Dovanota kalėdinė eglės šaka puošia tūkstančius namų

Dovanota kalėdinė eglės šaka puošia tūkstančius namų

Prieš penkiolika metų prasidėjusi eglių šakų dalijimo akcija „Parsinešk Kalėdas į savo namus“ vėl sugrįžo – šiemet valstybinių miškų miškininkai įvairiose miestų ir miestelių aikštėse žmonėms  padovanojo tūkstančius eglės šakų bei kankorėžių. Akcija visoje Lietuvoje vyko daugiau kaip 60 vietų, buvo  išdalinta apie 100 tūkst. žaliaskarių šakų, kurių didžioji dalis surinkta iš kirtaviečių. Dėl to išsaugota gausybė eglučių, rūpestingai panaudoti kirtimo ištekliai, pasidžiaugta bendryste su visuomene.

Gyventojai akcijos vietose ne tik rinkosi jiems patinkančias eglučių ir pušų šakas, ypač su  kankorėžiais, bet ir tarėsi su miškininkais, kaip ilgiau išlaikyti jas šviežias per visas kalėdines  šventes, dėkojo už  kilnų miškų prižiūrėtojų triūsą, gamtos puoselėjimą.

Kalėdinių eglės šakų dalijimo akcija prasidėjo prieš 15 metų Šiauliuose ir vėliau tapo tradicija visoje Lietuvoje. Buvusios Šiaulių miškų urėdijos paskutinis urėdas Stasys Pališkis prisimena, kad ją surengti paskatino šio krašto braškių augintojai.

„Vienas iš braškininkų, garsių visoje Lietuvoje ir labai puoselėjančių lietuvybę bei lietuvišką produkciją, atėjo į urėdiją ir pasiūlė eglės šakų dovanojimo idėją. Nereikėtų stebėtis – kodėl? Jo tėvas buvo eigulys, su kitais braškių augintojais jis prekiavo turguje, bendravo su daugybe žmonių, matė, ko jiems labai labai reikia prieš šventes. Mes mielai palaikėme tokią iniciatyvą, o pirmoji akcija įvyko būtent Šiaulių miesto pagrindiniame turguje, kiek vėliau jau persikėlėme į miesto aikštes, miestelius. Tikrai didelis malonumas, kai ateina žmonės, ypač pagyvenę miestiečiai, su džiaugsmu renkasi tas šakeles ir iš širdies dėkoja. Pamenu, iš pradžių žmonės net netikėjo, kad nieko nereikia mokėti, klausė, kaip čia taip, gal bent už atvežimą reikėtų atsilyginti“,- prisiminimais dalijasi buvęs urėdas.

Anot jo, ta šaka miške yra lyg ir bevertė, bet kai atsiduria turguje ar kitoje vietoje, kur žmonės gali jų rinktis, įgyja ir kitokią vertę, ir prasmę. Juk pesnininkas, o ir jaunas žmogus iš miesto žiemą šiaip sau nenuvažiuos į mišką ir nelaužys eglės šakų.

Šiaulių miškų urėdija šakas prieš šv. Kalėdas iš esmės dalijo mieste. „Į trečius ketvirtus metus mūsų idėja užsidegė ir kitos urėdijos, jai pritarė ir Generalinė miškų urėdija. Aišku, akciją plačiai nušvietė vietos spauda, televizija, gaila, kad kiek vėliau tas viešinimas ir dvasingumas įgavo komercinį atspalvį. Tiesa, žmonės labai džiaugiasi, kad gali nemokamai gauti šakų, ypač tai svarbu dideliuose miestuose gyvenantiems ir labiausiai pažeidžiamiems žmonėms – pensininkams. Miškininkams tai nėra kokie nors didesni nuostoliai, o iš gerų paskatų – kalėdinė dovana“,- tikina S. Pališkis.    

Be šios, jis mini ir kitas ilgametes urėdijos akcijas, ypač jam įsimintina „Medelyno atvirų durų savaitė“.  

„Ši akcija prasidėjo prieš 7-8 metus iki urėdijų reformos, jos tikslas buvo parodyti, nuo ko prasideda miškininkų darbas, kad jie sodina ir augina miškus, o ne vien kerta. Pagrindinė jos iniciatorė buvo Šiaulių miškų urėdijos ryšių su visuomene specialistė Loreta Mejerienė, o edukacines ekskursijas pirmąją savaitę po rugsėjo 1-osios vedė medelyno viršininko pavaduotoja Birutė Grybienė, dabartinio Valstybinės miškų urėdijos Kuršėnų regioninio padalinio gamtotvarkos specialistė. Ji mūsų krašto mokyklų mokiniams pasakojo ir rodė, kaip surenkamos ir sėjamos įvairių medžių sėklos, kokie pirmaisiais metais išdygsta sodinukai ir kaip jie prižiūrimi bei persodinami kitais metais, kokie iškeliauja sodinti į miškus. Vaikus ypač stebino gležni liepų daigeliai, kurių pirmieji lapeliai visiškai nepanašūs į liepos, o daugiau į rūtos ir kuriuos moterys ravėjo su stalo šakutėmis… Medelyne auginome įvairių medžių sodinukus – beržų, juodalksnių, liepų, skroblo, gudobelės ir kitų lapuočių bei spygliuočių. Skroblo sėklų atsiveždavome iš Lenkijos“,- pasakoja urėdas.

Jis džiaugiasi, kad tuomet medelyno atvirų vartų savaitė taip išpopuliarėjo, kad išsitęsė iki dviejų ir ilgiau, o į jos užsiėmimus važiavo mokiniai ir iš Panevėžio, Telšių, taip pat savivaldybių kolektyvų darbuotojai, įvairūs visuomenininkai.

Miškininkas ir jo darbas, S. Pališkio teigimu, turi būti siejamas su augintojo, o ne su mišką kertančio žmogaus įvaizdžiu, nes realiai taip ir yra – nepasodinęs, neišpuoselėjęs neturėsi ir ką  reikia žmogui bei pačiam miškui nukirsti, lajas veriančiuose masyvuose paukštį ir žvėrį priglausti, sielą atgaivinti…

Angelė Adomaitienė    

Stasio Pališkio ir kitų autorių nuotraukos