Festivalyje „Nepatogus kinas“ – dėmesys aktualiausioms gamtosaugos problemoms

Užutrakio dvare įvyko tarptautinio JMB konkurso nacionalinės varžytuvės
27 spalio, 2021
Dainavos didžiagirė: medžio amatai ir miško verslų paveldas
28 spalio, 2021

Festivalyje „Nepatogus kinas“ – dėmesys aktualiausioms gamtosaugos problemoms

Radikaliam pokyčiui reikia radikalaus veiksmo – su tokiu šūkiu žiūrovus pasitinka dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas 2021“. Gausioje filmų, nagrinėjančių aktualiausias nūdienos problemas, programoje ir programa „Filmai už gamtą“, kurioje –  penki filmai apie klimato kaitos problemas ir negailestingų žmonių įnorių įtaką gamtai.

Trumpa instrukcija, kaip sunaikinti medį

Sename miške kirviais darbuojasi žmonės, žemę rausia ekskavatorius. Tokiais vaizdais prasideda Sakartvelo režisierės Salomé Jashi filmas „Pažabotas sodas“. Kol kas neaišku, kokie darbai čia vyksta, bet artimiausiose scenose paaiškės: bandoma iškasti šimtametį medį.

Buvęs Sakartvelo premjeras B. Ivanišvilis padarytų bet ką dėl gražaus ir išskirtinio medžio. O tiksliau – padarytų bet ką, kad tas medis, kur jis beaugtų, atsidurtų jo sode. Tenkindamas neįprastą pomėgį kolekcionuoti šimtamečius Sakartvelo pakrantėse augančius medžius, turtingiausias šalies žmogus negaili pinigų ir nepalieka vietos etinėms diskusijoms. Dokumentinis filmas „Pažabotas sodas“ festivalio žiūrovų visame pasaulyje įvardijamas kaip poetiška odė žmonių ir gamtos varžyboms.

Kino kamera fiksuoja sudėtingus medžių kasimo darbus ir atskleidžia, kad norint iškasti vieną medį, nukenčia daugelis: darbininkai kerta aplink Sakartvelo ekspremjero pasirinktą medį augančius medžius, nugeni ir išsirinktojo medžio šakas. Vėliau, kad medį būtų galima transportuoti, tenka iškirsti dar daugiau trukdančių medžių.

Nemažas dėmesys skiriamas žmonėms, kuriems priklauso B. Ivanišviliui parūpę medžiai arba kurie gyvena šio medžio augimo teritorijoje. Atskleidžiamas jautrus žmonių santykis su medžiais: kai kuriuos jų sodino patys gyventojai, po kitais išaugo ne viena apylinkių gyventojų karta. Žmonės medį suvokia kaip savo tapatybės dalį, išgyvena, jog svetimoje žemėje medis neprigis. Ar jie gali paprieštarauti medžių kasimui ir išvežimui? Ar sunkiai besiverčiantis žmogus gali pasakyti „ne“, kai už medį jam pasiūloma pinigų? Ar įmanoma pasakyti „ne“ įtakingam politikui? Ar lengva atsisakyti parduoti medį, jei mainais pasiūloma į sunkiai privažiuojamą kaimą nutiesti kelią? Atsakyti į šiuos klausimus režisierė palieka žiūrovui.

Vienoje paskutinių filmo scenų – negailestingai nugenėto ir nukirsto medžio kelionė jūra. Šiai scenai pasirinktas minorinis garso takelis sukuria aliuziją į paskutinę kelionę. Filmas „Pažabotas sodas“ užbaigiamas vaizdais iš B. Ivanišviliui priklausančio ypatingojo sodo: regime iš svetimų teritorijų atvežtus medžius, kuriuos prilaiko specialios konstrukcijos. Netrukus automatinės sistemos pradeda leisti vandenį – laistyti sodą. Deja, daugelis medžių (ne tik šakos, bet ir kamienai) – nudžiūvę.

Teisingumą palaidoti su atliekomis

Filmas „Pažabotas sodas“ pasižymi poetiškumu, lėtu pasakojimo tempu, tuo tarpu švedų režisierių Lars Edman ir William Johanson Kalén filme „Arika“ užfiksuota medžiaga nepalieka vietos žiūrovų interpretacijoms: filme atskleidžiama, kad ten, kur veikia dideli pinigai, teisingumą galima pamiršti.

