Fotomedžioklė šalia Švenčionėlių

 Fotomedžioklė šalia Švenčionėlių

Didžiausias šių metų atradimas – Švenčionėlių urėdijos valdos. Jos gyvuoja seniai, tik šiame skubėjimo amžiuje, vargu, kas spėja stabtelti. Čia ne tik didysis papartynas prie Svylos, Labanoro giria, Pakretuonio malūnas, bet ir žmonės.

Vaikystės dvasia

Rimantas Nalivaika  – iš Švenčionėlių urėdijos darbuotojų. Paprastas, atviras, tikras aukštaitis. Ką veikia jis? Dirba. Sodina, ravi. Ką? Medžius. Nepastebimas darbas. O dar ir fotografuoja žvėris ar paukščius.

Tas užsiėmimas ne šiaip sau. Jis pats atėjo dar vaikystėje. Kai augo savo sodžiuje Švenčionių rajone, Medišonių kaime. Gal geriau sakyti miške, tarp ežerų… O jau paukščiais ir žvėreliais tikrai nereikėjo stebėtis, ne taip, kaip dabar miesto vaikams, net karvę pakely sunku parodyti… Miškas ir jo gyventojai – tikrieji Rimanto draugai. Dabar gi jau anūkai vyriausias Mantas, Kamilė ir mažasis Augustas prilipęs prie senelio. Pavydu tokį jauną senelį turėti, o ir jo užsiėmimas paslaptingas. Kaip pasakoj… Tokia draugyste tikrai kiekvienas gali didžiuotis.

Kas dabar geriausi Rimanto draugai? Ar dažnai aplanko savo vaikystės ežerus? Ar nuvažiuoja iki Sėtikio, Bėlaičio, Bėlio ežerų, miško… „Oi, dažnai, – linksmai sako Rimantas. – Kartą per mėnesį tai tikrai. Dabar toje sodyboje, kurioje aš augau, gyvena mano krikštasūnis. Yra kur nuvažiuoti. Ramu…“

Fotomedžioklė

Dar mokinys būdamas, aštuntoje klasėje susidėjo su medžiotojais. Tais laikais mūsų kaime varovams už darbą duodavo rublį. Kaip Švenčionyse nežinau, bet imdavo į medžioklę tikrai ne visus. Paskui Rimantas tapo ir tikru medžiotoju. Dabar medžioja fotoaparatu. Tarp medžiotojų yra toks terminas „ant palaukimo“…

Šiandien Rimantas džiaugiasi, kad jo gyvenimo kelyje sutikti žmonės buvo ir yra labai puikūs. „Milijono draugų negali turėti, bet tie, su kuriais nuolat bendrauju – tikri. Daugiausiai mėgstantys gamtą, keliaujantys, sąžiningi“, – pabrėžia pašnekovas.

Susidomėti fotografija Rimantą paakino buvęs „Švenčionių krašto“ vyriausiasis redaktorius Algis Jakštas. Aplink jį susitelkė Švenčionių krašto fotografai, savo klubą pavadinę „Fotomanija“. Mėgstančiųjų fotografuoti ratas didėjo, atsirado parodos, Rytų Aukštaitijos krašto gamtos fotografų klubas „Žaliasis skėtis“,

į savo gretas priėmė „Naturephoto.lt“ ir kitos fotografų bendruomenės.

Vienintelė lietuviška knyga apie gamtą „Girioje prie marių“ buvo visai nepanaši į knygą. Tai prabangus albumas. Daugelio namuose gulėjęs sekcijoje, šalia sunkiai įsigytų servizų. O ir geras knygas galėjai įsigyti, jei buvai knygų bičiulių draugijos narys ar pažinojai vietinę knygyno pardavėją. Jono Grigaliūno „Girioje prie marių“ buvo viena iš gražiausiai išleistų knygų. Net nesiruošdamas fotografuoti, galėjai ją vartyti nuo ryto iki vakaro. Rimantas sako, kad sunkiai ją gavo: „Dabar gali nusipirkti, o tada, kad ir turi pinigų – iš kur ją paimsi?“ O kai jau pakliuvo ji į Rimanto rankas, tai buvo ir įkvėpimo šaltinis, ir fotografijos vadovėlis.

Parodos ir apdovanojimai

Gamtos fotografui reikia puikiai žinoti paukščio ar žvėries įpročius. Rimantas prisipažįsta, kad iš paukščių jam labiausiai patinka fotografuoti

kurtinius, tetervinus, gerves, pilkuosius ir baltuosius garnius, jūrinius erelius, suopius, vištvanagius, iš žvėrių – briedžius, elnius, stirnas, stumbrus. „Fotografuoju ir kitus paukščius ar žvėris, turiu net vilką nufotografavęs. Peizažų lyg ir nefotografuodavau, bet vienais metais parodoje „Gintarinis žaltys 2013“ nominacijoje „Lietuvos kraštovaizdis“ tapau nugalėtoju“, – prisimena pašnekovas.

Trisdešimties fotografijų, kuriose įamžinti paukščiai, žvėrys ir gamtos vaizdai, ekspoziciją Aplinkos ministerija, Generalinė miškų urėdija ir Švenčionėlių miškų urėdija dovanojo Onkologijos instituto Onkologinės radioterapijos skyriaus aukštųjų energijų spindulinės terapijos poskyrio medikams ir jų pacientams. Dovanotų fotografijų autoriai – jau ne vieną apdovanojimą fotografijos konkursuose pelnę  Rimantas Nalivaika ir Švenčionėlių miškų urėdijos Antaliedės girininkas Jonas Barzdėnas.

„Džiaugiuosi tuo, ką esu nufotografavęs, tikiuosi, kad ir ateityje dar bus gerų kadrų“, – sako R. Nalivaika, mielai dalyvaujantis parodose.Nalivaika 2001-aisiais ir 2008-aisiais metais surengė personalines parodas Švenčionyse, Švenčionėliuose, Utenoje, Visagine, Kaune, Vilniuje. Dalyvavo kolektyvinėse parodose Švenčionyse, Ignalinoje, Visagine, Vilniuje, Čikagoje (JAV), Vengrijoje, Novosibirske (Rusija), Žemės dienai skirtose parodose Utenoje. Jo fotografijomis iliustruoti „Medžioklės kalendoriai“, knygos „Švenčionių krašto gamta“, „Su meile – Lietuva“, „Didžioji medžioklės knyga“, „Ignalina lelijos žiede“ir kt.

O šiomis dienomis Rimanto Nalivaikos ir jo kolegos Antaliedės girininkijos girininko Jono Barzdėno darbai puoš Kauno autobusų stotį. Čia vyksta paroda „Miškas – mano gyvenimas“.

Nuoroda į parodą:

Kauno autobusų stotis pasirengusi įsileisti mišką (Papildyta miškininkų fotografijomis)

Rasa Liškauskaitė

[Show slideshow]