Dr. Valda Araminienė būsimiems doktorantams: svarbiausia atrasti temą, kuri būtų įdomi

Dr. Valda Araminienė būsimiems doktorantams: svarbiausia atrasti temą, kuri būtų įdomi

Dr. Valda Araminienė žemės ūkio ir miškų mokslų bendruomenei pažįstama kaip aktyvi oro taršos ir klimato kaitos poveikio temas nagrinėjanti mokslininkė. Bebaigdama magistrantūros studijas Valda suprato, kad norėtų mokytis toliau, gilinti žinias, ėmė domėtis doktorantūros galimybėmis bei radusi sau  tinkamą temą sėkmingai ją plėtoja ir dabar  –  jau dirbdama  Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto vyresniąja mokslo darbuotoja. V. Araminienė dalyvauja Miškų tyrimų organizacijų tarptautinės sąjungos (IUFRO) 8.04.00 grupės veikloje, vadovauja Lietuvos–Prancūzijos tarptautinio bendradarbiavimo programos projektui „Žiliberas“, taip pat vadovauja vieno  iš LAMMC doktorantų studijoms. Kartu su bendraautoriais ji yra parengusi penkiolika citavimo indeksą turinčių mokslinių straipsnių, iš kurių kiek plačiau du ir aptarsime.

Meilę gamtai perdavė miškininkas tėtis

„Augau gamtos apsuptyje Utenos rajone. Aplinkui – daug ežerų, vos už 20 kilometrų – Aukštaitijos nacionalinio parko teritorija. Gamta man visada buvo būtinybė ir kai mokykloje reikėdavo atsakyti į klausimą apie planuojamas studijas bei darbą, mano atsakymas būdavo: „Kas nors, susijusio su gamta“, – aiškina pašnekovė.

Meilę gamtai ir miškui Valdai perdavė miškininkas tėtis. „Augdama kas vakarą girdėjau miško istorijas, man tai buvo labai įdomu ir gražu. Dėl tos pačios priežasties ir mano brolis net nedvejojo, kad baigęs mokyklą studijuos miškininkystę“, – apie iš kartos į kartą perduodamą meilę gamtai kalba V. Araminienė.

Kaip teigia ji pati, miškininko darbas – nėra tik lengvas pasivaikščiojimas gamtoje. „Miškininkai gamta gali pasigėrėti tik eidami link tyrimo plotelio ar miško sklypo, kuriame reikia atlikti matavimus, ar grįždami iš jo. Bet net ir trumpai būnant miške galima pamatyti laukinių gyvūnų, stebėti paukščius, aptikti įdomių ir retų augalų. Taip pat  jausti gamtos ritmą, jos sezoninius  pokyčius, visada žinoti, kad jau prisirpo žemuogės, mėlynės, avietės, kad jau auga pavasariniai ar rudeniniai grybai“, –  įdomią miškininko profesiją apibūdina mokslininkė.

Šiuo metu Valdai daug rečiau tenka važiuoti į gamtą ir mišką, tad  tai lieka laisvalaikiui. „Nuo 2013 metų dalyvauju ICP Forest II lygio miškų monitoringo programoje. Kiekvieną mėnesį  reikia važiuoti į intensyvaus miškų monitoringo plotelius ir rinkti mėginius tolimesnėms analizėms. Paprastai į plotelius aktyviau važiuoju pavasarį, kai stebiu medžių fenologiją, taip pat vasaros pabaigoje, kai vertinu priežemio ozono sukeltus pažeidimus. Žiemą į duomenų bazę suvedu visus metus rinktus duomenis. Tyrimus atlieku šiltnamyje – fitotrone, taip pat analizuoju per ankstesnius tyrimus surinktus duomenis, pagal kuriuos rašomos publikacijos“, – apie tai, kad ne visi miškininkai kasdien lankosi miške, pasakoja Valda.

