Dar pradinukę į miškininkystę pašaukė… medžioklė

Dar pradinukę į miškininkystę pašaukė… medžioklė

Pažangi studentė, aktyvi savanorė, medžiotoja, pasišventusi miškui ir miškininkystės mokslui – taip labai trumpai galima apibūdinti VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto ketvirto kurso studentę Pauliną Andriuškevičiūtę. Ji pati sako, kad yra trečios kartos medžiotoja savo šeimoje, tačiau pirmoji pasirinkusi miškininkystės bakalauro studijas.  Paulinos svajonė – įgyti  laukinių populiacijų valdymo magistro diplomą,  taip pat  patirties dirbant  girininkijoje, o  po šios praktikos atsidėti mokslo tiriamajam darbui.

„Ateities karjera? Mano polinkis – į mokslinę sritį, nes mokytis ir tyrinėti man ne tik labai gerai sekasi, bet ir patinka. Bet jei nori būti geru mokslininku, tai iš pradžių turi būti išbandęs praktinę pusę“,-  tvirtai įsitikinusi Paulina. Nuo pat mažens ji pasinėrė į  gamtos  pasaulį, gyvūnų stebėjimą ir neįprastą tokiai  mažai mergaitei pomėgį – medžioklę. „Vos septynerių  metų aš jau  daug laiko praleisdavau  miške, aktyviai domėjausi medžiokle,  todėl  penktadienio vakarus ir savaitgalius leisdavau medžiotojo bokštelyje. Mano  mėgstamiausia vasaros atostogų vieta buvo ne prie jūros ar kur kitur, o miške“,- kalba dabar jau teisėta medžiotoja.

 Per vaikystės langą – Šunskų miškas ir upė

Paulina gimė ir augo Marijampolės priemiestyje, Šunskų seniūnijoje prie pat miško. „Vaikystė prabėgo prie Šunskų miško, o dar viena laimė – namai buvo netoli nuo upės. Tėvai dirbo, todėl į mišką mane dažniausiai vesdavosi senelis – kartu į medžiokles, taip pat žvejybą, visur, kas susiję su gamta. Jis pasakojo apie miške gyvenančius žvėris, rodė jų veiklos žymes, išmokė pažinti gyvūnų pėdsakus. Daug žinių gavau ir iš knygų: apie medžioklę, žvėris, grybus, žvejybą – šiomis temomis parašytos  knygos  buvo pačios mėgstamiausios. O ypač mane sudomino Algirdo Navasaičio ir Kęstučio Pėtelio “Medžioklė“, iš kurios daug išmokau“,- vaikystę gamtos prieglobstyje mena Paulina.

Miškininkystei ją padrąsino ir tuometinis Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto Miško biologijos ir miškininkystės instituto docentas dr. Kęstutis Pėtelis. Būtent šis jau šviesaus atminimo garsus medžiotojas ir iškilus mokslininkas paskatino merginą stoti į šią specialybę. Bet pradžia buvo, anot Paulinos, visa šeima. „Pas mus augo visa medžiotojų karta, aš jau esu trečios kartos medžiotoja. Pirmiausia mano senelis tapo aistringu medžiotoju, jo pėdomis pasekė tėtis, o po to ir aš. Visa taip susidėjo, kad jau devintoje klasėje pasakiau, jog būsiu miškininke. Bet mes kartu esame ir miško bei žvėrių globotojai, tačiau aš esu vienintelė giminėje, kuri įstojo į Miškų ir ekologijos fakultetą. Mano seneliui ir tėčiui medžioklė yra hobis, o man ne tik pomėgis, bet dabar tai susiję ir su mano specialybe bei su būsimu darbu“,- pasakoja ŽŪA auklėtinė.

Studijos ir praktika

Po pirmo kurso bendrųjų  dalykų paskaitų antrame kurse Paulina  ėmė plačiau domėtis miško mokslu ir biologine įvairove. Anot jos, matyt, dėl to, kad augo gamtoje ir žinojo, iš ko susideda ta gamta, visa jos harmonija. Jos bakalaurinis darbas susijęs su Lietuvos žvėrimis „Elninių trofėjų apžiūrų rezultatai nuo 2002-2003 metų medžioklės sezono“.      

„Galiu drąsiai pasakyti, kad Miškų ir ekologijos fakultetas yra pati geriausia vieta žmogui, atėjusiam iš gamtos ir iš kaimo. Mus dėstytojai priima tiesiog kaip tėvai ar seneliai – į pačią šeimą. Nėra tokio atstumo kaip mokykloje tarp mokinių ir mokytojų, čia dėstytojai bendrauja labai paprastai, nuoširdžiai, stengiasi perteikti žinias, kurių mums reikia. Visi fakulteto dėstytojai geri, visuomet išties pagalbos ranką, jei reikės. Išskirti  kurį nors vieną dėstytoją negalėčiau, nes jie visi yra atsidavę savo darbui ir linkę pagelbėti“,- mokymo ir mokslo kalvę bei dėstytojus giria Paulina.

