Darius Vižlenskas: net neįtariau, kad gali taikyti į žmones

Kuršių nerijoje kertamos senos kalninės pušys, atželdins ir pagal danų patirtį
13 sausio, 2021
Šaulių priesaika: ištikimai ir šventai saugoti Nepriklausomybę
13 sausio, 2021

Darius Vižlenskas: net neįtariau, kad gali taikyti į žmones

Tikras kaunietis, Valstybinės miškų tarnybos Miško naudojimo ir statistikos skyriaus vedėjas Darius Vižlenskas, o lemtingomis Sausio 13-osios dienomis  – dvidešimtmetis Miškų ūkio fakulteto trečiakursis, buvo Vilniuje. Prabėgo trisdešimt metų, dabar jau sunku ir beatsekti, kaip ir su kuo Darius atkako į Vilnių. Sako, išgirdo per radiją kvietimą ginti Aukščiausiąją Tarybą (AT), tad susiruošė ir išvyko…  

Vaikino senelis,  anot jo, niekada nesidžiaugė  sovietiniais laikais, tad ir jam nekilo net mažiausios abejonės dėl kelionės. “Prisimenu, buvo kalbos, jog blokuos įvažiavimą į Vilnių, tai važiavau ne traukiniu. Kiti studentai, kurie gyveno bendrabučiuose, važiavo iš Akademijos miestelio, o aš  – prie Savanorių prospekto, tad Vilnius ranka pasiekiamas: ir autobusai stoja, ir tranzuoti galima. Išvažiuoti iš Kauno problemų nebuvo”, – mena pašnekovas.

Karinė technika ir šūviai

Kelio niekas neblokavo. Darius Vilniuje šiek tiek pavaikščiojęs prie AT rūmų sutiko du kitus  kursiokus – Kęstutį Krikščiūną ir Giedrių Leliūgą. Aikštėje buvo ramu, nieko nevyko, tad jaunuoliai nusprendė važiuoti prie Vilniaus televizijos bokšto. Tą dieną Giedriaus pusbrolis, gyvenantis šalia  bokšto, šventė gimtadienį, tad vaikinas pakvietė užsukti ir draugus. Jau Karoliniškėse jaunuoliai išgirdo skelbiamą informaciją, kad šia kryptimi važiuoja karinė technika.

“Buvome prie pat vartų, kur būriavosi žmonių minia, kai pasirodė karinė technika. Vienos tanketės važiavo iš apačios, nuo Laisvės prospekto, kitos – iš viršaus, nuo dabartinės Sausio 13-osios gatvės. Bokšto teritorija buvo aptverta, įvažiavimui užkirsti aplink apstatytos transporto priemonės – didžiulis smėlio barstytuvas ir smėlio spalvos “kablukas” (“moskvičius”). Tankas užvažiavo, pasisukiojo ant to automobilio, jį suplojo ir nuropojo link bokšto. Visa laimė, kad jie nesiveržė pro vartus, prie  kurių buvo daugiausia žmonių. Aš spėjau peršokti per tvorą, nežinau, ar aukų jau buvo, bet aplink bokštą stovėjo išrikiuoti kareiviai, sukinėjosi tanketės”, – atmintinos nakties įvykius prisimena D. Vižlenskas.

Darius sako, kad į patį šaudymo lauką nespėjo pakliūti, nežino, ar jau tuo metu šaudė į žmones, nes vos tik pasirodė karinė technika, visą laiką aidėjo šūviai. “Maniau, kad šaudo iš tuščių ginklų, ar bent į orą. Aš stovėjau prie pat tos tanketės, tai man dėjo per ausis. Net neįtariau, kad gali taikyti kulkomis  į žmones… Niekas  netikėjo. Mačiau, kai nešė neštuvuose žmones, bet nesupratau, ar jie pašauti, ar šiaip jiems bloga pasidarė”, – apie kruvinąją naktį kalba vyras.

Sovietų kareiviai jau buvo apjuosę bokštą, žmonės dar nesiskirstė, bandė “atvesti kareivius į protą”,  aiškino apie jų artimuosius,  gimines, jų poelgį. O jų, matyt, viršininkai, aiškino, kad lietuviai neteisūs, kad atsiskiria, nes “iki šiol gamino “Šilelius” visai Tarybų Sąjungai, o dabar gamins tik sau”. Agitacija vyko iš vienos ir iš kitos pusės.

Kita rami diena

Po kurio laiko viskas nurimo.  Kiek praėjo valandų nuo tankų pasirodymo, šiandien galima spręsti iš chronologinio įvykių aprašymo, bet būnant prie bokšto laikas neegzistavo. Žmonės ėmė skirtytis, Darius su draugais pasimetė. “Sėdau į troleibusą ir nuvažiavau pas seserį Margaritą į Dailės akademijos bendrabutį Latako gatvėje. Ji vyresnė už mane dvejais metais, tuomet mokėsi dailės. Bendrabučio durys buvo atrakintos, tad užėjęs į vidų iškart foje kritau į fotelį ir užsnūdau. Kiek vėliau keturiese – su sese ir jos kambariokėmis – nuėjome prie Parlamento. Nors buvo prašoma nesiburiuoti nuo M. Mažvydo bibliotekos pusės, žmonių susirinko didžiulė minia. Degė laužai, jau buvo dalijama arbata. Tą dieną kiek pastovėjome, pavaikščiojome, likau dar Vilniuje, nakvojau pas seserį. Mūsų miškininkų prie AT rūmų buvo ir daugiau. Mano pusbrolis tuo metu buvo Seimo viduje, žaliaraiščių būryje. Likusieji  Kaune saugojo objektus Žaliakalnyje, budėjo Sitkūnuose”, –kauniečių ryžtu didžiuojasi Darius.

Rasa Liškauskaitė