Visi pomėgiai susiję su gamta

Mokslininkė neseniai atrado naują būdą  leisti laiką gamtoje. „Mano naujausias hobis – kopimas į kalnus. Savo sąraše dar neturiu įspūdingų viršūnių. Aukščiausiai esu užkopusi į 2002 metrų aukštį virš jūros lygio Lenkijos Tatruose. Tačiau kol kas labiau nei noras užkopti kuo aukščiau man patinka pats procesas: papėdėje daug entuziazmo, kopiant apima ir nuovargis, kova su savimi, išgąstis, kai kelias tampa kiek pavojingesnis nei tikėtasi. Tačiau artėjant prie pasirinktos viršūnės pradeda atsiverti įspūdingi vaizdai, apima džiaugsmas, kuris atperka visą kelionės sunkumą ir suteikia noro bei jėgų kopti vėl ir vėl“, – kalnų atradimo džiaugsmu dalijasi gamtos mylėtoja.

Ji taip pat mėgsta auginti įvairius augalus, kurių savo aplinkoje turi tikrai nemažai. „Kiemo ir balkono erdves stengiuosi optimaliai išnaudoti gėlėms, prieskoniniams augalams bei daržovėms. Labiausiai patinka angliško sodo stiliaus gėlynai, kai atrodytų gėlių ir žolių chaose vyrauja harmonija. Man taip pat labai įdomi vertikalios sodininkystės idėja. Ji ir graži, ir praktiška, nes mažose erdvėse galima užsiauginti gana nemažą daržovių ir prieskonių derlių“, – apie pomėgį augalininkystei kalba Valda.

Šiltuoju metų laiku LAMMC Miškų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja į darbą dažnai mina dviračiu, o ilgiausias atstumas, kurį jai teko įveikti per dieną – per 100 kilometrų Kuršių Nerijos dviračių taku Smiltynė – Nida.

Doktorantūra atveria kelią tobulėti

Po gimnazijos Valda įstojo į tuometį Lietuvos žemės ūkio universitetą. Studijavo miško ekologiją, o disertacijos tema – „Beržų būklės ir augimo dėsningumai dabartinėmis ir modeliuoto klimato sąlygomis“. Per doktorantūros studijas  ji tyrė beržo sodinukų galimybes atsigauti po įvairaus intensyvumo ir pobūdžio dirbtinių lapijos pažeidimų dabartinėmis ir pagal prognozuojamus klimato kaitos scenarijus sumodeliuotomis aplinkos sąlygomis.

Prisimindama 2016 m. baigtas doktorantūros studijas mokslininkė įžvelgia vien tik gerąsias patirtis, o jei studijuojant teko ir ko nors atsisakyti, dabar pavyksta atsigriebti per stažuotes.  „Dirbdama su beržų sodinukais turėjau juos nuolat prižiūrėti, matuoti augimo rodiklius. Nenorėdavau ilgam ir toli išvykti bei palikti sodinukus. Tad studijų metu rinkdavausi 1-3 dienų konferencijas Latvijoje ir Estijoje, net nepasinaudojau doktorantams teikiamomis stažuočių galimybėmis. Man atrodė, kad nepakankamai žinau, kuo šiuo metu užsiima pasaulio mokslininkai, o vien savarankiškai skaitydama mokslinius straipsnius bei sekdama naujienas internete negalėjau to padaryti“, –  apie neįgyvendintą norą vykti stažuotis į užsienį kalba Valda.

