Dėl buvusių tarnybinių urėdijų butų rasime tinkamiausią sprendimą

Dėl buvusių tarnybinių urėdijų butų rasime tinkamiausią sprendimą

Daugiau kaip 10 metų buvusių miškų urėdijų tarnybiniuose butuose gyvenantys asmenys tikisi, kad šiuos būstus jie galės išsipirkti pirmumo teise. Aš, kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos Seime atstovė, su kolega Kęstučiu Mažeika inicijavome Disponavimo valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pataisas, kurioms po pateikimo Seimas pritarė praėjusių metų gruodžio 19 d. Tikėtasi, kad po tolesnio svarstymo Seimo komitetuose bei Vyriausybės išvadų įstatymo pataisa bus priimta Seimo pavasario sesijoje ir tokiu būdu bus išspręsta svarbi socialinė problema.

Deja, Vyriausybė nepritarė siūlymui buvusių tarnybinių urėdijų butų gyventojams suteikti pirmenybę juos išsipirkti, kai tokie būstai būtų parduodami aukcione. Anot išvados rengėjų, pasiūlymas neatitinka Konstitucinio Teismo suformuotos valstybės turto valdymo doktrinos, kad jo perdavimas pateisinamas tuomet, kai gali duoti didesnę naudą visuomenei, o ne konkrečiai asmenų grupei. Mano įsitikinimu, tokia išvada reikalauja atsakančiojo komentaro.
Dauguma tokių būstų gyventojų yra girininkijose dirbę eiguliai, miško darbininkai, kurie taip ir neįsigijo nuosavo būsto, o išėję į užtarnautą poilsį pasiliko toliau gyventi tarnybinėms reikmėms nereikalingame būste. Jiems mirus, būstuose dažnai lieka gyventi jų našlės ar kiti šeimos nariai. Daugeliu atveju šie gyventojai tvarkingai moka nuomą, prižiūri ir tvarko aplinką, dažnai atlieka net būsto remonto darbus. Kartu jie vykdo ir sargų pareigas – nemokamai prižiūri ne tik nuošaliose vietose esančius miško pastatus, bet ir čia paliekamą urėdijų techniką. Dauguma šių žmonių yra senyvo amžiaus, pasiligoję, neįgalūs. Aukcione pardavus tarnybinėms reikmėms nenaudojamą buvusį urėdijų turtą, šie žmonės liktų gatvėje, o tai yra labai rimta socialinė problema.

Pateiktoje Vyriausybės išvadoje teigiama, kad šiuos būstus turėtų perimti savivaldybės, paversdamos juos socialiniais būstais. Apie tai buvo galvota dar projekto rengimo stadijoje. Deja, dėl didelio minėtų būstų nusidėvėjimo (kai kur net iki 70 proc.), savivaldybėms jie tampa per didele finansine našta, nes juos reikėtų iš pagrindų remontuoti. Labai gaila, kad prieš teikdami išvadas ministerijų tarnautojai net nepasikonsultavo su projekto rengėjais – omenyje turiu išvadas pateikusį Teisingumo ministerijos ekspertą, kurio parengtos pastabos pagrindu ir buvo priimta neigiama išvada.

Kad ilgus metus sąžiningai miškų ar kituose sektoriuose tarnavę žmonės neliktų gatvėje, esame pasiruošę ieškoti išeičių ir projektą tobulinti. Ieškau racionaliausių išeičių konsultuodamasi su atsakingais teisėkūros specialistais, atsakingų institucijų tarnautojais.

Į mano iniciatyvą žiūrima tikrai geranoriškai, todėl netrukus pateiksime patobulintą projekto variantą arba pasiūlymą dabartiniam projektui. Kaip viena išeičių būtų suteikta galimybė ten gyvenantiems žmonėms toliau pasilikti gyventi iki jiems bus suteiktas socialinis būstas arba iki jų gyvenimo pabaigos toliau mokant nuomos mokestį valstybei. Be to, turime suskaičiuoti, kas valstybės biudžetui būtų naudingiau: pajamos iš nuomos mokesčio ar gautos lėšos pardavus visiškai nusidėvėjusius pastatus. Be to, įvertinus moralinius aspektus dėl rimtos socialinės problemos, manau, pirmasis variantas vienareikšmiškai nusvertų antrojo nenaudai.
Esame pasiruošę panagrinėti argumentus, paskaičiuoti, pasverti įvairius sprendimų aspektus, nežiūrint vien iš pragmatinės siauros ir tiesmukos trumpalaikės perspektyvos. Artimiausiu metu ketinu inicijuoti dar vieną apskritojo stalo diskusiją. Šį kartą žadu pakviesti platesnį atsakingų institucijų ratą. Neabejoju, kad surasime tinkamiausią sprendimą.

Virginija Vingrienė
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė,
LVŽS frakcijos narė