Dainavos didžiagirė: medžio amatai ir miško verslų paveldas

Dainavos didžiagirė: medžio amatai ir miško verslų paveldas

Algirdas Brukas

Senosios medinės architektūros pavyzdžiai nors ir sparčiai nyksta, bet jų fragmentų dar galime pamatyti daugelyje Dainavos didžiagirės kaimelių. Daugėja ir naujų didžiagirės gyventojų, kurie nusipirkę senąsias sodybas poilsiui jas atnaujina naudodami medį, išsaugodami senovinį stilių ir puikiai supranta, kad nėra reikalo senųjų sodybų keisti nei į pretenzingus stiklainius, nei į betoninius būstus. Tokiems žmonėms tereikia atrišti rankas…

LDK laikais medienos poreikius privačių ir valstybinių dvarų valdiniai tenkino pagal servitutų arba įėjimų teisę, o miestai bei laisvųjų valstiečių kaimai Dainavos didžiagirėje turėjo savo bendruomeninius miškus. Kaimų bendruomeniniai miškai išliko ir carizmo metu, nors per agrarines reformas (pradedant 1839 m. P. Kiseliovo valstybinių valstiečių reforma) ir po baudžiavos panaikinimo dalį bendruomeninių miškų spėta išskirstyti rėžiais, dalį sklypais buvusiems kaimų gyventojams. Šių miškų naudojimas medienai bei galvijams ganyti turėjo gilias savitas tradicijas, deja, apie jas išlikę tik nuotrupos.

Paskutiniojo šimtmečio realybė žmogų palaipsniui tolino nuo gamtos ir tradicijų. Per pusšimtį sovietmečio  metų daug kas užsimiršo, o po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aštrėjo gamtos taršos problemos, skverbėsi prieštaringos globalistinės, technokratinės, ekokratinės ideologijos, tad požiūris į materialų ir nematerialų kultūros paveldą diferencijavosi. Atkurtas socialinis teisingumas grąžinant žemės ir miško privatinę nuosavybę  vieniems kėlė teigiamas emocijas,  kitiems žadino laukinio kapitalizmo aistras. Treti užvirė, galbūt patys to nesuprasdami, proletarine neapykanta bandantiems prasigyventi, ką nors pasistatyti ar, tarkim, paprasčiausiai užsidirbti iš atgauto miško. Ta neapykanta net slėpėsi po kova už mistines lygias teises ar po kilnia gamtosaugos vėliava siekiant kuo daugiau visokių draudimų…

Miško ruošos raida – užmarštyje

Dainavos didžiagirėje vietos savivaldybių ir Dzūkijos nacionalinio parko veikla padedant gaivinti senųjų kaimų likučių bendruomenes yra orientuota į kultūrinio ir dvasinio pobūdžio dalykus bei smulkiuosius verslus: dainavimą, muzikavimą, kryždirbystę, bitininkystę, molinių puodų ir kitų smulkmenų žiedimą, krepšių pynimą, žvakių liejimą, juostų audimą, kulinarinį paveldą… O tai, kas ir kaip pagamino tas audimo stakles, baldus, roges, vežimus, statė namus, kirto mišką, apdorojo medieną, plukdė sielius, pjovė lentas, meistravo langus, drožinėjo langines bei užsiiminėjo kita svarbia materialia veikla, dėl kurios šio krašto gyventojai ir gavo šilinių ar girinių dzūkų vardą, palikta nuošalėje kaip mažiau reikšminga, be to, kartais atrodo, kad ir sąmoningai apie tai  nutylima. Tiesa, apie medžio amatus bei meistrystes kalbama daugiau, galima dar pamatyti ir muziejinių eksponatų. Bet šimtmečius čia klestėjęs miško naudojimas lydiminei žemdirbystei ir visa miško ruošos raida palikta visiškoje užmarštyje. Suprantama, kad tai sunkiau eksponuojamas dalykas, kad nėra išlikusio konkretaus materialaus paveldo. Bet juk šiuolaikinės virtualios technikos priemonės gali vaizdžiai tai pateikti virtualioje erdvėje. Matyt, pagrindinė bėda ta, kad viešai kalbėti apie miško kirtimą ir naudojimą kaip apie normalią, o šiame krašte bene svarbiausią veiklą ne tik nepopuliaru, bet ir kenkia viešam prestižui. Niekam nerūpi, kad  realiame gyvenime viskas turėjo savo vietą ir reikšmę, dėl kurios šiandien nevertėtų ginčytis, vienus dalykus išaukštinti, kitus – atmesti.