Vis dėlto  viskas pasikeitė apgynus disertaciją. Naujoji mokslų daktarė norėjo atnaujinti žinias ir nuo 2016 metų rudens prasidėjo jos pirmosios išvykos. „Pirmiausiai vykau į ICP Forest miškų monitoringo grupės organizuotus mokymus Rumunijoje, Brašovo mieste. Mokymai buvo skirti atpažinti priežemio ozono sukeltus pažeidimus augalams. Vizito metu susipažinau su šios srities specialistais iš įvairių Europos šalių, o  2017–aisiais  grįžau į tą patį miestą pirmai stažuotei – tyriau, kaip skirtingos klimato sąlygos veikia beržų augimą Rumunijoje ir Lietuvoje. Įdomu, kad Lietuvoje beržas šiuo metu yra antra pagal dažnumą medžių rūšis miškuose, o Rumunijoje beržas visiškai nevertinamas ir priskiriamas vos ne miško piktžolėms. Todėl buvo labai sunku rasti tyrimo objektus, juos atrinkome labai didelėje teritorijoje. Pirmą kartą teko pamatyti ir labai seną beržyną, kurio amžių sunku net nusakyti, nes išgręžus ėminius matėsi, kad medžių šerdys jau pažeistos puvinio.  Manau, kad beržai ten išlikę, nes vieta, kur jie auga – nėra miškas, o tiesiog avių ganykla, apaugusi beržais, kurie turbūt niekam netrukdė ir su jais nieko nebuvo daroma“, – Rumunijos patirtimis dalijasi tyrėja.

Pašnekovė sako, kad stažuotės suteikia galimybę atlikti tyrimus kitoje mokslo institucijoje, pasinaudoti laboratorijos įranga ar specifiniais gamtos ištekliais, todėl stažuočių nauda niekam nekelia abejonių. Tiesa, kiek kitaip dėl vykimo į konferencijas. „Dažnai tenka išgirsti, kad konferencijos tėra turistavimas. Tačiau aš su tuo nesutikčiau. Manau, viskas priklauso nuo žmogaus tikslų. Man išvyka į tarptautines konferencijas – įkvėpimo ir motyvacijos šaltinis, taip pat galimybė susipažinti su mokslininkais iš viso pasaulio. Pripažįstu, kad ne visi vizitai į konferencijas duoda apčiuopiamos profesinės naudos, tačiau dažniausiai, jau grįžtant lėktuvu apgalvoju naują informaciją ir matau, kur vieną ar kitą idėją galėčiau pritaikyti savo veikloje“, – tikina Valda.

Pagalvoja apie dėstymą, bet kol kas laiką skiria straipsniams

LAMMC Miškų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja vis pasvarsto, jog norėtų sukaupta patirtimi bei žiniomis pasidalinti dėstydama miškininkystės studentams.  „Baigusi doktorantūrą siekiau įgauti kuo daugiau mokslinės patirties, norėjau gilinti žinias, vykti į stažuotes, konferencijas. Dabar, kai jau įgavau patirties, pagalvoju  ir apie dėstymą. Tačiau tam  reikia skirti daug laiko, jo mažiau liktų moksliniam darbui“, – svarstymais dalijasi pašnekovė.

Valda su bendraautoriais yra parengusi nemažai mokslinių straipsnių. Ji atkreipė dėmesį į dvi publikacijas, kuriose aptariami svarbūs su oro tarša susiję klausimai.

Pirmoji – Should we see urban trees as effective solutions to reduce increasing ozone levels in cities? Environmental Pollution. Valda pasakoja, kad šioje publikacijoje pateikti rezultatai buvo pristatyti didelei mokslininkų bei politikų auditorijai ne tik Europoje, bet ir Brazilijoje bei Kinijoje, kurios miestų gyventojai kenčia nuo didžiulės oro tašos. „Priežemio ozonas – vienas iš pagrindinių oro teršalų miestuose, todėl ši informacija yra labai svarbi siekiant gerinti miestų oro kokybę, pritaikant mokslo žinias praktikoje ir pasiūlant miestų savivaldybėms pasirinkti tinkamiausias medžių rūšis. Kadangi publikacijoje pateikti rezultatai gali būti vienas efektyviausių ir lengviausiai įgyvendinamų būdų  oro kokybei gerinti, atlikta detali medžių rūšių galimybių analizė sumažinti priežemio ozono koncentraciją, ji skaitoma ir cituojama mokslininkų iš įvairių šalių, taip pat  iš užsienio kolegų sulaukiu kreipimųsi pasidalinti ekspertine nuomone“, – pažymi V. Araminienė.

