Aš ir šilas – atrodo, kad jis manęs laukia

Aš ir šilas – atrodo, kad jis manęs laukia

Aš Mėta. Augu mažame kaimelyje, apsuptame gamtos. Šalia pievos, kloniai ir mano mylimas šilas, kuris auga ir keičiasi kartu su manimi. Gyvenant netoli miško jau nuo mažumės buvo itin smagu leisti laiką šile, kuris kiekvieną dieną vis kitoks, vis nenuspėjamas. Metams bėgant lankantis pušyne vis daugiau pradėjau pastebėti, vis daugiau atrasti.

Turėdama kiek laisvo laiko visada lekiu į šilą ir man atrodo, kad jis manęs laukia. Tai pats gražiausias, laisviausias, įdomiausias laikas! Čia visada randu, ką nuveikti. Neturiu laiko nuobodžiauti ar liūdėti – aplinkui tiek skirtingų paukščių ir jie visi turi savą giesmę, kiekviena samana šelmiškai slepia kokį grybą ar vabzdį ir laukia, kol kas jį suras. Pažįstu kiekvieną miško kampelį. Žinau vietas, kur dažniausiai sutiksiu didelį stirnų būrį, kur lapių olos, kur gervių pelkė…  Dažnai miške mėgstu būti su sese ir broliu. Tada mes galim pažaisti kankorėžių karą – o kam tiems kankorėžiams taip dykai ant spyglių patalų visą parą gulėti, jiems irgi turėtų patikti paskraidyti ir sėklas paklotėje barstyti. Dažniausiai lankomoms vietoms mes sugalvojome vietovardžius:  Kankorėžių kalnas, Briedžių takas, Raganų eglė. Pati mylimiausia vietelė – miško proskynoje čiurlenantis upelis, kuris tekėti pradeda tik tirpstančio pavasario sniego paskatintas. Šis upokšnis man taip patinka dėl to, kad vienoje vietoje turi mažą, tačiau labai gražų kriokliuką, nuo kurio su sese leidžiam šakeles, o mūsų šakelės–laivai tampa ekstremalaus žygio baidarėmis ir kanojomis.

Ne taip seniai išėjusi pavedžioti šunelį po mišką sutikiau ne ką kitą, o girios karalių ir karalienę – briedį su savo pačia. Nemeluosiu, šie galiūnai mane įbaugino, bet ne mažiau sužavėjo didingumu. Taip ir likau stovėti be žado spoksodama į galiūnus, kol parskuodžiantis po šuniškų reikalų mano keturkojis draugas juos pabaidė.

Visada puikiai sutariau su mišku, o jis su manimi. Mes reikalingi vienas kitam. Mano šilas augs ir keisis, aš irgi augsiu, pasikeisiu. Tik niekada nenustosiu mylėti miško, o tai reiškia – aš rūpinsiuosi mišku.

Be mano mylimo miško, Lietuvoje gausu girių ir miškelių, kurie globoja mūsų paukštelius ir kitus laukinius gyvūnus – nuo mažiausio iki didžiausio. Gana netoli patogiai įsitaisiusi Šimonių giria. Daug paslapčių slepia senieji girios medžiai. Jei galėtum suprasti jų ošimą, sužinotum Šimonių girios partizanų mintis, jausmus, suprastum jų drąsą. Turime ir Žaliąją girią, ji kiek tolėliau, bet lankėmės ten su šeima, ji džiugino mus savo stulbinančia aplinka ir svetingumu. Tolimesnių Lietuvos girių aplankyti dar neteko, jos toli. Kiekvienas miškas myli savo žmogų, nuramina, paguodžia, uogom ir grybais pavaišina. Tik reikia mokėti ieškoti, reikia mokėti su mišku šnekėtis. O mūsų miškų mama – tai didžiausia Dainavos giria. Ji gal ir „sėdi“ Lietuvos žemėlapio apačioje, bet dėl to ji nekalta –  kiti miškai jai ant kupros belipdami į apačią nustūmė. Didelė šios girios dalis įeina į Dzūkijos nacionalinį parką, kuriame svajoju apsilankyti.

Nėra svarbu, kur beaugtų miškas, kokio dydžio jis bebūtų,  kam jis priklausytų – jis žmogui gyvybiškai svarbus. Tai girios ir šilų masyvai  mažina taršą, kovoja su klimato kaita, teikia mums švarų gaivų orą, ramumą ir gerą savijautą.  Miškai atiduoda savo kūną –  medį statyti  namus, valtis, laivus ir net gaminti inkilėlius mūsų bičiuliams paukščiams. Miškai ne tik mūsų – tai namai miško gyvūnams: ten žvėrelių jaukūs guoliai, paukštelių drevės ir lizdai, vabalėlių miestai…

Miškas tiek daug atidavė  žmogui, kad norisi atsidėkoti  jam už tai. Todėl aš noriu tapti miškininke. Visada buvau ir lieku artima miškui ir norėčiau jį apsaugoti nuo bet kokių grėsmių. Kad tai pavyktų, aš gerai mokysiuosi mokykloje, po to studijuosiu miškininkystę ir tapsiu miškininke.

Jei mano planai pavyktų ir aš būčiau miškininke, rasčiau būdų prigriebti visus šlykščius šiukšlintojus, atsodinčiau kuo daugiau miškų, nes Lietuvoje jų per mažai, taip pat padėčiau įrengti daugiau medelynų. Norėčiau dar sumažinti miško gaisrų skaičių. Raginčiau žmones tik labai atsakingai kirsti savo miškus ir nukirstus būtinai atsodinti. Svarbūs yra visi miško žvėreliai, todėl sutrumpinčiau gyvūnų rūšių medžioklės sezono laiką.Tegul žvėreliai ir paukšteliai ilgiau pagyvena  atsipūtę  savo valdose… Tikiuosi, taip apsaugoti nykstančias Lietuvoje miško gyvūnų rūšis ir leisti joms plėstis.

Atrodo, laukia daug darbo! Mano svajonėms ir planams virsti realybe padės miškininkystės studijos ir įgytos žinios. Tikiu, man pavyks!

Mėta M.

Bronislovo Ambrozo nuotrauka