Edmundas Greimas: „Mėgstu imtis neišbandytų sričių…“

Simonas Gentvilas: “Miškų ūkiui metai buvo geri, gamtoje iššūkių būta mažiau”
31 gruodžio, 2021
Dr. A. Tebėra “Medienos ruoša”
4 sausio, 2022

Edmundas Greimas: „Mėgstu imtis neišbandytų sričių…“

Lietuvos gamtos fondo vykdomasis direktorius Edmundas Greimas jau senokai žadėjo papasakoti apie save ir gamtos fondo viziją. Švenčių proga buvo malonu išgirsti apie tai, kas

rūpinasi šalies gamtos įvairovės išsaugojimu, atkūrimu, gamtos vertybių išlikimu ateities kartoms ir apie tai, kas sieja Edmundą su garsiuoju semiotiku Algirdu Juliumi Greimu.

– Pradėkim nuo pasaulyje garsios Greimo pavardės… Prieš keletą  metų prof. Arūnas Sverdiolas rašė, kad lietuvių kultūrinei sąmonei Algirdas Julius Greimas yra mįslinga figūra. Suvokiama ar bent numanoma, kad ši figūra labai stambi. Greimo vardas iškaltas ant „Gyvybės medžio“ paminklo  Vilniaus Vingio parke tarp šimto iškiliausių Lietuvos tūkstantmečio asmenų, jo vardu pavadintos gatvės Marijampolėje, Vilniuje, Šiauliuose.

Pasaulinėje humanitarikoje Algirdas Julius Greimas yra pats žinomiausias lietuvis. Joks kitas nėra sukūręs humanitarinio ar kokio kito mokslo metodologijos arba savo mokyklos, kuri būtų tokia ženkli ir atpažįstama pasauliniame XX–XXI a. kontekste, kaip Paryžiaus, arba tiesiog greimiškoji (greimassienne), semiotika. Jo sekėjai yra įkūrę semiotikos centrus, plėtoja ir dėsto šią humanitarinę discipliną bent trijų žemynų universitetuose.

Kas Jus sieja su žinomu pasaulyje kalbininku? Ar tik pavardė? Iš šalies taip pat atrodote mįslinga figūra…

-Mus sieja ne tik pavardė, bet ir giminystė. Ji nors ir tolima, bet atsekama. Mano tėvo senelis ir Algirdo Juliaus Greimo tėvas buvo antros eilės pusbroliai. Mes su garsaus semiotiko artimesniais giminėmis pabendraujame ir dabar, susitikdavome ir anksčiau. Nesu labai mįslinga asmenybė, bent jau man taip atrodo. Gal labiau esu mąslus žmogus. Labai viską linkęs apgalvoti ir išanalizuoti, o tik po to veikti. Kartais ši savybė padeda priimti tinkamą sprendimą, o kartais sutrukdo laiku reaguoti į susiklosčiusią situaciją. Visaip būna… 

-Ar tikrai išnaudojate savo didelį žinių bagažą biologijos, aplinkos vadybos, teritorijų planavimo, ekosistemų apsaugos, programų vertinimo, poveikio aplinkai vertinimo srityse? Gal dabartinės pareigos ankštokos veiklai?

– Dabartinės pareigos suteikia daug galimybių ir pasirinkimo laisvių, ką aš labai vertinu. Tiesa, dabartinės pareigos nesuteikia daug svertų įtakingų sprendimų priėmimui, tačiau atveria daug laisvės nerti į įdomią ar tam momentui aktualią sritį. Kadangi nevyriausybininkai sąlyginai mažai suvaržyti biurokratiniais ar kokiais nors programiniais pančiais, tai pasitaikius įdomiai galimybei imuosi įdomaus darbo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Nevyriausybininkai gali labai staigiai sureaguoti ir nerti į naują sritį ar imtis naujo klausimo. Gal dėl to per karjerą teko susidurti su didele jų įvairove, kaip jau paminėjote, nuo biologijos iki finansavimo programų vertinimo. Ar nuo paukščių skaičiavimo prie vėjo jėgainių iki europinių gamtos apsaugos direktyvų perkėlimo į Bulgarijos teisės aktus. Mėgstu imtis neišbandytų sričių, tad dėl to mano kelyje buvo gana nemažai temų. Jos įvairios, bet jas visas jungia vienas gamtosauginis vardiklis.

-Norėtųsi labiau įvardinti ir atskleisti problemas, kylančias dėl įvairių sektorių interesų konflikto, pavyzdžiui, vykdomosios valdžios, verslo, politikų, visuomenės ir gamtosaugos, su kuriomis Jums teko susidurti bei jas spręsti?

