Atostogos,  La Palma ir gyvenimo būdas – „Miškas“

Vienas iš maloniausių pažadų, kurį kada nors esu sau davusi ir kurį trokštu kuo greičiau išpildyti, o ir ne kartą – tai susipažinti su visomis Kanarų archipelago salomis. Jos visos tokios skirtingos ir kiekviena savaip charizmatiška! Kai kas rytą iš sodybos kiemo matydavau Tenerifės viršukalnę, nori nenori susigundžiau ten nuskristi pasižvalgyti. Metų pradžioje su ja šiek tiek susipažinau ir grįžtu vėl per Vėlines, dabar jau pasivaikščioti po Teidę.

La Gomera, El Hiero jau taip pat šiek tiek pažįstamos, kiek galima pažinti salas per keletą dienų. O prieš gerą savaitę buvau išvykusi atostogų į kitą salą. Į Fuerteventūrą. Man tai buvo netikėta ir kitoniška. Nesu dar gyvenime buvusi Afrikoje, bet būtent taip ją ir įsivaizduoju. Dykuma, daug saulės, mažai vandens, specifiniai gyvūnai ir dar kartą dykuma. Ožkos kalnuose ganosi, kažką žiaumoja, nors aplink nė žolelės! Burundukus, kurių ten labai gausu, uždrausta maitinti. Jie mat, introdukuoti iš Maroko ir vietiniams gyvūnams, turbūt turima omeny ožkas, daro žalą – suėda jų maisto bazę, kurios praktiškai ir taip nėra. Ir tikra tiesa! Kol dar nebuvau mačiusi užrašo „Nešerti burundukų“, prisipažinsiu, ne tik daviau duonos, bet ir vandens. Jie sulėkė visu būriu, lipo ant kojų, savo mažomis letenėlėmis kabinosi į rankas prašydami dar ir dar. Ir čia pat, kiek užkandę, imdavo daugintis. Visi! Gamta yra gamta.

Po Fuerteventūrą – su automobiliu-namuku

Penkias dienas dviese automobiliu-namuku keliavome po Fuerteventūrą. Laivu persikėlėme į greta esančią mažą salelę Lobos (isp.- vilkai). Su mums pažįstamais vilkais ji neturi nieko bendra, o iš tolo yra panaši  į skrybėlę arba tarsi iš „Mažojo princo“ – į smauglį, ryjantį dramblį. Gali ją apeiti vos per dvi valandas.

Ir aš suvokiau, kad pasiilgau miško. La Palma praktiškai visa yra miškuose! O čia – dykuma! Taip, labai graži, akmenuota, smėlėta, pustoma dykuma. Kalnai bukomis viršukalnėmis, primenančiomis amžiams užmigusius suakmenėjusius priešistorinius roplius. Tačiau nė medžio, nė skurdžios pušelės, nė pavėsio. Rodos, išeisi pasivaikščioti ir gyvensi tol, kol buteliuke turėsi vandens.

Visas penkias dienas nebuvo nė medžio! Neskaičiuojant tų kelių mažyčių sodų su bandančiais prigyti alyvmedžiais ar turistinėse oazėse vandens žarnomis maitinamomis palmių giraitėmis… Aišku, saloje, kaip ir dykumoje, būta fantastiškų oazių! Žydri, ilgi kilometriniai balto smėlio paplūdimiai, būriuotojams bei banglentininkams palankus vėjas, bangos ir fantastiški kalnų peizažai lavos liežuviais pakrantėmis nutekėję į Atlanto platybes. Tai ir iš tiesų praktiškai Afrika, nes turi jos kontinentinį pagrindą, kaip ir kitos arčiausiai šio žemyno esančios Kanarų salos.

Visada sakiau, kad kelionės atveria naujus horizontus. Ne tik geografinius. Dažnai tai atsiveriantys asmeninio tobulėjimo horizontai, vedantys į nauja. Aš gimiau, užaugau miške, dirbau ir kūriau savo gyvenimo vertybes nenutolstant nuo miško ir čia esančių žmonių. Pirmiausiai tėvų, senelių, prosenelių, kurie tokie patys miško žmonės. Net kardinaliai pakeitusi gyvenimą, kaip supratau dabar, atsidūriau vėl Dievo glėby – medžių, miškų apsuptyje! Tai, matyt,  didžiausia vertybė, esanti visiškai greta su harmoningais santykiais tarp žmonių ir su pačiu savimi.

Kas tas Dievo glėbys La Palmoje?

Tad kas gi tas Dievo glėbys La Palmoje? La Palma ne be reikalo vadinama La Isla Bonita, La Isla Verde – Graži sala, Žalia sala. Ji, ko gero, paslaptingiausia sala visame archipelage. Neturinti kontinentinio pagrindo (kaip ir El Hiero), lyg Dievo pirštu į Atlanto gilumą besiremiantis status miško lopinėlis. Amžinosios kanarinės pušys, kurios prisitaikę iš debesų transpiruoti vandenį į žemę bei pripildyti salą gyvybe, priešistorinės Laurisilva girios, kurios perkelia tarsi į pasakas, vietinių medžių ir krūmų rūšių parkai.

