Čia pat – pusiaužiemis: pažadinkime gamtos gyvastį…

Čia pat – pusiaužiemis: pažadinkime gamtos gyvastį…

Smagu švęsti pusiaužiemį, kai aplink kalnai puraus sniego, o žandus masažuoja malonus šaltukas. Šiemet greičiausiai bus kitaip –  iki sausio 25-osios, kuri tradiciniame mūsų tautos kalendoriuje įvairiais ritualais pažymima kaip pusiaužiemio virsmas, didelių pūkinių pusnių jau nesulauksime. Tačiau galime pasidžiaugti, kad gamta bunda ir žiemos spėkos silpnėja, tad ir mes padėkime pažadinti gamtos gyvastį…

Sulaukę sausio 25-osios jau aiškiai matome, kad įspindo daugiau šviesos. Senoliai pasakytų –  diena jau pailgėjo per avinuko šuolį. O astronominis kalendorius rodo, kad nuo saulėgrįžos šviesiojo paros laiko prisidėjo valanda ir devynios minutės. 

Per pusiaužiemį mūsų senoliai budino, žadino gamtos gyvastį:  papurtydavo apšarmojusias obelis, pabelsdavo į avilius, apžiūrėdavo, ar dar likę pusė pašaro gyvuliams, ar užteks rugių duonelei  iki naujo derliaus. Jeigu namų gaspadinė pamalonindavo naminuką kaukutį, jam  dovanodama siūtus lininius marškinėlius, neliks tušti nei aruodai, nei trobos puodai…

Buvo manoma, kad nuo šios lemtingos dienos atgyja ir iš girių į namus pradeda šliaužti  gyvatės, todėl ją dar vadino Kirmių, Kirmėlių arba Kirmėline diena, Krikštais ar Kumeliuko krikštynomis. Kad į namus neįsibrautų  gyvatės, žmonės vengė šią dieną iš miško vežti malkas, medžius ar šakas. O dėl kumeliuko…pastarojo meto etnoastronominiai tyrinėjimai atskleidė, kad zodiakinis Vandenio žvaigždynas, kuriame sausio pabaigoje pasirodo jaunas Mėnulio pjautuvas, Lietuvoje seniau buvo siejamas būtent su žirgo vaizdiniu. Pavyzdžiui, ant apeiginio XVII a. datuojamo kaušo iš Gardino pavaizduotame  zodiakiniame kalendoriuje paskutinis 12-tas, Vandenio žvaigždyną atitinkantis ženklas simbolizuojamas kaip  šuoliuojantis žirgas.

Sakoma, kad viduržiemį iš savo olos apsidairyti išlenda ir barsukas. Jei diena saulėta, tai barsukas, pabūgęs savo šešėlio, lenda gilyn į olą – tuomet žiema dar tęsis ilgai. Jei diena apsiniaukusi, jis išeina pasivaikščioti ir sugrįžęs atgal ramiai gulasi ant kito šono – pavasaris jau ne už kalnų. Kai kur ši diena dar siejama su meška – esą per ją ji verčiasi ant kito šono ir pradeda žįsti kitą leteną.

Sausio 25-ąją žmonės labai įdėmiai stebėjo orus. Buvo tikima, kad tos dienos priešpiečio oras atitinka pirmąją, o popietinis – antrąją žiemos pusę. Jeigu saulėta, buvo spėjama, kad bus graži vasarą ir geri metai, jei debesuota – tais metais daug žmonių mirs, o jei lyja ar sninga –  laukia didelis kainų šuolis, nes javai laukuose supus. Pučia smarkus vėjas, esą tarp žmonių kilsią dideli neramumai…

Kiekvienas žiemos virsmą dabar galime pažymėti savaip: kas gamtoje, o kas iš namų išėjęs tik į dangų pasižvalgyti. Tiems, kurie mėgsta kolektyvinius žygius, gamtininkai siūlo ir įvairių pramogų. Pavyzdžiui, kaip tik per pusiaužiemio šeštadienį Pagramančio regioninis parkas kviečia pakeliauti jo takais. Planuojamas žygio atstumas – apie 14 km. Žygeiviai pamatys įspūdingų ąžuolų, atodangų, riedulių. Parko darbuotojai žada šventę  su žemaitiškais papročiais ir tradicijomis, kulinariniu paveldu, ypatingomis arbatomis, be to, Pagramančio regioninio parko direkcija skelbia, kad žygis įvyks bet kokiu oru.

Orai orais, o Didžioji Gamta suka savo Laiko ratą nepaisydama jokių jų kaprizų. Nepaisykime ir mes – pasidžiaukime, pamiklinkime kojas, apžiūrėkime savo ar artimiausias dar nedrąsaus, tik iš tolo besižvalgančio pavasario valdas. Galbūt šiemet jis neužtruks, nes, atrodo, žiemos net nebuvo įsileidęs…     

Angelė Adomaitienė

Nuotraukos Kęstučio Obelevičiaus