p. Renaldas. – Senoliai tvarkomi etapais, nes keletą dešimtmečių su jais nieko nebuvo daryta arba nemokšiškai padaryta – betono prikrėsta, suveržta vielomis, blogai nupjaustytos šakos ir pan. Ką dabar darome – tai pirminis etapas: lajos sutvarkymas ir dirvožemio būklės pagerinimas, jei aplink sumindžiota, sutrypta …”

Pirminio etapo darbai paprastai reikalauja daugiausia pastangų. Kiekvienas paminklinis medis individualus, reikia įvertinti kiekvieno būklę, sutvirtinti lają, suteikti pirmąją pagalbą. Pavyzdžiui, jei laja didelė , o kamienas silpnas, reikia sumažinti jos svorį – vienu ypu to nepadarysi. Gelbėjimo procesas ilgas, trunka nuo 5 iki 10 ar daugiau metų. Be to, medžių priežiūra – nuolat tobulėjantis mokslas, žinios ir technologijos greitai sensta.

“Dabar mes baigiame darbus šimtametėje Vilkyškių ąžuolų alėjoje, nežinau, kur dar yra išlikusi tokios geros būklės, bet ir jos galiūnams pagalbos reikia. Apie 40 ažuolų Vilkyškių ąžuolų alėja – valstybės saugomas gamtos paveldo objektas Rambyno regioniniame parke. Dar yra išlikusi apie 200 metų amžiaus Smalininkų ąžuolų alėja – įspūdingas gamtos paminklas, viena ilgiausių ir seniausių tokio tipo alėjų Europoje, besidriekianti 1,4 kilometro.

Mes 2016 metais sutvarkėme devynis paminklinius medžius: Paežerių dvaro parko ąžuolą, Dabulevičių maumedį, Jašinsko liepą, Daukšaičių ąžuolą Vilkaviškio rajone, Panūdžių ąžuolą ir maumedį Kelmės rajone, Kybarčių ąžuolą Šiaulių rajone ir kitus.

2017-aisiais sutvarkyta 15 paminklinių medžių: Alizavos ąžuolas, Žvėrių vinkšna Kupiškio rajone, Duburių, Kalniukų ąžuolai Zarasų rajone, Gedučių, Pajiešmenių parko ąžuolai Pasvalio rajone, Laužėnų ąžuolas ir liepa Švenčionių rajone, Mantagailiškio dvaro septynkamienis uosis Biržų rajone, Paežerių dvaro parko bukas Vilkaviškio rajone ir kiti.

2018 metais sutvarkyta 17 paminklinių medžių ir viena liepų alėja: Karvelių ąžuolas Kauno rajone, Vartelių liepa Vilkaviškio rajone, Senoji Geisčiūnų guoba Alytaus rajone, Veisiejų dvaro parko uosis Lazdijų rajone, Moliūnų ąžuolas, Žadeikonių ąžuolas, Daujėnų bažnyčios šventoriaus liepa Pasvalio rajone, Pažibų liepų alėja Panevėžio rajone, Veprių ąžuolas Ukmergės rajone ir kiti. Šiemet sutvarkyti Kiaunorių, Krakių, Šventragių ir Užbrasčių ąžuolai, Kengių ir Šilėnų liepos bei storiausia Lietuvos eglė – Renavo eglė, augantys Kelmės, Skuodo, Akmenės, Raseinių, Šiaulių ir Mažeikių rajonuose”,- didžiuojasi arboristikos asas ir tęsia, kad iš esmės pastaruoju metu dalyvauja medžių priežiūros konkursuose. – Daug kur želdinius tvarko komunalininkai, o Šalčininkų, Lazdijų, Vilkaviškio savivaldybės samdo mus – mes čia darome viską, kas susiję su gatvių želdinių priežiūra, tvarkome visus medžius. Jei elektrikas ar komunalininkas nušnioja pusę medžio, tai kitąmet jis išleis tiek atžalų, kad vėl reikės iš naujo pjauti. Pirminė profesionali priežiūra nors ir brangesnė, bet laikui bėgant ekonomiškai apsimoka. Šalčininkai neturi savo komunalininkų ir samdo tik profesionalus – iškart matyti, kad mieste keičiasi vaizdas, Lazdijai irgi mato rezultatą”.

