Druskininkų urėdijos miškų slėpiniai atviri lankytojams

Druskininkų miškų urėdijos teritorija driekiasi per 61 tūkstantį hektarų, mažiau nei pusę jos sudaro valstybiniai miškai, kuriuose vyraujantys pušynai patrauklūs rekreaciniu požiūriu. Prasidėjus vasarai, lankytojus itin vilioja ši Dzūkijos regiono dalis, turtinga gamtos lobiais,  vaizdingu kraštovaizdžiu, gausiais grybų ir uogų ištekliais, patraukli Nemuno ir Merkio upėmis bei nedideliais ežerais. Didžiausiu rekreaciniu potencialu pasižymi tarp pušynų įsikūręs Druskininkų kurortas – jame sukurta aktyviam poilsiui, sveikatingumui ir sportui tinkama infrastruktūra, netrūksta poilsiautojų ir turistų. Vis dėlto daugėja žmonių, kuriems mieliau pabūti gamtoje nuo miesto šurmulio, įdomiau užklysti į atokius jos kampelius, ten atrasti netikėtų ir unikalių dalykų, patirti naujų potyrių.

Rekreacinius išteklius kuria gamta, o prižiūri žmonės

Druskininkų urėdijos urėdo Zenono Naujoko teigimu, miškai turi neįkainojamą pažintinę ir poilsinę vertę, todėl miškininkai skiria daug jėgų ir lėšų kurdami, prižiūrėdami ir atnaujindami rekreacinę infrastruktūrą urėdijos teritorijoje. Anot jo, poilsiautojai bei turistai, kurie ruošiasi pakeliauti po Dzūkijos regioną šią vasarą ir apžiūrėti jos gamtines bei kultūrines vertybes, tikrai turės iš ko pasirinkti.  

Urėdijos miškininkai lankytojų poreikiams įrengę 38 rekreacinius objektus – septynias stovyklavietes vaizdingose, ežeringose vietovėse, septynias poilsiavietes su lauko baldais, laužavietėmis, automobilių stovėjimo aikštelėmis, 20 atokvėpio vietų, dvi apžvalgos aikšteles, du turistinius takus. Miško lankytojams geriau orientuotis padės informacinių ženklų sistema. Penki rekreaciniai objektai iš dalies pritaikyti neįgaliesiems. Pavyzdžiui, sutvarkytą Latežerio pakrantę pamėgę Alytaus neįgaliųjų draugijos nariai, kurie čia rengia kelių dienų stovyklas. Stovyklauti, maudytis, žvejoti tinkami  Ašarinio, Ešerinio, Pakelinio, Kuleinio, Lato, Ilgio, Glyno, Grūdos ežerai. Kita vertus, sako urėdas, ir be to pušynuose vaikščiok kiek širdis geidžia, kvėpuok tyru oru ir žvalgykis. Jeigu pasiseks, išvysi briedį, šerną, voverę, o gal net vieną iš dvylikos šiais metais suskaičiuotų lūšių.  Praėjusį rudenį netoli Druskininkų miškininkai keletą kartų per savaitę yra sutikę  stumbrą. Urėdijos miškuose yra didžiausia Pietų Lietuvoje tetervinų tuoktavietė, nemažėja kurtinių populiacija, miškininkai vieni iš pirmųjų pradėjo planingai rūpintis žalvarnių apsauga, jiems iškelta apie 200 inkilų.

Lankantis urėdijos miškuose galima pastebėti daug paukščių ir žvėrių rūšių. Čia sutinkamos į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 123 gyvūnų, 100 augalų, 43 grybų ir kerpių rūšys. Dar 19 amžiaus pabaigoje po šiuos miškus bastėsi ir meška. Prof. T. Ivanauskas aprašė, kad Musteikos miške 1883 m. T. Miškinis, patykojęs prie nugaišusio arklio, pašovė paskutinę meškę, kurią piemenys rado nebegyvą. Kiti šaltiniai nurodo, kad meška buvo nušauta 1868 m.

Žygeiviams ekstremalių pojūčių ir žinių apie senąsias bičių priežiūros tradicijas suteiks pasivaikščiojimas netoli Čepkelių raisto esančiu Musteikos drevinės bitininkystės pažintiniu taku. Bobos daržo šaltinio pažintinis takas netoli Margionių kaimo intriguoja ne tik savo pavadinimu. Pusės kilometro ilgio takas atveda prie liepto per pelkę, čia galima atsigerti tyro vandens iš  šaltinio, kuris duoda pradžią nuostabaus grožio Skroblaus upeliui.

Kitas lankomas objektas – 35 m ilgio tiltelis į ežerėlio „Mergelės akelės“ apžvalgos aikštelę, netoliese pastatytas paminklas, skirtas išniekintiems partizanams atminti. Miškų urėdija, bendradarbiaudama su Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejumi, prisidėjo atstatant laisvės kovotojų slėptuvę ant Ratnyčios upelio kranto, Juozo Balčiaus – Balučio vadavietę ir Juozo Klimavičiaus – Milžino partizanų būrio slėptuvę.