Jos bakalauro darbo vadovas – VDU ŽŪA Medžioklėtyros laboratorijos vadovas dr. Artūras Kibiša, dirbantis su stumbro aklimatizacija Lietuvoje bei kitomis programomis. „Jis suteikia man  visokeriopą pagalbą, dalijasi reikalinga informacija ir nurodo, į ką sutelkti dėmesį rašant šį darbą. Tikiuosi, kad bakalaurą šiemet apsiginsiu sėkmingai, o toliau planuoju stoti į magistrantūrą – laukinių populiacijų valdymą tame pačiame fakultete. Mano orientacija – daugiau į mokslinį darbą, svajoju, kad jį dirbsiu. Bet iš pradžių, pirmaisiais metais, norėčiau dirbti girininkijoje ar eigule, ar girininko pavaduotoja. Tikrai nenorėčiau sėdėti  kabinete, nes man reikia gyvos gamtos.  Ideali vieta būtų Šunskų girininkija, nes  ji yra arčiausiai nuo mano namų, būtų labai gerai“,- dalijasi planais būsimoji mokslininkė.

Kaune ji gyvena bendrabutyje, džiaugiasi, kad  turi draugų, besidominčių biologine įvairove. Jie kartu priklauso VDU  ŽŪA  T. Ivanausko ornitologų klubui, kuriame gilina žinias ne vien apie paukščius ir medžioklę, bet plačiau apie gamtą – važiuoja į objektus, organizuoja renginius, susitinka su specialistais, kurie pasakoja apie savo veiklas. Minėtą klubą daug metų puoselėjo Miškų  ir ekologijos fakultetas, tiesa, kurį laiką jo veikla buvo nutrūkusi, bet praėjusiais metais aktyvistai organizaciją atkūrė.

Ar daug laiko užima mokymasis, rengimasis egzaminams? „Jei lankai visas paskaitas ir jas konspektuoji bei  kiekvieno dėstytojo atidžiai klausaisi, tai esi pasirengęs išlaikyti egzaminus. Pavyzdžiui, jei dėstytojas įdomiai pateikia studijų medžiagą, aš greitai įsisavinu informaciją ir dėl to mažiau mokausi papildomai“,- atsako.

Na, o praktikos? ,,Kalbant apie universitetines, tai studijų metu jų buvo ne viena, bet geriausiai prisimenu praėjusį rudenį atliktą praktiką VMU Kazlų Rūdos regioninio padalinio Jūrės girininkijoje pas girininką Kostą Silicką.  Jos metu atlikau jaunuolynų tūrio nustatymus skritulinio barelio metodu, vykdžiau želdinių stebėseną. Labai džiaugiuosi, jog čia  galėjau įgyti patirties ir mokytis iš būsimų kolegų“,- pasakoja praktikantė.

Neglobosi – nemedžiosi

Teisėta medžiotoja Paulina tapo 18 metų –  išlaikiusi medžiotojo egzaminus ir gavusi bilietą.  „Dabar jau penktas sezonas, kai esu tikra medžiotoja  ir medžioju „Šunskų“ medžiotojų būrelyje. Man labiausiai patinka ančių ir zuikių  medžioklė, bet taip pat mėgstu tykoti šernų.  Elnių ir briedžių mūsų medžioklės plotuose nedaug,  jie apsilanko, bet jų nemedžiojame, saugome,- įspūdžiais dalijasi Paulina ir akcentuoja, kad žvėris reikia pagloboti, pasaugoti, tačiau  nepamiršti populiacijų valdyti ir tam tikrą kiekį gyvūnų sumedžioti – ar senų, ar sergančių, ar kitaip netinkamų. – Mes medžioklėje neapsieiname ir be savo pačių svarbiausių pagalbininkų – šunelių“,- priduria.

Medžioklėje įdomiausias nuotykis nutiko praėjusiais metais, kai tykojo šernų, bet staiga išbėgo stirna, o paskui ją vilkas. „Aš išsigandau, nes žvėrys pasirodė netikėtai, bet tuo pačiu buvau nustebusi, nes mūsų plotuose pamatyti vilką tykojant retenybė“, – apie akistatą su pilkiu mena jaunoji medžiotoja. Belieka palinkėti, kad panašių ar dar įsimintinesnių akimirkų mylimas miškas jai padovanotų dar ne vieną. 

www.miskininkas.eu

Nuotraukos iš Paulinos Andriuškevičiūtės archyvo