Baltasis karnavalas tolimojoje La Palmoje

kovo 7, 2019
Kovo 10-oji – keturiasdešimties paukščių diena
kovo 7, 2019
Sostinėje žalieji reikalavo keisti politiką, o ne klimatą
kovo 8, 2019

Baltasis karnavalas tolimojoje La Palmoje

Kiekvienas metais mažoje Kanarų archipelago saloje La Palmoje vyksta originalios baltosios linksmybės! Pasipuošę nuo galvos iki kojų baltai į sostinės gatves susirenka tūkstančiai vietinių ir turistų. Baltos talko pudros debesyse vilnija neapsokomas šurmulys – žymusis palmerų karnavalas „Los Indianos“.

Karnavalo tradicija yra kilusi iš Užgavėnių, tačiau šis karnavalas unikalus ir nepanašus į jokį kitą! Net į Rio de Žaneiro! Jau vien tai, kad jo renginiai verda daugiau nei savaitę, o pagrindinė karnavalo diena – pirmadienis, į salą atskraidina, atplukdo dar tiek pat, kiek gyvena pačioje La Palmoje. Lėktuvai pilni baltai pasipuošusių dalyvių, kuriems jau oro uoste dovanojamos talko pudros dėžutės. Maršrutiniai autobusai patrigubina savo maršrutus ir nepertraukiamu srautu į sostinę veža „baltas skrybėles“ – pro perpildyto autobuso langus tik jos ir tesimato…

Baltos ir gatvės

Jau prieš keletą mėnesių iki žymaus pirmadienio La Palmos parduotuvių vitrinos nukimba baltais drabužiais, skirtais karnavalo linksmybėms. Nuo paprastų marškinių ir kelnių vyrams ar suknelės ir skrybėlės moterims už 15 eurų, iki brangių, beveik vestuvinių apdarų. Balta arba lino spalvos apranga ir aksesuarai – būtinas karnavalo atributas. Tiek moterys, tiek vyrai skiria tikrai nemažai pastangų šiam kostiumui. O ypač jo detalėms – skėčiams, skrybėlaitėms, vualiams, pirštinaitėms, segėms, dirbtinėms gėlėms ir plunksnoms, vėduoklėms, batams, kojinėms… lagaminams ir lagaminėliams su pinigais, iš kišenių kyšantiems pieštiems doleriams ir cigarams. Gal dėl aistros ir noro švęsti sostinės gatvės atrodo kaip daugiatūkstantinės stilingos vestuvės!

Bet balti drabužiai, galvos apdangalai bei aksesuarai – dar ne viskas. Talko pudra – kur kas svarbiau! Jos dėžučių kalnai pūpso parduotuvėse ir supermarketuose taip pat  prieš gerą mėnesį.  Ne bėda, jei kas užsimiršo ir pudros pritrūko! Ji pardavinėjama čia pat, gatvėje, kartu su skrybėlėmis, akiniais ir cigarais. Tad balti parėdai, talko debesys, kubietiškos muzikos ritmai ir kleganti minia traukia į La Palmos sostinės centrinę gatvę! Tą sunku nupasakoti žodžiais, nes tai kolektyvinė emocija, kuri vienija visus, kažkas ypatinga! Tarsi vienai dienai  pasikeitė laikmetis, aplinka, gyventojai… ir vyksta nesurepetuotas spektaklis.

Šiek tiek istorijos

Visi šio laikmečio karnavalai turi religines šaknis. Didžiųjų linksmybių ir ramybės laikotarpio iki šventų Velykų. Bet ne visur jie vienodi. Aišku, La Palmoje nėra tokios žiemos, kurią reikėtų lietuviškai varyti iš kiemo, bet yra kitų savitumų. O svarbiausia – didelis noras švęsti! To iš palmerų tikrai neatimsi.

Kadaise, dar XIX a.pabaigoje – XX a. pradžioje iš La Palmos išvažiavo jūra žmonių. Ieškodami geresnio uždarbio emigrantai traukė link Amerikos kolonijinių žemių. Kuba, Venesuela tuo metu buvo svajonių šalys. Po kiek laiko emigrantai, užsidirbę daug pinigų, grįžo į tėvynę. Karnavalo „Los Indianos“ didžioji dalis personažų ir yra tie praturtėję tėvynainiai, parvykę iš Kubos. Lagaminai prikimšti pinigų, dantyse  – rūkstantys kvapnūs kubietiški cigarai, moterys, pasidabinusios brangiais perlais ir apsikaišę rojaus paukščių plunksnomis! Aišku dar cukranendrių ir romo mojito bei kubietiškos muzikos ritmai.