Beveik pusė Druskininkų miškų urėdijos plyti 33 tūkst. ha užimančio Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, čia – du rezervatai, trys valstybiniai, šeši kraštovaizdžio, 12 gamtinių, keturi kultūriniai draustiniai, todėl miškų kertama nedaug.  Saugomose teritorijose išlikusi laukinė gamta: unikalūs slėniai su jiems būdinga augalija, didelės mokslinės vertės Skoblaus, Musteikos, Povilnio upelių aplinkos gamtiniai kompleksai, Dainavos girios kontinentinių kopų masyvai, dar gyvos etnokultūrinės girinių ir panemunių dzūkų  tradicijos.  Kadangi urėdijos miškai – aukšto degumo, didelis dėmesys skiriamas priešgaisrinei saugai, urėdijoje įrengta pirmoji Lietuvoje automatinė gaisrų aptikimo sistema Fire Watch.

„Gera žinoti, kad tai, ką darome, yra reikalinga…“

Druskininkų urėdui Z. Naujokui norėtųsi, kad miškų lankytojai, grybautojai ar uogautojai pasidžiaugtų šiais gamtos slėpiniais, pajaustų miškininkų svetingumą, įvertintų jų rūpestį ir sudarytas sąlygas  stovyklauti, pavaikščioti pažintiniais takais, sustoti atokvėpio aikštelėse.

„Mes mišką, jo teikiamą naudą bei privalumus pristatome per savo, kaip šios srities profesionalų, matymo prizmę. Todėl gera žinoti, kad tai, ką darome, yra reikalinga – ne visi žmonės juk persismelkę vartotojiškos dvasios. Miškų lankytojų sąmoningumas ir atsakingumas pastebimai auga. Todėl viliuosi, kad miške radusiems tvarkingą aplinką žmonėms nekils noras šiukšlinti, laužyti lauko baldus. Ateis kaip svečiai – pailsės, pavalgys, atsigers, o išeis kaip šeimininkai, išsinešdami šiukšles“, –sako urėdas.

Kasmet turistų ir poilsiautojų pamėgti objektai atnaujinami rekreacijai skirtomis lėšomis. Kas poilsiavietes, pažintinius takus prižiūrės ir remontuos po to, kai per Lietuvą nudundės miškų ūkio reformos traukinys? Miškininkai nežino, kaip dirbs ateityje, jie girdi siūlymus rekreacinius miškus perduoti tvarkyti savivaldybėms.

Urėdas Z. Naujokas pasisako tik už tokią reformą, kuri veda ne į nežinomybę, o yra skirta veikiančių funkcijų tobulinimui, išsaugant tradicijas ir tęstinumą.

„Girios aidas“ – ir muziejus, ir mokymo bei informacijos centras

Didžiausias urėdijos prižiūrimas rekreacinis objektas – pačioje urėdijos administracijos pašonėj veikiantis miško muziejus „Girios aidas“ su pažintiniais dekoratyvinių augalų ir medžio skulptūrų takais, lauko klasėmis ir poilsinėmis. Po vienu stogu, nedidelėje teritorijoje, muziejus talpina beveik viską, kuo turtinga Dzūkijos regiono gamta. Lankytojams jis atviras visais metų laikais.
45- erius veiklos metus skaičiuojantis „Girios aidas“ įkurtas 1972 metais miškininko, išradėjo, Druskininkų garbės piliečio Algirdo Valavičiaus iniciatyva. Vienas iš nedaugelio Lietuvoje miško muziejus  išgyveno sunkių laikotarpių: buvo padegtas, ne kartą buvo sprendžiami  jo pavaldumo ir net išlikimo klausimai. Tačiau dabartinis muziejaus šeimininkas – urėdija, skyrusi nemažai lėšų ir pastangų muziejaus rekonstrukcijai, apšiltinimui, ekspozicijų atnaujinimui, neabejoja „Girios aido“ reikalingumu. Jame veikia mokymo ir informacijos centras. Čia vyksta edukacijos, jaunųjų miško bičiulių stovyklos, plenerai, tradicinio renginio „Vasara su M.K.Čiurlioniu“ susitikimai, moksleivių kūrybinių darbų aptarimai ir konkursai, miškininkų seminarai ir kiti renginiai. Jaunieji mokslininkai  pristato aplinkosauginius darbus.

„Ne viskas skaičiuojama pinigais, muziejaus tikslas nuo pat veiklos pradžios – gamtosauginis vaikų ir jaunimo auklėjimas. O investicijos į ateitį – neįvertinamos“, – mano Z. Naujokas, džiaugdamasis, kad muziejus lankomas ir pilnas šurmulio. Muziejus skirtas tiems, kurie nori pažinti, išmokti, pamatyti iš arti, jis slepia ir netikėtų, tačiau linksmų paslapčių.