Antroji publikacija – Ozone affects plant, insect, and soil microbial communities: A threat to terrestrial ecosystems and biodiversity. Joje pateikiamas pirmasis išsamus vertinimas, kaip troposferos ozono tarša gali pakeisti sausumos ekosistemų struktūrą bei funkcijas ir taip kelti grėsmę biologinei įvairovei. „Pateikiama informacija pagerina supratimą apie troposferos ozono taršą ir naujus sausumos biologinės įvairovės išsaugojimo iššūkius. Ši analizė gali atverti kelią naujos kartos tyrimams, kuriuose bus nagrinėjamas ozono poveikis biologinei įvairovei. Mano indėlis į šį straipsnį – skyriai apie priežemio ozono poveikį vabzdžiams“, –  pasakoja mokslininkė.

Pasidalijo, kuo gyvena kitų šalių miškininkai

V. Araminienė daugiausiai mokslinių straipsnių yra parengusi su kolegomis iš Miškų tyrimų organizacijų tarptautinės sąjungos (IUFRO) 8.04.05 grupės. Ši grupė suburta specialiai priežemio ozono sukeliamoms grėsmėms analizuoti. Lygindama lietuvių ir užsienio mokslininkų tyrimų rezultatus Valda mano, kad Lietuvos mokslo lygis oro taršos tyrimų srityje yra labai geras, atliekama daug tyrimų, sukaupti daugiamečiai duomenys, taikomos inovacijos.

Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš kitų šalių miškininkystės? Pasak mokslininkės, tai gana sudėtinga, nes skiriasi  problemos. „Dalyvaujant „Pro Silva Europe“ organizacijos veikloje ir bendradarbiaujant su mokslininkais iš Europos miškų instituto, atsirado supratimas, kad kiekviena šalis turi labai individualias problemas ir visa miškotvarkos strategija yra nukreipiama į jas. Pavyzdžiui, Portugalija turi didžiulę problemą – miškų gaisrus. Todėl jie orientuojasi į degios masės pašalinimą iš miškų, renkasi atsodinimui mažiau degias medžių rūšis. Taip pat nuolat vykdo kontroliuojamus gaisrus miškuose, kad išdegtų degios medžiagos ir kilus tikram miško gaisrui ugnis negalėtų išplisti. Nuvykusi į Vokietiją pamačiau, kad ten aktualūs jau kiti klausimai – vėjovartos, miško kenkėjų plitimas bei „deer management“ (elnių populiacijos valdymas).  Slovėnijoje jau daug metų vykdomi tik atrankiniai miškų kirtimai ir praktikuojama artima gamtai miškininkystė. Tačiau visuose regionuose akcentuojama bendradarbiavimo tarp mokslininkų, praktikų (miškų savininkų, verslininkų) ir politikų svarba“, – pažymi tyrėja.   

Anot jos, dauguma miškininkų iš įvairių pasaulio šalių nepaprastai vertina bendradarbiavimo svarbą, nes kilus specifinei, vienam ar kitam regionui nebūdingai problemai, iš karto būtų žinoma, į kurią šalį ar konkretų kontaktinį asmenį kreiptis ir rasti geriausią sprendimą.

Teigia, kad klimato kaita ilgainiui pakeis Lietuvos miškų struktūrą

Šiuo metu mokslininkė labiausiai gilinasi į skirtingų medžių rūšių galimybes valyti oro teršalus miestuose.  „Manau, kad miestų žaliosios erdvės yra svarbus ir prioritetinis objektas. Jau įrodyta, kad gamtos elementai mieste teigiamai veikia žmonių savijautą, o tinkamai parinktos želdynų, žaliųjų stogų bei kitų erdvių rūšys gali pagerinti ir oro kokybę“, – apie oro taršos problemas kalba Valda.