Istorijos centre – Švedijos kasybos kompanijos „Boliden“ nusikalstamai pašalintų atliekų poveikis žmonėms. 9-ojo dešimtmečio viduryje, karinės diktatūros Čilėje laikotarpiu, šiuo metu į didžiausių pasaulio kasybos įmonių dešimtuką patenkanti „Boliden“ į Čilės dykumoje plytintį Arikos miestą išgabeno beveik 20 000 tonų toksiškų lydymo atliekų. Jose – milžiniška arseno, gyvsidabrio ir švino koncentracija. „Boliden“ sumokėjo Čilės bendrovei „Promel“ 10 milijonų kronų, kad ši pasirūpintų toksiškomis atliekomis. Tik dalis tų atliekų buvo perdirbtos. Bėgant metams, šalia likusių atliekų krūvos ėmė kurtis nauja gyvenietė – čia Čilės Vyriausybė apgyvendino varganas šeimas. Nuodingų atliekų krūva virto vaikų žaidimų aikštele. Šiandien tūkstančiai Arikos miesto gyventojų serga įvairiomis vėžio formomis, vaikai gimsta su matomais apsigimimais. 1999 m. Čilės Vyriausybė teismo buvo įpareigota sumokėti pinigines kompensacijas nuo toksiškų atliekų nukentėjusiems Arikos gyventojams, bet tik labai nedidelei jų daliai. 2017 m. beveik 800 Arikos gyventojų, kurių šeimas paveikė toksinai, padavė į teismą įmonę „Boliden“.

Filme „Arika“ fiksuojama beveik dešimt metų vykęs duomenų apie švino, arseno ir gyvsidabrio poveikio Arikos gyventojams rinkimas ir teismo procesas. Kasybos įmonių teismų istorijoje šis teismas nėra unikalus, tačiau jo procesas atskleidžia, kaip veikia milijardus valdančios įmonės ir kokį poveikį toksiškos tinkamai nepašalintos atliekos daro žmonėms. Į teismo procesą įsitraukia ekspertai iš viso pasaulio: jų surinkti duomenys rodo, kad Arikos mieste vėžinių ir kitų susirgimų bei apsigimimų skaičiai kur kas didesni nei kitose Čilės vietovėse būtent dėl „Boliden“ čia paliktų atliekų. Tuo tarpų Švedijos įmonės už milijonus kronų pasamdyti ekspertai randa kitų paaiškinimų. Filmo režisieriams pavyksta pakalbinti vieną iš anuometinių įmonės vadovų, priėmusių sprendimą atliekas išmesti būtent Čilėje. Šis asmuo tikina tada negalėjęs numatyti, jog Čilės įmonė tinkamai nepasirūpins atliekomis, ir nežinojęs, kad ateityje čia gali išdygti gyvenamasis kvartalas. Tačiau režisieriai ir nepriklausomi ekspertai randa duomenų, kad jau tada švedų įmonės darbuotojai kalbėjosi, jog Čilė su šiomis atliekomis nesusitvarkys, o patys atvykę į Ariką, į vietą, parinktą atliekų išmetimui, keliavo per gyvenamuosius rajonus, esančius vos 200 metrų iki atliekų išmetimo aikštelės.

Gausybė kitų įrodymų rodo, kad Švedijos įmonė, atliekas išveždama į Arikos miestą, pasielgė aplaidžiai. Visgi Švedijos Apylinkės teismas nusprendžia, kad įmonės „Boliden“ kaltės čia nėra. Apylinkės teismas procesą vykdė remdamasisi Čilės įstatymais: taip pageidavo nukentėjusieji, mat pagal Švedijos įstatymus jau buvo suėjęs senaties terminas. Švedijos Apeliacinis teismas nė nepasivargino įsigilinti į bylą: sprendimą priėmė remdamasis Švedijos įstatymais, tai yra, nurodė, kad „Boliden“ negali būti patraukta teisinėn atsakomybėn, nes jau suėjęs senaties terminas.

2019 m., po Švedijos Apeliacinio teismo sprendimo, Arikos gyventojai ir jų advokatai pateikė tris peticijas Švedijos Vyriausybei, vienoje jų – reikalavimas išvežti iš Čilės toksiškas, žmones nuodijančias atliekas. Remiantis tarptautine teise, Švedija atsakinga už toksiškų atliekų pašalinimą iš Arikos. Tai nė kiek negąsdina vienos didžiausių pasaulyje kasybos pramonės įmonės „Boliden“: ši grasina asmeniškai paduoti į teismą nukentėjusiųjų Arikoje advokatus, siekdami priversti juos apmokėti bylos nagrinėjimo išlaidas, kurios viršija 4 800 000 dolerių.

Festivalio „Nepatogus kinas 2021“ filmus galima žiūrėti kino teatruose, savo asmeniniuose įrenginiuose arba visiškai nemokamai visose šalies bibliotekose. Festivalis vyksta iki spalio 31 d. Be šiame tekste aptartų filmų, programoje „Filmai už gamtą“ žiūrovų laukia dar trys: „Iš jūros gelmių“, „Pasivaikščiojimas pakrante“ ir „70/30“.

Rasa Milerytė