Bruknė

Bruknė (Vaccinium vitis-idaea L.)

Plačiai paplitęs Lietuvoje erikinių (Ericaceae) šeimos uoginis ir vaistinis augalas, daugiausia aptinkamas spygliuočių miškuose: brukniniuose (Pinetum vacciniosum), brukniniuose-mėlyniniuose (Pinetum vaccinio-myrtillosum) pušynuose. Auga labai nederlinguose jauriniuose rūgščiuose dirvožemiuose. Kai kuriais duomenimis (Bandzaitienė ir kt.), 2007 m. Lietuvoje buvo apie 190 ha ištisinių bruknynų, kurie augo palankiomis derėjimui apšvietimo sąlygomis, visi kiti (virš 3300 ha) bruknynai tiko lapų paruošoms. Paprastai brukniniuose pušynuose dera apie 0,5,% o brukniniuose-mėlyniniuose pušynuose – 4,5% visų krūmokšnių. Palankiomis sąlygomis surenkama nuo 30 kg/ha iki 590 kg/ha bruknių uogų.

Bruknės yra 10-30 cm aukščio visžaliai krūmokšniai. Lapai yra atvirkščiai kiaušiniški, odiški su tamsiais taškeliais apatinėje pusėje. Žiedai balti, dažnai ir su rausvu atspalviu, išsidėstę nusvirusiose kekėse. Miškuose bruknės daugiausia plinta ilgų požeminių stiebų – šakniastiebių dėka ir taip sudaro ištisinius sąžalynus. Lietuvos klimato sąlygomis bruknės pirmą kartą žydi gegužės mėnesį, o antras žydėjimas stebimas liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje. Bruknės nokina ryškiai raudonas uogas: pirmo žydėjimo derlius prinoksta rugpjūčio mėnesį, o antrojo žydėjimo – rusėjo ar net spalio mėnesį. Uogas labai noriai lesa miško paukščiai, jas labai mėgsta kurtiniai, įvairūs miško žvėreliai. sadik.tomsk.ru

Bruknių uogose randama itin vertingų žmogaus organizmui cheminių junginių. Jose yra apie 20 mg% askorbo rūgšties, fenolinių junginių, mineralinių medžiagų rasta glikozidų (arbutino, vakcinino), kurie suteikia uogoms malonų aitroką skonį. Iš organinių rūgščių daugiausia kaupiasi obuolių, citrinos ir benzoinės rūgštys. Benzoinės rūgšties dėka bruknių uogos ilgai negenda, bruknių uogų gaminiai taip pat gerai laikosi ir esant mažam cukraus kiekiui. Bruknių lapai yra renkami, nes juos superka kaip vaistinę žaliavą. Lapų dezinfekuojančias savybes apsprendžia arbutino ir laisvo hidrochinono bei taninų kiekiai. Lapai bruknyne ruošiami rudenį arba anksti pavasarį. Nupjovus antžeminę dalį paruošoms, krūmokšniai labai gerai atželia.

Bruknės – rūgščių lengvų dirvožemių augalas. Tačiau dėl neapgalvotos žmogaus ūkinės veiklos  uogynų ištekliai natūraliose augavietėse smarkiai sumažėjo. Tokie dirvožemiai vyrauja Pietų ir Pietryčių Lietuvos miškuose. Todėl jas auginti galima miškuose, parenkant  rūgštų (pH 3,5–5,0), purų ir pralaidų dirvožemį. Bruknes galima dauginti sėklomis, tačiau praktikoje sodinamoji medžiaga išauginama, dauginant vegetatyviniu būdu: sumedėjusiais ir žaliais auginiais arba vienmetėmis atžalomis su šakniastiebio dalimi. Iš įšaknydintų auginių išauginti krūmokšniai sodinimui į vietą tiks po dvejų, o iš atžalų – po vienerių metų. Tinkamiausias bruknių sodinimo laikas – pavasaris, iki ūglių augimo pradžios, arba vasaros pabaiga – rudens pradžia, kai nauji ūgliai jau yra pakankamai subrendę. Pasodinus vėlai rudenį, augalai prigyja blogiau. Tinkamiausi yra sodinukai su uždara šaknų sistema: tokios sodinamosios medžiagos įsigijimas supaprastina augalų pervežimą, sodinimą, padidina prigijimą. Siekiant, kad sąžalynas kuo greičiau susivertų, į 1 m²  reikėtų sodinti po 9–10 sodinukų. Bruknyną prižiūrėti yra nėra sudėtinga. Labai gerai augalų prigijimą, vystymąsi veikia mulčiavimas, kuris dar ir pagerina žiemojimą.

Dr. Laima Česonienė

Foto Bronislovo Ambrozo