Klimato kaitos poveikį galima tirti įvairiais aspektais – atsižvelgiant į regioną, tiriant poveikį individui ar visai ekosistemai. „Nors per kelis dešimtmečius trunkančius tyrimus klimato kaitos srityje sukaupta daug žinių apie pavienio veiksnio (temperatūros, anglies dioksido ar kurio nors teršalo) poveikį individui, tačiau gamtoje natūraliomis sąlygomis augalą veikia visas kompleksas veiksnių. Šioje tyrimų kryptyje (kompleksiniai tyrimai) dar yra neatsakytų klausimų“, – teigia V. Araminienė.

Pasak jos, medžiams augti vieni svarbiausių veiksnių – oro temperatūra, jos sezoniniai pokyčiai ir kritulių kiekis. „Mūsų šalyje dėl klimato kaitos kenčia šiaurinės rūšys – paprastoji eglė bei paprastoji pušis. Šios rūšys yra prisitaikiusios prie atšiauresnio klimato, todėl negali konkuruoti su lapuočių zonos rūšimis, kurios atkeliauja į jų teritoriją. Klimato šiltėjimas skatina medžių arealų slinkimą šiaurės ir šiaurės rytų kryptimis. Taip pat keičiasi ir miškų vegetacijos zonos, ilgėja vegetacijos sezonas, kinta augalų fenologija. Šylantis klimatas palankus lapuočių medžių rūšims, tokioms  kaip paprastasis ir bekotis ąžuolai, liepos, skroblai, bukai, guobos. Šiuo metu Lietuvoje dar nėra labai akivaizdžiai matomi klimato kaitos sukelti padariniai, tačiau prognozuojama, kad iki 2036 metų turėtų mažėti eglynų, pušynų ir uosynų plotai bei daugėti beržo, juodalksnio ir ąžuolo (liepos ir klevo) dalis medynuose“, – prognozuoja mokslininkė.

Kaip sudominti jaunimą rinktis miškininkystės studijas?

Valda pastebėjo, kad miškininkystės studijas dažnai renkasi žmonės, kurių aplinkoje yra miškininkų, taip pat tie, kurie dar prieš studijas yra pamėgę mišką bei buvimą gamtoje. Ji mano, kad norint padidinti šių studijų patrauklumą, reikia daugiau informavimo ir viešinimo, mat žmogui, nesusidūrusiam su šia specialybe, nėra labai aišku, kuo tas miškininkas užsiima.

Prisimindama savo studijų metus LAMMC Miškų instituto doktorantūroje  jaunoji mokslininkė galėtų įvardinti vien tik privalumus. „Iš dabartinio taško žiūrint į doktorantūros studijas – didelis privalumas turėti galimybę ir sąlygas ketverius metus gilintis į pasirinktą tematiką, ją keisti norima kryptimi, skaityti apie naujausius tyrimus ir net bandyti  kai kurias naujoves pritaikyti savo tyrimuose. Daug laiko ir laisvės interpretacijai, eksperimentams“, – įgytomis patirtimis džiaugiasi Valda.

Ji mano, kad norint sėkmingai studijuoti doktorantūroje  pats žmogus turi būti labai motyvuotas, iniciatyvus ir aktyvus. „Doktorantams labai daug galimybių. Yra ne viena programa, kuri siūlo papildomą finansavimą mokslinėms stažuotėms ir per kurias dalį savo tyrimų studentai gali atlikti pačiose moderniausiose pasaulio laboratorijose. Be to, studentai, susidūrę su sunkumais atliekant tyrimą, gali kreiptis pagalbos į tos srities mokslininkus, kurie  mielai padeda, pataria“, – aiškina tyrėja.

Paprašyta išsakyti palinkėjimą žmogui, svarstančiam apie doktorantūrą, Valda taria glaustai: „Linkiu atrasti tą mokslo temą, kuri jums patiems būtų labai įdomi“.

Andrius Nenėnas

Nuotraukos iš asmeninio archyvo