R. Žilinkas dėl gerėjančios medžių priežiūros nori pagirti ir Vilniaus savivaldybę, nes kas buvo prieš dešimtmetį ir dabar – didelis skirtumas, sostinės želdinius tvarkančios įmonės “Stebulė” specialistai, jo nuomone, toli į priekį pažengę. Tiesa, privatininkai samdo ir mėgėjus, kurie padaro klaidų…

Istoriniai ir dvarų parkai taip pat jau dažniau pasikliauja arboristais. Tokių parkų sutvarkymas reikalauja labai didelio atidumo ir profesionalumo, viešuosiuose pirkimuose turėtų lemti ne mažiausia kaina, o žinios. LARA vadovo nuomone, dėl Trakų Vokės dvaro parko medžių bei Žagarės dvaro parko tvarkymo nueita ne tuo keliu – pasirinka mažiausia kaina, o ne profesionalumas, tad pridaryta daug klaidų, kurių pasekmės medžiams atsilieps skaudžiai.

Laisvalaikis – mokslams

Paklaustas apie laisvalaikį p. Renaldas atsako trumpai – kol kas visas skiriamas mokslams. “Anksčiau hobis buvo žvejyba, bet jei dabar meškerę užmetu tris kartus per sezoną, būna labai gerai. Laisvą laiką skiriu savišvietai, kvalifikacijos kėlimui, taip pat ir dalį uždarbio. Tenka siųstis nepigiai kainuojančią literatūrą iš užsienio anglų, lenkų kalbomis. Pas mus tokios literatūros nerasi. Kaip bebūtų gaila, tačiau nė viena aukštojo mokslo įstaiga Lietuvoje nėra parengusi kokios nors medžiagos, kaip tvarkyti medžius. Mūsų šalyje ruošiami dendrologai, kurie atpažįsta medžius, nustato jų ligas, bet kaip juos sutvarkyti – nemoko niekas. Iki šiol tokio bendradarbiavimo pasigendu. Visi greiti tik kritikuoti, kad arboristas – ne aukštosios mokslo įstaigos absolventas, tačiau jokia aukštoji jų ir nerengia. Be to, vien akademinių žinių čia nepakanka, tam reikia nuolatinės praktikos. Arboristika – tai profesija, reikalaujanti nuolatinio pažinimo ir kvalifikacijos kėlimo. Tad kelis kartus per metus važiuoju į mokslines konferencijas, kongresus, kur pristatomi naujausi užsienio mokslininkų tyrimai, dalyvauju nepigiuose mokymuose, esu įsigijęs brangią medžių diagnostikos aparatūrą ir glaudžiai bendradarbiauju su jos kūrėjais.

Tiesa, mūsų asociacija jau žinoma, ruošiame naujus arboristus privačioje mokykloje „Sodžiaus meistrai“, išleidome jau vieną laidą, dabar rengiamės – antrą, aš dirbu kaip dėstytojas, bendradarbiaujame su Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos dėstytojais, Kauno ir Vilniaus botanikos sodais, regioniniais parkais, savivaldybėmis, žmonės mūsų ieško“,- džiaugiasi jis ir priduria, kad jo komandos nariai neapsiriboja tuo, ką išmoko, konkurencija įpareigoja būti priešakinėse linijose. LARA taip pat organizuoja konferencijas mūsų šalyje, kviečia savivaldybių atstovus ir visus, kam rūpi medžiai. Kitą vasarą Lietuvoje planuojama surengti šalies arboristams ETW sertifikacijos egzaminą, nes iki šiol nėra galimybės jį čia išlaikyti, reikia važiuoti į užsienį.

“Aš Lenkijoje laikiau, kolegos Maskvoje. Tai brangiai kainuoja. Europos arboristikos tarybos atsakingi asmenys turi suteikti leidimą, atsiųsti stebėtojus ir konsultantus”,- aiškina egzaminų iniciatorius.

Kiek Lietuvoje turėtų būti arboristų? Anot pašnekovo, kol kas nėra įteisinta, kad parkų ir miestų medžius prižiūrėtų tik jie. Nėra politinės valios priimti naujos redakcijos želdynų įstatymą, nors jis stumdomas keletą metų, o be įstatymo nejuda ir poįstatyminiai aktai, naujos genėjimo taisyklės, ekspertizės tvarka ir pan . “Mes vadovaujamės beviltiškai pasenusiais teisės aktais, tad viskas priklauso nuo užsakovo, jo geros valios, kokio specialisto jis nori. Žiūrint į Lietuvos medžių genėjimo kultūrą, tikrai reikia, kad juos genėtų specialistai, – įsitikinęs R. Žilinskas. – Tvarkymo būtų daug, bet kol želdinių priežiūra nėra prioritetas ir tam skiriamos minimalios lėšos, žaizdų ir konfliktų dėl medžių turėsime daug”.