Gegužę ir birželį „Girios aidas“ išgyvena moksleivių antplūdį, kurie atvyksta iš įvairių šalies vietų susipažinti su šio regiono gamta ir miškų fauna. Kitu laiku apsilanko Druskininkų svečiai, poilsiautojai, šeimos su vaikais, daugėja lankytojų iš užsienio. Muziejaus aplinką puošia nagingų meistrų, tautodailininkų  A. Česnulio, T. Česnulevičiaus, A. Sakalausko, M. Lukaševičienės, G. Akstino, B. Dabruko ir kitų medžio drožėjų skulptūros.

Dėmesį patraukia ne tik „Girios aido“ originalios medinės architektūros pastatas ant „vištos kojelės“  – su medžio drožiniais ir pjaustytais ornamentais. Muziejus išsiskiria teminėmis ekspozicijomis, eksponatų įvairove ir gausa, vykdomos  dvi edukacinės programos „Paukščių balsai“ ir „Pušelės kelias“.

Jame pristatoma miškininkų veikla,  miškininkų naudoti darbo įrankiai, surinkta gausi literatūros miškų tema biblioteka. Susidomėjimą žadina stendas, kuriame pavaizduoti svarbiausi Latežerio girininkijos miškininkų darbai – medžių sodinimas, kirtimas, gaisro gesinimas, jų stovyklavietė ir gyvenvietė su judančiais modeliais. Šių ekspozicijų tikslas – paskatinti vaikus nuoširdžiai susirūpinti žaliojo žemės rūbo – miškų – išsaugojimu.

Į pagalbą muziejininkams  –  interaktyvios ekspozicijos

„Girios aido“ vedėja Jurgita Svioklienė pastebi, kad vaikams labiausiai patinka naujosios technologijos, todėl prie interaktyvių stendų jie praleidžia daugiausia laiko: ir atpažindami paukščius ar žvėris, ir spėliodami jų balsus. Suaugusieji taip pat mėgsta ramų muziejaus kampelį, kuriame gali pasiklausyti paukščių balsų. Daugelis šią patirtį prilygina relaksacijai – gamtos garsai juos nukelia į Dzūkijos girias, pievas, paupius, slėnius, kuriuose sklinda lygutės giesmelė, apuoko ūkčiojimas, perkūno oželio mekenimas, kurtinio burbuliavimas  ar varnos kranksėjimas.

Muziejuje esančios nuolatinės ekspozicijos pasakoja apie šio krašto gamtą – Dainavos miškų, paežerių, pievų, paupių paukščius, vabzdžius, žvėris, augalus. Eksponatai iškamšoms nesumedžioti, o rasti gamtoje, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms. Ruošiama nauja ekspozicija, skirta varninių paukščių šeimai ir jų ryšiui su žmonėmis.

Anot Jurgitos, vaikai iš stendų sužino, kad gandrai maitinasi ne tik varlėmis, nustemba pamatę, jog paukščių inkiliukai patogūs gyventi ir voveraitėms, o šikšnosparnių namelius gali okupuoti širšuolės.  

Muziejuje pradėti rinkti herbariumai, įvairių rūšių medienos pavyzdžiai – ši ekspozicija labiau skirta studentams miškininkams, botanikams, ekologams. O viena išeivijos lietuvė muziejui padovanojo spalvingą ir gausią keraminių grybų kolekciją.

Kviečia aplankyti „Girios aidą“ ir dalyvauti jo gyvenime

Muziejaus vedėja Jurgita Svioklienė tikisi glaudžiau bendradarbiauti ne tik su Druskininkų, bet ir kitų šalies miestų mokyklomis, organizuoti vaikams patrauklių konkursų miškų ir gamtos apsaugos tema, rengti parodas. Urėdija skatina edukacinę, kūrybinę muziejaus veiklą, kasmet organizuojami gražiausio inkilo konkursai, vaikai kviečiami kartu su miškininkais sodinti mišką.

Kai kurių medienos apdirbimo įmonių darbuotojai, užsieniečiai taip pat rodo socialinę iniciatyvą ir atvyksta į talkas sodinti medžių, taip prisidėdami prie miškų gausinimo, kraštovaizdžio gerinimo ir ekologiškesnės mūsų visų aplinkos.

„Mano svajonė, kad „Girios aido“ muziejuje virtų gyvas gyvenimas – toks būtų jo

indėlis į bendrą miškininkų darbų aruodą“, – sako J. Svioklienė, kviesdama aplankyti Druskininkuose įsikūrusį originalų muziejų, daugiau sužinoti apie Lietuvos ir Dzūkijos regiono miškus bei jų fauną. Anot  jos, galbūt šios žinios ir patirtis suformuos kitokį požiūrį į miško apsaugos svarbą ir pakeis nuomonę apie miškininkų veiklą.

Dalė Lazauskienė