Didžiausioje šalies ežero saloje – išskirtinis parkas

Didžiausioje šalies ežero saloje – išskirtinis parkas

Salų miestelis Rokiškio rajone įsikūręs išskirtinėje vietoje – Dviragio ežero saloje. Šio krašto žmonių gyvenimas buvo susijęs su Salų dvaru, kuris ir dabar yra pagrindinis traukos centras, turistus dominantis objektas. Dvaro parkas – vienas iš seniausių mažesnių miško parkų Lietuvoje. Jame apie 7,2 ha plote kompaktiškai auga šimtametės tuopos, liepos, klevai.

Žiupsnelis istorijos

Inga Stočkutė-Tervydienė, buvusi Salų dvaro sodybos turizmo ir laisvalaikio organizatorė (šį etatą savivaldybė panaikino vasaros pradžioje) pastebėjo, kad Salų dvaro istorija siekia XVI a., kai Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis padovanojo Salų žemes įtakingai Radvilų giminei. Tuometinis dvaras buvo medinis pastatas ant mūrinių pamatų. Pasakojama, kad Radvilos ten negyveno, atvykdavo tik medžioti. Legendomis apipintas miško parkas ir žvėrynas, kur gyveno lokiai, esą saugoję dvaro rūmus.

Manoma, kad dvarą juosiantis parkas išlikęs nuo Radvilų laikų, XVII a. parką sudarė dalinai sutvarkytas miškas. 1766 m. viršutinėje parko terasoje prisodinta daug vaismedžių, krūmų, liepų, tuopų. Jį prižiūrėjo sodininkas. Kai Salų dvaras atiteko paskutiniam Marikonių giminės atstovui – Liucijonui Marikoniui (g. 1818 m.), manoma, jis pastatęs rūmus. L. Marikonis pertvarkė ir parką, įrengė fazanų voljerą ir žvėryną, net laikė meškų. 1855 m. prasiskolinęs L. Marikonis pardavė dvaro sodybą Reinoldui Tyzenhauzui. Nuo to laiko rūmai buvo nuomojami, parkas nebuvo deramai prižiūrimas.

Parko šimtmečių štrichai

Augant miesteliui parkas nyko ir keitėsi, gyventojai parke pramynė naujus takus. 1920 m. dvaras nacionalizuotas, jame įkurta Mergaičių ūkio mokykla, vėliau glaudėsi Žemės ūkio mokykla, Žemės ūkio technikumas. Nepriklausomybės metais dvaro pastate veikė pagrindinė mokykla, kuri 2003 m. uždaryta.

Rengiant projektą „Rokiškio rajono teritorijų kraštovaizdžio formavimas ir ekologinės būklės gerinimas 2016-2018 m.“ (pagal jį viena iš dviejų sutvarkytų Rokiškio rajono teritorijų – Salų miestelio parkas), beliko konstatuoti, kad parke buvę vandens telkiniai – šaltinis, dvi kūdros – išnykę. Išlikę pagrindinis takas viršutinėje terasoje ir pagrindinis ovalinis parterio takas, kiti – sunaikinti.

Dalis parko ir sodo ( į rytus nuo bažnyčios) buvo sunaikinta statant bendrabutį ir įrengiant sporto aikšteles. Didžioji kūdra užpilta įrengiant kanalizacijos tinklus, mažoji parko gale išdžiūvo. Pagrindinė tako klevų alėja, kuri per 1929-1930 m. žiemos šalčius iššalo, dalinai atsodinta liepomis. Parkas ilgai buvo neprofesionaliai tvarkomas, suskaidytas tiesiomis alėjomis ir takais, tad aiškią landšaftinę struktūrą turėjęs parkas prarado savo pirminį vaizdą. Dėl prastų ar pakitusių sąlygų išnyko dauguma introdukuotų rūšių medžių.

Pagal minėtą projektą parke nugriautas be šeimininko likęs bendrabutis, sutvarkyta pagrindinė Salų dvaro parko teritorijos dalis, perstatyti nuo didesnės kūdros per išgraužtą griovą einantis tiltelis ir apžvalgos aikštelė į pietvakarius nuo rūmų.

Pasididžiavimas – senos tuopos

Salų dvaro pasididžiavimas buvo ir tėra senosios tuopos, sodintos galbūt dar L. Marikonio, o gal dar seniau. Parkotyrininkas, Vilniaus dailės akademijos doktorantas Dainius Labeckis pastebėjo, kad tuopos daugelyje Lietuvos vietų yra XVIII a. su dvarų parkais susijęs medis.

„Tuopos – viena charakteringesnių istorinių parkų medžių rūšių. Ir labai būdingas to laikotarpio – dvarų parko meno klestėjimo – medis. Kai kur jos dar išlikusios, daug kur – jau matomos tik senose nuotraukose, labai įvairių rūšių. Tuopos dvarų parkuose – labai plati tema“, – sakė D. Labeckis.

Gamtininkai teigia, kad tuopos, liaudiškai dar vadinamos topoliais, jovarais ar jievarais, išsiskiria sparčiu augimu, per pirmuosius 10 metų gali užaugti net iki 10 metrų – tad šį medį pasodinęs žmogus gali stebėti spartų jo augimą, formavimąsi. Vėliau tuopų augimas sulėtėja. Šie medžiai šviesiamėgiai, gyvena iki 200-300 m., užauga iki 25-30 metrų aukščio, kartais – ir iki 45 metrų, jų kamieno skersmuo paprastai siekia 1,5–3 metrus.

Senosios Salų dvaro parko tuopos jau pasiekė kritinį savo amžiaus tarpsnį, griūna dėl audrų ir pažeistos puvinio. Nugriuvo ir Didžioji tuopa – gamtos paminklas, valstybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas. Išskirtinės šios baltosios tuopos (lot. Populus alba) amžius, manoma, buvo 150–200 metų, jos kamieno apimtis siekė 6,28 m – kaip galingo ąžuolo. Tuopa augo apie 150 m į pietryčius nuo Salų bažnyčios. Išvirtusi ir vėliau nupjauta (apie 2009 m.) ji išbraukta iš Gamtos paveldo objektų sąrašo.

Mirusios gyvena kitaip

Inga Stočkutė-Tervydienė šiemet suskaičiavo aštuoniolika parke išvirtusių tuopų. Kadaise keturios buvo paskelbtos dendrologijos paminklais. Dabar storiausia prie pat ežero auganti tuopa. Gal ir ją verta paskelbti valstybės saugomu objektu?

Vaikščiodamas parke tarp tų galingų medžių jautiesi tarsi mistiniame pasaulyje – tamsoka, mažai teprasiskverbia saulės spindulių, guli tręštančių kamienų… Bet ir tas niūrus, kiek apleistas parkas turi daug žavesio. Ypač jei pasitelki vaizduotę ir bandai įsivaizduoti, kiek daug tie medžiai matė ir patyrė, kaip kantriai stovėjo per audras ir vėtras, amžių kataklizmus, per du pasaulinius karus…

Arba jei pabandai gamtininko žvilgsniu pamatyti, kaip tręštant medžiui jame pradeda augti įvairūs grybai, atsiranda vabzdžių ir kas jais minta… Pūdamas medis maitina daugybę organizmų, susiformuoja visa ekosistema. Kadangi tokie medžiai didelis deficitas, tai tie jame įsikūrę organizmai, gyviai labai reti. Tik tą pastebėti jau reikia gamtininko žinių.

Daiva Červokienė