Kaimų bendruomenės rinkosi ir į šventes, ir į talkas

Seniau kaimų bendruomenės ne tik mėgo ilgais vakarais susirinkti į vienokius ar kitokius pasisėdėjimus juos paįvairindami dainomis, plunksnų plėšymu ar panašiu mielu užsiėmimu, taip pat ir šauniai švęsti šventes ar susitelkti, vienas kitą paremti liūdesio valandą, pastatyti kryžių ar smūtkelį. Bendruomenės rengė svarbias talkas medienai pasigaminti, trobų, ūkinių pastatų ar kitai gyvybiškai svarbiai veiklai, pavyzdžiui, artimesniems ir tolimiems viksviniams pelkynams šienauti, pašarų atsargoms ruošti, bendrai ganė galvijus, jojo į arklių naktigones. Be to, vietiniai gyventojai sugebėjo ir pasivogti medienos iš valstybinių miškų, paslėpti pėdsakus, kad ir patyręs revizorius nerasdavo…

Medienos ruoša saviems reikalams ir pirkliams, jos plukdymas, apdirbimas bei daugelis kitų tiesiogiai ar netiesiogiai su didžiagire susijusių dalykų audringo XX a. verpetuose mažėjo ar net negrįžtamai dingo iš kasdienio gyvenimo. Taip ir turėjo nutikti  keičiantis laikams, tobulėjant  visuomenei. Bet minėta veikla žmonių dvasiniam pasauliui, gyvenimo būdui bei tarpusavio santykiams paliko žymų pėdsaką – ji nusipelnė bent kuklaus įamžinimo greta kitų proteguojamų ir eksponuojamų dalykų.

Deja, senųjų miškininkų, dirbusių didžiagirėje ar net eigulių, kurie tarp vietinių gyventojų ilgus šimtmečius sudarė reikšmingą sluoksnį, prisiminimų turime nedaug.  Net rodos, kad etnokultūrinę medžiagą renkantis ir kaupiantis „Šalcinis“ vengė senųjų miškininkų ir medkirčių. Galbūt aš klystu, gal tarp jų stigo gerų pasakorių ar jie anksčiau išmirė nei lengvesnių profesijų atstovai… Be to,  didžiagirėje jau nuo caro laikų iki 1945 m., t. y. apie 150 metų, visi aukštesnio rango miškų pareigūnai – girininkai, jų pavaduotojai, raštininkai ir buhalteriai – buvo kitataučiai, o geriausiu atveju sulenkėję ar surusėję lietuviai. Nuo sovietmečio iki šiol aukštesnio rango valstybinių pareigūnų kilnojimas iš vieno objekto į kitą – gana įprastas dalykas,  todėl jie retai tapdavo sėsliais šio krašto gyventojais, kaip sakoma – čiabuviais, kurie sulaukę pensijos mielai pasakotų istorijas ar  kalbėtų apie kitų papasakotus prisiminimus…

Tęsia medžio meistrų tradicijas

Kiek geresnė padėtis dėl senųjų medžio apdirbimo amatų ir jų meistrų – apie juos informacijos gerokai gausiau. Bene garsiausias vietinis XX a. pirmos pusės medžio meistras Dainavos didžiagirėje buvo Tomas Miškinis (1873-1962 m.) iš Mančiagirės kaimo. Jo sūnus Bronius išsaugojo ir 1992 m. būsimam Dzūkijos nacionalinio parko muziejui perdavė net 200 senųjų medžio apdirbimo įrankių bei įrenginių kolekciją („Šalcinis“, Nr.7, p. 6). T. Miškinis – plataus profilio meistras: statė namus bei ūkinius pastatus, gamino duris bei langus, užsiėmė pastatų puošyba, gamino ratus, roges, valtis, statines, kubilus, kitas talpas, darė kryžius. Jo statyti namai puikavosi Kašėtose, Mančiagirėje, Marcinkonyse, Musteikoje, Zervynose.

