Gerųjų miškininkų darbai niekuomet nesibaigia

Sveikiname konkurso “Kodėl noriu būti miškininku” dalyvius ir laimėtojus
14 gegužės, 2021
Stumbrų išėmimas iš gamtos: ar visuomenei pakanka aiškumo?
17 gegužės, 2021

Gerųjų miškininkų darbai niekuomet nesibaigia

Mano vardas Barbora, esu trylikos metų paauglė. Visa plati mano  giminė kilusi iš Dzūkijos: seneliai, tėveliai, broliukas ir aš esame dzūkai. Aplink auga didingi  miškai. Jau nuo pat pirmųjų mano gyvenimo metų tėvai  mokė puoselėti miškus: gerbti medžius, tvarkingai, teisingai rinkti grybus. Gyvenu Perlojoje, vidury miestelio stovi didingas Vytauto paminklas. Šis karžygys tarsi žvelgdamas tolyn, modamas visiems ranka sako: ,,Saugokite, žmonės, savo aplinką – žaliuosius draugus miškus.” Kad galėčiau dar labiau prisiliesti prie gamtos, jau nuo penktos klasės nusprendžiau būti miškininke. Deja, ši profesija yra daugiau vyriškos giminės. Vis sakoma: miškininkai, miškininkų profesija… Esu stipri, daug plaukioju, bėgioju – tad būsiu stipria miškininke.

Mano kaimynas yra miškininkas. Jis ir įkvėpė tapti miškininke. Labai smagu matyti, kaip žmogus, esantis jau garbingo amžiaus, stengiasi dėl gamtos. Keliasi  kiekvieną ankstų rytą ir  apsirengęs žalia uniforma važiuoja apžiūrėti medelių bei žvėrelių buveinių. Jo rankos paglosto beveik kiekvieną medį – tarytum kalbasi su jais,  žeme, dangumi. Jis turi gamtos pajautimą – Dievo dovaną. Kartais į mišką ir mane pasiima – tai būna maloniausios dienos.  Be jo leidimo nekertamas nė vienas medis. Dažnai šis miškininkas sako: ,,Kad tik miškai nevirstų plynėmis.” Nepailsdamas, nesvarbu ar savaitgalis, ar paprasta darbo diena  skuba saugoti miškų.

Miškininko profesija labai įdomi – jie saugo ir gydo miškus bei jų gyventojus. Žiemą, kai žemę užkloja stora sniego danga, spaudžia didelis šaltukas, nėra iš po sniego išsikišusios nė menkiausios žolelės, miško sargai veža runkelius, šieną, padeda druskos kaladėlių. Taip gelbėja žvėrelius nuo  bado. Prižiūri mišką po didelių sniego, vėjo audrų: nulaužtus, išvirtusius medžius tvarko. Juk kartais keliai būna nepravažiuojami, riogso nuversti medžiai, šakos… Visur reikia nuolatinio miškininko darbo. Juk miškai irgi serga – juos reikia gydyti.

Balandžio  mėnesį miškininkai rengia medelių sodinimo akcijas. Praėjusiais metais ir aš su draugais  dalyvavome šioje įdomioje talkoje. Smagu. Paimi daigelį, paglostai žvilgsniu ir sodini… Po to  mąstai, kokie medžiai bus po metų, kitų… O kiek sužinojome apie medžių  sodinimą! Vėlyvą pavasarį miško geradariai prižiūri, kad medžių nekirstų, kad  būtų leista paukšteliams ramiai išperėti ir auginti savo jauniklius. Šiuo metų laiku miškininkai turi galimybę stebėti, kaip skleidžiasi nuostabūs žibuoklių žiedai, kalasi ryškiai žali pušų pumpurėliai. Medžiai, rudenį numetę lapus, vėl auginasi  naujas žalsvąsias kasas. Miškininkai saugo augmeniją, įrašytą į Raudonąją knygą. Jų darbas ir tam reikalingas – juk pasaulis nuskurs be įvairiausios augmenijos grožio.

Vasarą miškininkai padeda  seniems, sergantiems medžiams –  juos iškerta. Taip valydami mišką jie išvengia medžių ligų, kenkėjų  plitimo. Vasarai įsibėgėjus į miškininkų išpuoselėtą mišką suguži galybė žmonių. Žmonės iš visų Lietuvos kampelių atkeliauja prisirinkti gražuolių baravykų, geltonplaukių voveraičių… O kur dar visokiausios uogos: mėlynės, bruknės, spanguolės. Toks žmonių antplūdis paprastai tęsiasi nuo liepos iki pat spalio pabaigos. Saugoti miško paklotę taip pat reikia miškininkams. Jei išardys samanas, išspardys – nieko nebus…

Tačiau miškininkų darbai niekuomet nesibaigia. Praūžus visoms grybautojų bangoms, jie su savanoriais specialiais skysčiais tepa pavasarį pasodintų pušų sodinukų viršūnes. Šie tepalai jiems nekenkia, o apsaugo. Medeliai gali laisvai augti, jų viršūnių nenukramsnoja didingi  briedžiai, grakščiosios stirnos ar plastiškieji elniai. Rudenį miškininkai gali stebėti,  kaip lapuočiai meta savo gražiąsias skraistes – miškas pasidabina geltonai rausva spalvų palete, o ir žvėreliai keičia kailiukus žiemai. Kiškiai įgyja baltus kaip sniegas kailinukus, stirnos pasipuošia pilkais – taip gyvūnai saugosi nuo plėšrūnų, susilieja su gamta.

Gerieji miškininkai užkerta kelią žmonėms, kurie elgiasi savanaudiškai. Ne rankomis, o su prietaisais renka uogas, žaloja miško paklotę, uogienojus. Brakonieriauja, skriaudžia gyvūnus – baisu. Padega miškus, be leidimų kerta medžius. Gali likti, anot poeto A. Baranausko, tik pakalnės nuplikusios. Miškininkai dirba beveik visą parą – tik dėl jų dar žaliuoja miškai.

Noriu  rinktis miškininko profesiją, nes tik taip turėsime galimybę užkirsti kelią blogiui – išsaugosime miškus ir jų turtus. Gelbėdami miškus, išgelbėsime ir gamtą, ir  save. Gamta, pasidabinusi miškais, turi žaliuoti ilgai… Mielas jaunime, laikas ir Jums tapti miškininkais ir prisidėti prie žaliosios planetos išsaugojimo.

Barbora B., 13 metų

Bronislovo Ambrozo nuotrauka