Visoje Ispanijoje yra 15 nacionalinių parkų ir vienas iš jų – La Palmoje. Nacionalinis parkas „Caldera de Taburiente“ yra ne tik kupinas didžiausio pasaulyje kraterio mistikos, tai visiška kanariškų pušų oazė. Ši pušų rūšis paplitusi ir Tenerifėje, Gran Kanarijoje, La Gomeroje. Unikali šių pušų savybė – atsinaujinti po gaisro – tikrai primena stebuklą!  Prieš trejetą metų salą nusiaubė didžiulis gaisras. Ugnį beveik savaitę gesino sraigtasparniai, o žmonės meldėsi bei gelbėjo iš pašiūrių savo naminius gyvūnus. Savo akimis mačiau sudegusį pušyną kalnuose. Norėjosi verkti! Tikrai sunku patikėti, kad tie pušynai vėl žaliuoja! Kamienai lipte aplipę šviežiomis spygliuotomis šakelėmis. Ugnies iš esmės – nė ženklo. Visa vėl žalia.

Kadangi La Palma aukšta sala, beveik 2,5 km aukščio, jos kalnų viršūnės iš rytinės pusės dažnai skendi debesyse. Pušys „nemiega“, jos debesų drėgmę sugeria prie klimato prisitaikiusiais spygliais iš aplinkos ir nukreipia per šaknis į žemę. Taip kalnuose iš akmenų veržiasi tyriausio vandens šaltiniai. Didžiojoje dalyje maršrutų po la La Palmą su savimi galima ir neimti buteliuko su vandeniu! Pakeliui beveik visur yra geriamo vandens. Tad leistis kokiai savaitei į žygį per visą salą tik su vienu 1,5 l buteliu vandens, kuprine ir miegmaišiu – realu. Miško, kalnų, žvaiagždėto dangaus ir ore tvyrančių senosios Atlantidos paslapčių apsuptyje tikrai pojūčiai daug geresni nei ultra all inclusive siūlomame viešbutyje.

Manęs klausia – o kaip su miškininkyste La Palmoje? Tikrai kitaip. Biurokratai, kaip ir Lietuvoje, sėdi kabinetuose ir išduoda arba ne leidimus vietiniams gyventojams sudeginti sausas palmių šakas. Tiksliau nuo birželio 15 iki spalio 15 d. – jokios ugnies saloje. Net per Jonines! Atsisakiau prie jų prisijungti, nes kabinetinis miškas – ne man. Tiesa, jau kartą buvau ir padegėjų pusėje bei gavau perspėjimą. Gėda, o ką darysi!

Praėjusių metų birželio mėnesį sodyboje organizavome gražias vestuvių iškilmes, o sakralinėje vietoje, vadinamojoje eroje (senovėje čia kūlė grūdus ir atliko duonai skirtas apeigas), kur jaunavedžiai duoda priesaiką – netikėtos vėtros prilaužytų palmių šakų kalnas. Ir prašėme funkcionierių, ir siuntėme nuotraukas, kad labai saugu, kad aikštelė grįsta akmenimis, kad nepavojinga – kaip užsuktas žaislas „ne ir ne“. Iš kabineto nesimato, o atvykti niekas neatvyko, neturėjo laiko.

Nebuvo iš ko rinktis, vieną rytą sulaukėme debesies, kuris pridengė ir … padegėme. Nėra saloje tokios modernios gaisrų stebėjimo sistemos kaip Lietuvoje, bet bokštelyje sėdintis „miškininkas“ visgi pastebėjo. Atvyko. Kadangi sala kaimo dydžio, visi pažįstami. Pasikalbėjome, sulaukėme, kol sudegė, gavome perspėjimą. Galiojo metus, jei kartais sumąstytume vėl padegti. Tuomet – bauda. Taid praktinės miškininkystės čia nėra, tik aplinkos apsauga. Kaip jūros apsauga, kalnų apsauga, taip ir aplinkos apsauga. Miškas, kuris iš esmės visoje saloje, išskyrus pietinę pusę Fuencaliente (isp.: karštas šaltinis) – aplinkos dalis. Nacionaliniame parke yra namelis, kuriame savaitėmis gyvena ir keičiasi prižiūrėtojai. Jie tikrina į kraterį einančių srautą, išduotus leidimus.

Įprotis ne tik eiti į mišką pailsėti, atsigauti bei prisipildyti pozityvia energija, bet ir sodinti medžius niekur nedingsta. Bananmedžių pavėsyje saloje auga dvi lietuviškos eglaitės. Auga dvejodamos kitomis sąlygomis, bet auga mylimos, kalbinamos ir prižiūrimos. Miškininko dienos proga simboliškai sėsiu eglutes. Šaukštas eglių sėklų guli šaldytuve. Gali žmogų išvaryti iš miško, bet miško iš žmogaus – niekaip.

Su miškininko diena! Ne tik su profesija, su tokiu gyvenimo būdu!

Eglė Mankevičienė

Nuotraukos autorės