O kodėl baltas talkas? Populiariausia iš versijų – tai pigiausias persirengimo būdas! Kažkas iš vargo išsitepė veidą miltais ir nuvilnijo nauja tradicija! Kita, kiek įdomesnė versija, kad kažkoks turčius, į sostinę atvežęs miltų, sukrovė į sandėlį  juos prastai užrišęs. Maišai atsirišę, o gatvėje besilinksminantys karnavalo dalyviai pradėjo barstytis tais miltais. Visos gatvės pabalo, o linksmybės dar labiau įsišėlo. Bet kadangi po linksmybių su gėrimais susimaišiusius miltus buvo sunku nuvalyti, sugalvojo patogesnį būdą – talką. Jis nusiplauna lengvai ir gatvėje nepavirsta tešla. O talko kautynės – labai smagu ir efektinga!

O kodėl balti rūbai? Tradicija irgi kilusi dėl patogumo. Kadangi ant tamsių rūbų balti miltai labai matyti ir prastai atrodo, grupelė draugų,  pačių turtingiausiųjų emigrantų, apsitaisė baltais kostiumais, baltais batais, baltomis skrybėlėmis ir išžygiavo į gatvę. Saloje žmonės greitai  kopijuoja vieni kitus. Po keleto metų jau visi gatvėje buvo pasirėdę baltai. Balti drabužiai ir atrodo daug prabangiau!

Čia tik vienos dienos, didžiojo pirmadienio istorija! Karnavalas juk vyksta nuo penktadienio iki kito sekmadienio! Kiekviena diena turi savo pavadinimą ir tradicijas. O kad kiekvienas palmeras pabūtų šventėjė – tam sudarytos  visos sąlygos. Jau nuo pirmadienio pietų niekas nedirba, antradienis – taip pat išeiginė. Net maisto krautuvės! Nešvenčia tik mirę! O gal anaiptol…

Pirmasis penktadienis – Perukų diena. Visi gatvėje – su perukais! Ir kokių tik perukų nepamatysi!!!  Spalvotų, su vaisiais, su namais… sunku net sugalvoti… Jų tradicija dar įdomesnė. Biurokratinėse įstaigose dirbantieji ne ką mažiau mėgsta švęsti ir jau nuo pietų mindžikuoja – kas esą į parduotuvę, kas – į kavinę… o iš tiesų – į gatvę, į karnavalą! Juk  nepersirengsi darbe, patogiau rankinėje ar užantyje turėti peruką. Sunku patikėti, bet perukas po peruko sukūrė šventinį perukų penktadienį.

Šeštadienis – ambasadorių diena, kai gatvėse vyksta įvairių, išgalvotų ir tikrų tautų ambasadorių su palydomis eisenos. Muzika, įmantrūs drabužiai, šokiai. Sekmadienis – vaikų karnavalas. Diena skirta mažiesiems Los Indianitos. Pirmadienis – didysis “Los Indianos”, antradienis – subtilesnis jo tęsinys, oficialiai – išeiginė diena. Trečiadienis – Sardinės šventė! Čia jau kiek panašiau į lietuviškas Užgavėnes ir Kanapinio silkes! Didžiulė pagaminta lėlė Sardinė nešiojama gatvėje, vyksta eitynės, muzika, šokiai, o po to viename iš tarpeklių sudeginama. Ir vėl linksmybės! Užkandžiai, romas, šokiai iki paryčių.

Šventės ima kartotis  ir kitose seniūnijose! Tarsi kultūrinės lenktynės! Jei ant kalno jau sudegino Sardinę, tai žiūrėk –  kitoje kalno pusėje  kaimo gatvėse vėl visi su perukais ar barstosi balta pudra. Bet sekmadienis – paskutinė oficiali karnavalo diena. Vadinasi piniata. Sunku  išversti, bet tokį daiktą – piniatą – naudoja per gimtadienius. Tai bet kokios įmantrios formos dėžė,  į kurią prikrauta saldainių, žaisliukų, įvarių smulkių dovanėlių ir pan.  Šventės kaltininkas specialiu plaktuku ją pramuša, o iš dėžės išbirusias gėrybes puola rinkti svečiai.

Manęs kartais klausia: kokia pati pačiausia šventė La Palmoje? Iš šio pasakojimo galima būtų pagalvoti, kad ši.  Iš dalies taip, nes nė viena kita šventė nepritraukia tiek turistų į salą – 70 tūkst.  papildomų skrybėlėtų galvų mažutėje salelėje tikrai per kraštus. Sudėtinga  jau prieš mėnesį gauti lėktuvo ar laivo bilietą, o nakvyne norintieji čia patekti rūpinasi prieš metus. Paskutinės minutės pasiūlymai gali kainuoti net kelis šimtus eurų už naktį. 

La Palmoje visos šventės švenčiamos labai nuoširdžiai. Mišios, koncertai, eitynės, dieninės ir naktinės procesijos, vaišės, šokiai, vakaruškos – neatskiriama salos tradicija, kurią tikrai verta pažinti.

Eglė Mankevičienė

Nuotraukos autorės