Jis akcentuoja, kad arboristo darbas tėra tik sąlyginai sezoninis. Nors nuo seno vyrauja nuostata, kad medžius galima gentėti tik pavasarį ir rudenį, bet iš tiesų genėti galima visus metus, o pats tinkamiausias metas – vegetacijos laikotarpis. “Mes labai priklausomi nuo užsakovų, paprastai savivaldybės biudžetus patvirtina vasario mėnesį, konkursai prasideda kovą – balandį, o pagrindiniai darbai vyksta pavasarį ir vasarą, Tą sezoniškumą lemia užsakovai. Medį galima genėti iki minus 5-10 laipsnių, žalos jam nepadarysime”,- teigia p. Renaldas.

Iš eksperto – daug gražių žodžių

Fitopatologijos (augalų ligų) specialistas, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos direktoriaus pavaduotojas dr. Remigijus Bakys tikina, kad apie Renaldą Žilinską gali pasakyti daug gerų žodžių. “Tai vienintelis arboristas, su kuriuo man teko dirbti Lietuvoje, dėl to galbūt jį lyginti su kitais būtų nekorektiška. Tačiau jis iš tų žmonių, kuris ne tik profesionaliai dirba, bet nuolat mokosi ir tobulėja.Tapti arboristu Lietuvoje nėra paprasta, nes niekas nesiūlo tokių studijų, faktiškai pačiam reikia studijuoti specialią literatūrą ir norint gauti sertifikatą, bylojantį apie profesionalumą, mokėti nemažus pinigus, važiuoti į užsienį. Ponas Renaldas buvo pirmasis. Tai tikrai nesavanaudiškas žmogus, užsiima ne tik savišvieta, bet negaili laiko ir mokydamas būsimus savo kolegas. Jis labai aktyviai dirba kaip LARA vadovas. Jo iniciatyva yra įkurta Kraštovaizdžio ir želdynų ekspertų grupė (KŽEG). Kaip ekspertai kartu su Renaldu važinėjame po savivaldybes ir rengiame seminarus apie želdinių priežiūrą. Negaliu sakyti, kad tik mes bandome išjudinti želdinių priežiūros kultūrą – ir savivaldybėse yra šaunių žmonių, yra ir kitų arboristų, bet Renaldas man daro labai gerą įspūdį, yra pagarbos vertas žmogus, draugiškas, linksmas ir nuoširdus”,- gerąsias partnerio savybes vardija dr. R. Bakys.

Ar pasistūmėjo į priekį miestų želdinių tvarkymas? Eksperto nuomone, pamažu žmonės, kurie atsakingi už jų priežiūrą, ypač miestuose, jau suvokia, kad želdinių priežiūra negali būti labai paprasta ar primityvi. Esmė net ne medžio apsaugos filosofijoje, bet pamažu atsiranda požiūris, jog tai investicija – galbūt geriau į jauną medį investuoti keliasdešimt ar kelis šimtus eurų, kad vėliau nereikėtų kovoti su visuomene, jei dėl blogos būklės reikės jį nupjauti anksčiau laiko.

“Anksčiau mieste medžiai buvo tiesiog techniniai želdiniai – pasodino liepas, o kai jos priauga iki elektros laidų, nupjauna viršūnes. Taip nugenėti medžiai greitai nyksta, tad sodino naujus. Sovietmečiu nebuvo problema nupjauti senas ir pasodinti naujas liepas. Dabar savivaldybės atsidūrę tarp kūjo ir priekalo, nes dėl želdinių pertvarkymų priešinasi visuomenė. Arboristai, ypač p. Renaldas užsiima visuomenės ir savivaldybių specialistų švietimu. Deja, kol mokytojai ir kiti negauna normalių atlyginimų, tai medžiams daugiau pinigų tikrai niekas neskirs. Tad realūs darbai laipsniški ir lėtoki, o kalbant apie suvokimo požiūrį – pokyčiai ryškesni. Pagrindinė problema – lėšų klausimas. Pasodinti galbūt nėra labai brangu, bet prižiūrėti ir išsaugoti, kad medis sveikas sulauktų 100-150 metų, investuoti reikia daug daugiau”,- akcentuoja ekspertas.

Žinoma, norint sutvarkyti šalies miestų parkų medžius bent daugmaž gerai, arboristų įsitikinimu, prireiks nemažai laiko. Europinius medžių priežiūros standartus būtina taikyti ir Lietuvoje, kelti medžių priežiūros kultūrą, įteisinti vieningą vertinimo metodiką ir ekspertų atsakomybę, o savivaldybėms daugiau remtis profesionalų išvadomis, lėšas kreipti ne į gaisrų gesinimą, bet į visą medžių priežiūros sistemą, visų savo miesto medžių būklės įvertinimą.

Angelė Adomaitienė

Nuotraukos iš Renaldo Žilinsko archyvo