Biokuras iš Baltarusijos žlugdo lietuviško kuro gamintojus

Biokuras iš Baltarusijos žlugdo lietuviško kuro gamintojus

Lietuvos miško darbų rangovai ir biokuro gamintojai sako, kad bėgdami nuo vilko grįžtame į tą patį mišką. Paskelbusi kovą prieš Astravo AE ir baltarusišką elektrą Lietuva, deja, tampa priklausoma nuo šios šalies medienos – faktai rodo, kad pigus įvežtas biokuras verčiamas tiesiog prie geležinkelio bėgių ir žlugdo jo gamybos  rinką Lietuvoje. Pasak smulkių biokuro ruošėjų regionuose,  jau teko atleisti trečdalį darbuotojų. 

Štai Dūkšte, nedideliame Ignalinos rajono miestelyje, prie pat geležinkelio stūkso baltas kalnas medžio skiedros. Nei ją kas saugo, nei kam ji įdomi, nors galbūt užkrėsta medžių kenkėjais, užpuolusiais Belovežo girią, ar dar baisiau – užteršta radionuklidais. Tokių, Lietuvos kraštovaizdį keičiančių biokuro kalnų,  šalyje jau ne vienas…  

Vietos gamintojų pastebėjimai

Miško darbų rangovas, įmonės savininkas Arūnas Šeškas sako, kad  mūsų miškuose ir šakos, ir pūvanti mediena – niekam ne paslaptis.  Jis klausia, ar domėjotės, kiek mūsų rinkoje malkinės medienos tiekėjų? „Aš visų gal ir neišvardysiu, bet žinau, kad rinkoje yra trys stambūs medienos  perdirbimo žaidėjai – Kazlų Rūdoje „Ikea“, taip pat „Grigeo“ ir „Vakarų mediena“. Tai kas gali sutrukdyti jiems trims susitarti ir nedalyvauti pirmajame žaliavos pirkimo aukcione, nes kitame kaina bus mažinama 20 procentų, – prielaidas daro pašnekovas. – O kad  būtų nors dešimt rinkos žaidėjų, susitarti būtų sunkiau… Gal dar yra keli stambesni, bet aš manau, kad  tas ekologinis talibanas ne už dyką taip atgijęs. Tegul pūva viskas, lai aiškinama, kad tai dėl ekologinės įvairovės, bet aš galiu ekskursiją organizuoti  – pamatysit, kiek visko nuėjo šuniui ant uodegos.  Ar teisingas požiūris paversti savo miškus šabakštynais, netvarkyti jų?  Klausimas, ar tie medžių mylėtojai ateityje  norės į tokius  koją kelti“.

Kai sutvarkyta, pasak verslininko, visiems smagu. Kokia sistema prieš reformą bebuvo, miškus prižiūrėjo miškininkai – buvo taisyklės, buvo ir jaunuolynų, ir bręstančių miškų, ir žvėrių, ir meškos grįžta.

“Mišką sodinau nuo Druskininkų iki Šilutės, ten jau žmonių mažai begyvena, o kiek šieno rulonų numestų, krūmų nukirstų, kad tik pasiimt pinigus už žemę… Ar mes tokia bagota valstybė, kad pinigus mėtytume tokiems niekams, gal geriau želdinti? –  klausia p. Arūnas.  – Žmogus kerta mišką vieną kartą gyvenime, nes jį vėl kirs gal mano anūkas…  Manau, saugoti ir pūdyti savo medieną – absurdiška. Kiek žinau mano pažįstami, jau trys rangovai pasitraukė, kiti sumažino savo gamybą. Sako – reforma. Kokia čia reforma  – čia jovalas. Žmones, kurie  sugalvojo tokį  jovalą, reikėtų bausti“.

Arūnas Šeškas yra įsitikinės, kad viskas labai paprasta:  stiprus ūkininkas niekam nepatiko, o kai juos suvarė į „kolchozą“ –  viskas baigta. „Mūsų rinka per maža, kad per biržą pardavinėti. Pardavinėkime tuos sausuolius stačiu mišku, bet ne  – va, geriau batka bizniuką padarys, atveš iš Baltarusijos. Mums, smulkiesiems, vis sunkiau ir gal po 5-10 metų baigsime verslą. Nežinau, ar jo imsis sūnus.  Šiemet dar  sodinome mišką, o kitąmet – nežinau. Urėdijos padalinio vyrai „ačiū“ pasakė, bet „ačiū“ ant duonos neužtepsi. Bėgome nuo Rusijos, pirkome laivą dujoms, o skiedrą kurui  perkame iš Baltarusijos. Tai ar negrįžome atgal?“

Pradėti iš naujo bus sunku

Egidijus Bojarūnas , UAB „Egsis“ savininkas iš Švenčionėlių, antrina  kolegai. „ Anksčiau turėjau ir lentpjūvę, bet dabar uždariau, nes labai žemos kainos, neverta dirbti. Dabar baltarusiai vagonais  tas lentas varo, mes niekaip neįtelpame į jų kainą. Norint parduoti  mus reikia ir į Klaipėdą nuvežti, o ir medienos niekas už dyką neduoda.  Žmonių dirbo 18, dabar liko tik 7, visi cechai stovi. Anksčiau tarai pjaudavom, bet dabar niekam tų lentų nereikia. Jeigu baltarusiai nustos tiekti,  vėl pradėsime dirbti, bet viską atstatyti nebus taip paprasta.  O dėl skiedros – varo iš Baltarusijos, lietuviai perka per latvius,  jei iš Baltarusijos negalima, tai tik kaina pakilo. Niekas netikrina nei  dėl žievėgraužio, nei dėl  radiacijos“.

E. Bojarūnas džiaugiasi tik tuo, kad neturi jokių lizingo įsipareigojimų, bet pergyvena, kas bus, kai baigsis biokuras iš Baltarusijos, kaip reikės vėl viską pradėti iš naujo. Dabar verslininkas su  likusiais darbininkais tvarko pakelės krūmus, o kas laukia – nežinia.

Miško darbų rangovų asociacijos valdybos narys Audrius Radvilavičius jau ne kartą sakė, kad rangovai ieško dialogo su Valstybinių miškų urėdija. Prognozuojama, kad ilgesnį laiką besilaikanti žema biokuro kaina sugriautų Lietuvos biokuro gamintojų ir tiekėjų sektorių – didelė dalis Lietuvoje veikiančių gamintojų gali nutraukti veiklą, o tai lemtų  kelių monopolinių tiekėjų rinką  bei atitinkamai išaugsiančias biokuro kainas.

Šiandien, pasak A. Radvilavičiaus,  tik aklas gali nematyti pavojingos situacijos. Asociacija bandė daryti žygius dėl radiacijos matavimo. „Bandėme gintis, matuoti užterštumą,  bet … kai dideli pinigai prasideda… Problema egzistuoja, o kas atkreips dėmesį?“ – klausimu baigia pašnekovas.

Problemas kelti ir spręsti turėtų Aplinkos ministerija

„Kai kalbame apie biokuro importą iš Baltarusijos ir matome, kad yra rizikų, tai nėra nei saugu, nei gerai, nei užtikrina mūsų verslo stabilumą. Aš tikrai bijočiau situacijos, jeigu Baltarusija nutrauktų biokuro medienos tiekimą, o mūsų verslas jau nebegalėtų perdirbti savo medienos ir tiekti biokuro.  Padėtis būtų baisi, jei negalėtume šiuo kuru  aprūpinti savo katilinių“, – sakė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Aistė Gedvilienė,  išgirdusi apie smulkiųjų vietos verslininkų bėdas.

