Brangus Robinzonai Kruzai,

Brangus Robinzonai Kruzai,

Rašau tau laišką su skaudančia širdimi. Negaliu patikėti, kad gyvendami nuostabiame pasaulyje, kuris suteikia mums gyvybę ir visus reikiamus resursus, mes ne visi jį saugojame, o sunaikinę – kai kada ir nebeatkuriame.

Vakar išėjau pasivaikščioti. Netoli mūsų auga neapsakomo grožio miškas, kur mes pavasarį džiaugiamės žibučių žiedų jūra, o vasarą ir rudenį renkame uogas ir grybus. Ten taip gera pabūti ir pasiklausyti paukščių giesmių, giliai įkvėpti ir pajausti pilnus plaučius gaivaus bei gryno oro, o ką jau bekalbėti apie puikaus skonio gėrybes, kurias padovanoja mums šis gamtos stebuklas. Eidamas keliu ir artėdamas prie savo mylimo šilo net nustėrau: medžiai iškirsti ir išguldyti, akyse styro tuštuma, kuri kaip medžiotojo aštri ietis perskrodė man širdį. Sustojęs laukymėje norėjau tik su ašaromis akyse šaukti: „Kur dingo mano brangus miškas?!“.

Robinzonai, Tau gamta išsaugojo gyvybę, todėl, manau, supranti, kaip turėjau pasijausti, kai mylimi ir artimi dalykai tau būna tiesiog išplėšiami iš širdies. Minkštutis samanų patalas buvo nuklotas skiedromis. Atrodė, tarsi rudi, sukrešėjusio kraujo lašeliai gulėjo ant žemės. Man taip skaudėjo širdį, kad nežinojau, ką daryti. Skausmo ir liūdesio apimtas klaidžiojau po tuštumą vis skaičiuodamas iškirstus medžius, tarsi gulinčias bevardes būtybes. Ir staiga, netikėtai, virš galvos praskriejo erelis. Jis pakėlė mano akis į dangų ir leido nužvelgti dangaus žydrynę bei susimąstyti, atitraukti mintis nuo šio košmariško vaizdo. Paukštis naudojosi geru matomumu ir medžiojo lengvai pasiekiamą grobį – viską, kas juda ant žemės ir gali būti jo pietūs. Tačiau jo ryžtingumas ir kovingumas tarsi privertė mane atsipeikėti iš savo skausmo. Tarsi sfinksas, pakilęs iš pelenų, aš pajutau pasipriešinimo ir jėgos galią.

Akyse prašviesėjo ir galvoje kilo mintis: ką žmogaus ranka sunaikino, tą kitas žmogus atgaivins.

Greitai parbėgęs namo, uždusęs ir traukdamas orą viską papasakojau mamai. Sugalvojome planą, kaip būtų galima atsodinti mišką. Mąstėme net keletą variantų, tačiau geriausias pasirodė šis: daryti kaimo bendruomenės narių talką ir prašyti miškininkų pagalbos. Tad taip ir padarėme. Gamtos mylėtojai ir puoselėtojai noriai įsitraukė į šią gražią iniciatyvą ir suorganizuota akcija pavyko puikiai. Miškininkai pasirūpino sodinukais, o visa kita buvo mūsų rūpestingumo, kruopštumo ir meilės darbo vaisius. Žmonių atsakingumas, geranoriškumas ir pasiaukojimas leido greitai gėrėtis puikiai pasiektais darbo rezultatais. Prieš akis vėl žaliavo mažų pušelių jūra, kurios savo nelygiomis viršūnėmis lingavo tarsi putojančio vandenyno bangos. Draugiškas darbas ir bendradarbiavimas suartino žmones, apjungė bendram tikslui. Buvo gera dar kartą įsitikinti, kad žmogus gali ne tik naikinti, bet ir kurti.

Pasodinę medžius pajutome palengvėjimą – tarsi akmuo būtų nuo pečių nusiritęs. Maži žaliuojantys sodinukai stiebėsi į žydrą dangų, o virš galvos vis dar praskrisdavo tas pats drąsos ir ryžto suteikiantis erelis. Buvo gera žiūrėti į vėl žaliuojantį mišką. Žinoma, dabar mažytį, tik besistiebiantį į gyvenimą, kurio dar laukia siautulingo vėjo ir lietaus iššūkiai. Tačiau augantį, žaliuojantį ir trokštantį būti…

Sėdint ant samanoto miško pakloto man galvoje kirbėjo mintis, kuri niekaip nedavė ramybės. Galiausiai, nužvelgiau šalia sėdinčius miškininkus, kaimo bendruomenės narius ir kitus nepažįstamus žmones, greitai atsisukęs į mamą, sušukau: „Noriu būti miškininku! Trokštu saugoti ir puoselėti mūsų mylimos gamtos grožį!”. Mama nusišypsojo. Po minutėlės, švelniai glostydama mano galvą, tarė: “Tu mano Robinzonas Kruzas. Jei tavo širdelė to trokšta – žinoma, kad būk.”

Emilijus L., 13 metų

Nuotrauka Bronislovo Ambrozo