Žymiai daugiau būta siauresnio profilio meistrų, tačiau rašytiniuose šaltiniuose užfiksuoti žmonės ir įdomesni faktai geriausiu atveju siekia XIX a. pabaigą. Dauguma senųjų medžio meistrų buvo užmiršti, juos keitė kiti, išsaugoję tradicijas, o talentingiausi įnešė ir savo indėlį. Tad neatsitiktinai, o remiantis  krašto tradicijomis ir vietos miškų, medžių bei medienos ypatybėmis, XX a. antroje pusėje čia savo meistrystėmis ypač išgarsėjo du miškininkai – Vytautas Urnevičius ir Algirdas Valavičius. Plačiai buvo žinomas Druskininkų kurorto „Saulės takas“ ir „Alkos“  kavinė su iš natūralių kreivuolių pušų pagamintais baldais bei kita įranga, kurių autorius – buvęs tremtinys Vytautas Urnevičius (1922 – 2020). Jo darbai davė pradžią rekreacinių takų plėtrai ir kurį laiką vyravusiai kreivuolių madai miško baldų gamyboje. Ilgametis šio krašto miškininkas Algirdas Valavičius buvo ne tik medinių namelių „ant vištos kojos“ pradininkas, bet  įkūrė ir pirmą Lietuvoje miško muziejų „Girios aidas“, kurį sugebėjo Nepriklausomybės pradžioje po gaisro atkurti dar didesnį ir gražesnį. Dabar medžio meistrų – menininkų tradicijas itin sėkmingai tęsia Antanas Česnulis, netoli Druskininkų įkūręs įspūdingą medžio skulptūrų ir poilsio parką. Zervynose išaugo dar jaunesnės kartos meistras Algis Svirnelis. Šio krašto metraštininkai broliai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai mini dar bent keturis savito kūrybinio braižo kryžių dirbėjus –  Zigmą Kindurį iš Subartonių, Vytautą Šibailą iš Gudakiemio, Stasį Plutulevičių iš Mardasavo ir Saulių Indrašių iš Maksimonių kaimų.

Daugiau praeities informacijos išsaugojo moterys

Steigiant Dzūkijos nacionalinį parką vietos gyventojams buvo žadamas šviesus rytojus, bet bent 10-15 metų tai buvo gana juodas laikotarpis, ypač tiems, kurie čia norėjo ką nors rimčiau suremontuoti ar statyti. Dabar jau matyti ir gerų permainų. Nacionalinio parko iniciatyva pasinaudojant  ES paramos lėšomis pavyko gana kokybiškai restauruoti du senovinius Musteikos ir Zervynų kaimus, taip išsaugant juos ateities kartoms.

Vyriausybės nutarimu 2016 m. patvirtintoje Dzūkijos nacionalinio parko planavimo schemoje randame,  mano galva, progresyvius ir sveikintinus dalykus: …Tvarkant etnokultūrinius kaimus, mišku apaugusiose naudmenose skatinama atkurti atvirą tradicinį kraštovaizdį, šalinant sumedėjusią augaliją, ganant ir šienaujant (paryškinta mano)… Įkurt Nemuno (sielininkystės) muziejinę ekspoziciją Žiogelių kaime, naudojant buvusios medienos sandėlių ir medžio apdirbimo pastatus… Jei po 25 nepriklausomybės metų teisės aktuose atsirado toks teiginys,  galima turėti vilčių, kad dar po  25-erių tai pavyks pamatyti ir natūroje.

Galbūt yra ir objektyvių priežasčių, kodėl miško ruoša bei medžio verslai greičiau išsitrina iš žmonių atminties. Be minėto politinio aspekto, kad iki XX a. vidurio visi aukštesnio rango miškų tarnybos darbuotojai buvo kitataučiai, yra ir kitų faktorių. Medienos ruoša – vyriškas užsiėmimas, o vyriška atmintis iš prigimties yra linkusi išsaugoti ekstremalius dalykus – karus, sukilimus, revoliucijas ir pan. Vykdant miškotvarkos darbus didžiagirėje antroje XX a. pusėje ir intensyviai bendraujant su vietiniais dzūkais, man pasirodė, kad apie praeities dalykus ir senąsias veiklas daug daugiau žinių išsaugojo moterys. Jos labiau įsijautę ir į dvasinio bei meninio pobūdžio dalykus – giesmes, dainas, vestuves, laidotuves, krikštynas, kitas šventes ir moteriškus darbus – audimo, verpimo, uogavimo, valgių gaminimo ir kitas technologijas bei tradicijas. Moteriški darbai, reikalai ar vargai gražiau  ir dainose apdainuoti, apipinti pasakomis. Iš vyriškų veiklų daugiausia pasakojimų buvo galima išgirsti apie bitininkavimą, žūklę ir medžioklę.  Galbūt  pastarieji trys dalykai įsimintinesni, nes ne tik nenutrūkstamai tęsėsi, bet  buvo ir ekstremalūs. Juk, tarkim, karstymasis po aukštus medžius skobiant dreves, kopinėjant medų ir saugantis bičių geluonių suteikė ekstrymo…