Seimo narei ši problema ne nauja, vis dėlto daugiau diskusijų vyksta tarp žmonių, dirbančių šioje srityje. Tiesa,  jai iš Aplinkos ministerijos neteko girdėti, kad būtų kokių nors diskusijų ar pasiūlymų. „Arba to  nėra politinėje darbotvarkėje, arba problemos niekas nemato… Ministerija turėtų  jas kelti, o mes Aplinkos apsaugos komitete diskutuotume, bet kol kas apie tai  girdžiu iš šalies biokuro gamintojų, bet ne iš politikų“, – teigė parlamentarė.

Seimo narys, Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas Simonas Gentvilas aiškina, kad dabar Lietuvoje medienos perteklius. „Problema dėl  baltarusiškos medienos  yra ir dėl parazitų. Pasitikėti baltarusių deklaracijomis ir dėl kenkėjų, ir radiacijos aklai nereikėtų, reikia, kad ir mūsų tarnybos dirbtų. Tiek biokuras, tiek rąstinė mediena turi būti sveika. O svarbiau kita – baltarusiška mediena šiandien tokia pigi, kad sužlugdys mūsų medienos sektorių, kuriam atsigauti jau gali nebūti galimybių. Apie tai mes turime valstybiškai galvoti. Baltarusija  nėra Europos Sąjungos valstybė,  mes galime numatyti  ir barjerus, ir limitus, kokias galime įsivežti prekes, be to, galime kalbėti ir apie minimalų muito mokestį, – įsitikinęs Seimo narys. – Kovo 18-ą dieną mes Seime apie tai plačiai diskutuosime“.

Paklaustas, kodėl tuo nesirūpina aplinkos ministras, S. Gentvilas paironizavo: „Šiaip tai jis tik antpečius nešioja…“

Žiemos nėra, baltarusiško kuro – kalnai

Ministrui, pasak Seimo nario,  pavaldžios sanitarinės tarnybos, visų pirma –  Valstybinė miškų tarnyba, kuri prižiūri sanitarinę būklę šalies miškuose ir seniai kelia aliarmą, kad užkratas  ateina iš Baltarusijos. „Turi būti inicijuoti ir sugriežtinti muitinės patikrinimai, medienos pertekliaus skaičiavimai. Man seniai akivaizdu, kad Aplinkos ministerija nesikalba su medienos perdirbėjais, – įsitikinęs pašnekovas. – Atrodo,  kad miškai auga sau, urėdija veikia sau, o verslas – sau. Ta diskusija turi kažkada prasidėti. Biokuras – tik maža sritis. Valstybė valdo apie pusę  šalies miškų, ji privalo būti suinteresuota, kad turėtų ir vietos perdirbėjus, ir vietos gamintojus bei ką reikia daryti, kad miško ištekliai būtų  ne eksportuojami, o panaudojami ir perdirbami čia. Iš esmės dėl to Aplinkos ministerija nieko nedaro, tik pasiūlė dviejų ratų sistemą medienos aukcionuose, tačiau  reikia žiūrėti, ar iš to nepasipelnys perdirbėjai“.

Į klausimą, ką daryti, kad Aplinkos ministerija nieko nedaro, parlamentaras atsakė  humoro laidų vedėjų teiginiu: pakentėti pusę metų, o rimtai pridūrė: „ Aplinkos ministerija neturi politikos skatinti medienos apdirbimą. Žmonių darbo vietos yra lentpjūvėse, biokuro ruošos vietose, gamyklose Šilutėje, Akmenėje, Alytuje, Kazlų Rūdoje… Tad ministerija turi verstis kūlversčiais, kad tų darbo vietų atsirastų.  Šiemet žiemos nėra, o baltarusiško kuro – kalnai. Neturėjome aplinkos ministro, kuris žinotų, ką daro, dabar pusę metų neturime ekonomikos ir inovacijų ministro. Du ministrai, kurie gali įtakoti, kad atsirastų darbo vietų ir pirkėjų lietuviškai medienai“, – įsitikinęs S. Gentvilas.

Žinote kur stūkso rietuvės pūvančios medienos, atsiųskite nuotraukas ir koordinates e.p.: miskininkas.eu@gmail.com

Rasa Liškauskaitė

Dainiaus Šerono nuotraukos