-Pagrindinis konfliktas versle yra tarp intereso gauti kuo didesnį pelną aplinkos kokybės sąskaita. O pagrindinis asmenybinis konfliktas, kad mes dažniausiai norime gyventi patogiai, daug vartoti, neatsižvelgiant į mūsų patogumui sukurti reikalingus energijos poreikius ir sukuriamą taršą bei atliekų kiekius. Mes įpratę, kad gamta kaip nors susidoros su mūsų veiklos pasekmėmis ir toliau mums teiks netrikdomai ekosistemines paslaugas – švarų orą, derlingą dirvožemį, jaukų mikroklimatą, gėlytes ir paukščiukus už lango ar pan. Pagrindinis konfliktas globaliu mastu – kad Žemėje nesustabdomai daugėja gyventojų, auga energijos ir medžiagų poreikis, o daugelis šalių nespėja patenkinti šių poreikių darniu būdu, kad  žemės ekologinė talpa arba pajėgumas patenkinti visų poreikius nebesuspėja su paklausa. To ryškiausias pavyzdys –  katastrofiškai nykstanti biologinė įvairovė, ypač šiltesnio klimato juostoje ir klimato kaita. 

Intereso konfliktas tarp verslo, gamtosaugos, visuomenės ir valdžios buvo ir bus. Pagrindinis klausimas yra bendravimo ir sprendimų priėmimo kultūra. Ši kultūra vis gerėja. Vis labiau girdimas visuomenės balsas, vis skaidriau valdžia priima sprendimus. Tačiau tai tik tendencija. Progresas lėtas ir iki tobulumo dar toli. Demokratinė mūsų šalies santvarka leidžia reikšti savo balsą ir nuomonę įvairiausioms visuomenės grupėms.

Papasakokite apie save. Kokia buvo Jūsų vaikystė? Suplanuota, gausi netikėtumų… Žinojote savo ateitį? 

-Nuo mažens augau kaime. Aplink daug bendraamžių vaikų nebuvo, tai daug laiko praleisdavau vienas. Pradėjau stebėti augalus, vabzdžius. Namuose buvo knygų apie gamtą. Savo pastebėjimus pradėjau lyginti su knygose pavaizduotais gyvūnais ir augalais. Tėtis irgi buvo neabejingas gamtai. Tai  paukščio lizdą parodydavo, tai kokį augalo pavadinimą pasakydavo. Taip atsirado trauka gamtai. Didysis lūžis įvyko, kai tėvai nupirko žiūronus. Tuomet pasinėriau į paukščių stebėjimus. Iš Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Žiedavimo centro parsivežiau žiedų ir pradėjau žieduoti paukščius. Kitas giminaitis pamokė, kaip reikia teisingai skleisti ir džiovinti vabzdžius. Pradėjau rinkti vabzdžių kolekciją. Taigi dar vidurinėje mokykloje užsikrėčiau gamtos stebėjimu ir pažinimu. Tad pasirinkti, kokiu keliu toliau eisiu, jau kaip ir nebuvo sudėtinga. Daug nesiblaškiau ir pasirinkau biologijos specialybę.

– Mokykloje buvote vienas iš gabiausių, olimpiadų laimėtojas, įvairiausių, dabar vadintume, projektų dalyvis. Kas Jus vedė į priekį? Pats buvote idėjų generatorius?

-Koks noras pažinti, sužinoti! Juk gamtoje tiek paslapčių. Gamta neatsiskleidžia be kantrumo, užsispyrimo. Man gamtos tyrinėjimas buvo tarsi koks nuotykis. Kiekvieną kartą širdis stipriau suspurdėdavo pamačius naują, iki tol nematytą paukščių rūšį. Ar sučiupus kokį iki tol neregėtą vabalą. Pamažu aplink pradėjo burtis tokių bendraminčių bendraamžių komanda. Mokykloje suorganizavau jaunųjų ornitologų klubą. Mes keliaudavome savanoriauti į Žuvinto rezervatą ar padėti žieduoti paukščių į Ventės rago žiedavimo stotį. Idėjų prisigalvodavau pats. Labai svarbu, kad mane rėmė ir skatino tėvai bei biologijos mokytoja Alvyra Kukienė. Biologijos olimpiadose pradėjau dalyvauti nuo septintos klasės ir visada buvau pirmas.

-Įvykis, išvertęs Jus iš koto…

-Gamtos pažinimo prasme neišdildomą įspūdį man dešimtokui paliko ekspedicija su tuometinio Ekologijos instituto mokslininkais už poliarinio rato į Barenco jūros salas, kuriose stebėjau ir fotografavau daugybę iki tol nematytų paukščių, perinčių taip vadinamuose paukščių turguose – didelėse kolonijose ant stačių uolų atbrailų. Apie tai buvau skaitęs T. Ivanausko knygose, bet pasitaikė neeilinė proga pabuvoti tokioje unikalioje vietoje – taip vadinamame Septynių salų draustinyje. Pasijutau kaip koks knygų apie keliones ir ekspedicijas herojus, nukeliavęs į paslaptingiausią žemėje salą. Vėliau teko aplankyti daugiau įdomių kampelių, bet, kaip žinote, pirmas kartas rimtoje mokslinėje ekspedicijoje tokioje nepanašioje į Lietuvą gamtoje tikrai paliko didelį įspūdį, arba, kaip jūs sakote, vos neišvertė iš koto…

-Laimės samprata: o jam sekasi… ar nuoseklus darbas, užsispyrimas?