Tačiau daugiausia iššūkių turėjo patirti sielininkai ir upeiviai. Šį rašinį užbaikime A. Kvaraciejaus iš Jonionių kaimo pokariu pasakotais atsiminimais. A. Kvaraciejus mirė 1968 m., sulaukęs  97 metų, jis iki Pirmojo pasaulinio karo vilko laivus (tuomet dažniausia jau buvo ne vytinės, o baržos) iš Merkinės į Gardiną,  taip pat iš Kauno į Merkinę.

„Tai buvo Nemuno burliokai, kuriuos vietiniai gyventojai vadino pinčiais. Velkančiųjų skaičius priklausė nuo laivo dydžio, nuo dviejų iki 18 žmonių. Srauniausiose vietose dar galėjo būti padvigubinamas… Vyrai eidavo vienas paskui kitą per krūtinę užsidėję plačius diržus. Negalėdami vytinių patraukti per sraunias, akmenuotas rėvas, įkaldavo stiprų baslį, užmaudavo ant jo veleną ir sukdavo vyniodami storą lyną, vadinamą barbora. Nemuno pakrantės krūmai būdavo iškirsti, padaryti praėjimai, persikelti per upę vyrai turėjo valtį. Vokietijos pirklių laivai kartais turėdavo bures. Merkinės žydų vytinės dažniausiai kursuodavo tarp Merkinės ir Kauno, nors kartais jos buvo tempiamos ir iki Gardino. Esant geram orui laivas Kauną pasiekdavo per tris dienas, o atgalios tempiamas iki 10 dienų. Vyrai atgalios grįždavo išvargę, nutrintais pečiais. Visos kelionės metu burliokus maitindavo pirklys“. (https://vienkiemispriemerkines. lt/prie-vandens/nemunas-xix-a/#:~:text=XIX%20a%20 gale,burliokus%20 maitindavo%20pirklys).

Gal miško versle nebuvo jokios romantikos, o tik sunkus, beveik katorgiškas darbas, apie kurį ir pasakoti nesinorėjo? Gali būti. Bet jokiu būdu sunkūs senųjų medkirčių darbai ir amatai  neturi būti ignoruojami, nutylimi ir nepristatomi šiuolaikinei visuomenei, nors ir kiek kukliau nei grikinių babkų kepimas…

Apie šimtmetį netoli Valkininkų veikusiai patrankų kalyklai aplinkiniams valstiečiams galiojo  prievolė kasti balų rūdą ir pastoviai tiekti medžio anglį. Rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota čionykščių miškų nualinimas juos nulydant gamyklos darbuotojų valakams, taip pat dėl medžio anglies gamybos. Senovinėje nuotraukoje – sukrauta medienos stirta, kurią dar reikia apdėti velėna ir  2-3  paras deginti. Pagal Vincą Žilėną Valkininkų miestiečių ir aplinkinių valstiečių prievolė – nuo valako žemės dvi  4 sieksnių, t.y. apie 8,5 m. pločio, anglių deginimo duobes. Senovėje mediena buvo deginama tiek duobėse, tiek antžeminėse stirtose.

Dailininkas W. Jaeger savo paveiksle „Upeiviai Nemune“ vaizduoja prekių prikrauto plausto vilkimą prieš srovę. Nemune dažniau nei plaustai buvo velkamos vytinės, vėliau – baržos, kol į jas XIX a. antroje pusėje buvo įmontuoti garo varikliai. Velkama buvo kairiuoju Nemuno krantu nuo žemupio iki Gardino. Rytprūsiuose keliaujant su prekėmis iš Karaliaučiaus ar Dancigo taip pat buvo velkama laivybiniais kanalais, tik čia naudoti ir arkliai.

Ištrauka iš knygos “Lietuvos didžizgirės”