-Laimė yra veikti tai, kas patinka. Kai veikla mylima, tai į ją nepastebimai, be didelių pastangų investuojama daug laiko ir energijos – ir išeina rezultatas, labai dažnai geresnis negu vidutinis. Pasirodo sėkmės požymiai, kurie skatina eiti tolyn ar nerti dar gilyn.

Jūsų biografijoje labai daug projektų, darbų užsienio šalyse. Kas labiausiai „lipo“ arba tai, apie ką galima būtų kalbėti ir kalbėti…

-Jau minėjau, kad man patinka išbandyti skirtingus darbus ir skirtingas šalis. Tai padeda išvengti rutinos ir suteikia daug iššūkių. Be to, kiekvienoje naujoje šalyje yra galimybė pritaikyti savo ankstesnę patirtį naujoje aplinkoje. Jau nekalbant, kad laisvomis nuo darbo minutėmis galima pasinerti į svetimo regiono gamtą ir neregėtų anksčiau rūšių fotografavimą ir tyrinėjimą. Man patinka spręsti problemas su atsidavusiais bendraminčiais ir labai nepatinka murkdytis intrigų liūne.

Kas lipo labiausiai, tai galimybė pakeisti situaciją nors per nedidelį žingsnelį į priekį. Man pasirodė, kad projektai yra tas mechanizmas, kuris turi pakankamai resursų pakeisti situaciją, padaryti žingsnį į priekį. Juk beveik visi projektai, kuriuos teko įgyvendinti, buvo aprūpinti resursais, galima buvo suremti pečius dėl aiškiai nustatyto tikslo kartu su geriausiais tos srities specialistais. Mes pradėjome dirbti tais laikais, kai niekas dorai apie aplinkosaugą dar nekalbėjo. Net normalios skilties pagrindiniame dienraštyje apie gamtą nebuvo, tik koks atsitiktinis straipsnis kada ne kada pasirodydavo. Dabar jau visi kalba apie darnumą, žalią kursą ir beveik visas gyvenimo sritis persmelkęs susirūpinimas ekologija ir aplinkosauga.        

-Bulgarų kalba turbūt nėra labai egzotiška. Kodėl ją išmokote?

-Aš jos dorai nemoku, tik pradmenis ir skaitymą su žodynu praktikavau, kai teko padirbėti Bulgarijoje. Aš kiekvienoje šalyje, kurioje tenka pabūti ilgėliau darbo reikalais, bandau ne tik išmokti kelis mandagumo žodelius, kaip „ačiū, viso gero“, bet kažkiek daugiau. Nes kur  kitur galima rasti didesnę motyvaciją pramokti kalbos nei svečiuojantis toje šalyje? Tiesa, buvo „tada prieš dešimt metų“ ir „dabar“. Tada keliaujant tekdavo dažnai klausti kelio ar kitų turistui kylančių dalykų, nes interneto ryšio nuošaliose vietose nebuvo, GPS nebuvo tokie tobuli, naudojomės popieriniais žemėlapiais, tai ir susikalbėti su vietos žmonėmis reikėjo. Dabar GPS tobulai parodo ne tik kelionės tikslą, bet ir kitą papildomą informaciją, internetiniai elektroniniai vertėjai padeda susikalbėti bet kokia pasaulio kalba. Tačiau svetimi žodžiai norom nenorom lenda į galvą, tai ir naudojuosi to momento įkvėpimu, įsimetu kalbos vadovėlį ar net apsilankau kursuose, kuriuose profesionalus mokytojas suteikia gramatikos ir tarimo pagrindų. Nesu joks poliglotas, bet mėgėjiškai domiuosi kalbomis šalių, kuriose tenka apsilankyti. Tik tiek.

-Kokie vėjai Jus nunešė į pamario kraštą, Šilutę, Kintus… Dėl ko čia labiausiai skauda širdį?

-Nemuno delta ir pamario kraštas – labai svarbi gamtinė vietovė. Čia yra viena didžiausių rytų Baltijos regione paukščių migracijos kryžkelė, labai svarbi jų perėjimo ir laikino apsistojimo vieta. Dėl savo unikalumo Nemuno delta žinoma už Lietuvos ribų. Vos griuvus visoms sovietinėms sienoms čia veržėsi atvažiuoti iš kitos Baltijos pusės skandinavai. Su jais ir užsimezgė pirmieji deltos apsaugos projektai. Delta labai sureguliuota polderiais ir vandens pumpavimo įrenginiais, bet gamta nesileidžia ir pažabojama: vos ne kasmet tvindo kaimus, griauna pylimus. Ekonominių sąrangų virsmai iš intensyvios pievininkystės sovietmečiu į labai ekstensyvų žemės ūkį po nepriklausomybės įtakojo ir gamtinius procesus. Deltoje reikia palaikyti drėgnas pievas, kurios ne visada įdomios ir pelningos ūkininkams. 

Kalbino Rasa Liškauskaitė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo