Gerumo ąžuolyne – dar vienas ąžuolas

Gerumo ąžuolyne – dar vienas ąžuolas

Kai Prezidentas Valdas Adamkus sekmadienio rytą su jį lydinčiais asmenimis, bet šį kartą be žmonos Almos, skubėjo Šakių link, tikriausiai jau nežvilgčiojo į dangų,- diena žadėjo būti saulėta, šilta ir maloni. Lyg specialiai parinkta ilgai lauktai progai – klubo „Gerumo ąžuolas“ ąžuolyno Šilininkų kaime (Slavikų sen.) dešimtmečiui, kurį planuota minėti tada, kai buvo pasodintas – balandžio 24-ąją. Tačiau planus sugriovė nelemtas virusas, kurio šį kartą susirinkusieji, nors jų buvo tikrai nemažai, apie 60–70, neišsigando.

Svečius pasitiko Šakių kultūros centro ansamblis „RepriZa“, vadovaujamas Zigmo Balniaus, mišką prižiūrintis Kidulių girininkijos girininkas Virgilijus Martinkevičius, ankstyvi svečiai ir… suvešėjęs orus, tris kartus per dešimtmetį savo sodintojus praaugęs ąžuolynas, pasodintas 1,4 hektaro plote Žalgirio mūšio 600 metinėms paminėti. Klubo prezidentas kauniškis Valdas Pacevičius, UAB „Gija“ vadovas, priminė, kad čia klubiečiai tada pasodino 3500 ažuolų, iš kurių 90 buvo skirti vieno geriausių Prezidento V.Adamkaus bičiulių – Lenkijos prezidento Lecho Kačynskio ir jo žmonos Marijos – žūčiai Smolensko aviakatastrofoje paminėti. Verta prisiminti, nes buvo praėjusios vos dvi savaitės nuo tų įvykių. Du ąžuoliukus tąsyk pasodino V.Adamkus su žmona Alma, jie iškilmių metu užvakar buvo aprišti tautiškomis juostomis.

Šalia tautinės atributikos Šilininkų miške kilo ir klubo „Gerumo ąžuolas“ vėliava,- ją pakelti garbė teko renginio organizatoriui ir globėjui Juozui Daineliui bei buvusiam Šakių urėdijos urėdui Sigitui Tamošaičiui.

Nors publika ragino kalbėti sėdint, itin garbaus amžiaus ir ne pačios geriausios sveikatos Prezidentas V.Adamkus kilo iš kėdės, neleido sau tokios prabangos iš pagarbos susirinkusiems. Sveikindamas visus, jis džiaugėsi galėdamas būti ir vėl kartu. „Sunku net patikėti, kad jau prabėgo dešimt metų, o kai pažiūriu į šitą ąžuolyną, man jis savotiškai primena Lietuvą,- kaip ąžuolynas gražiai veši, taip ir Lietuva keliasi. Nors šiuo metu visame pasaulyje gamta be pasigailėjimo žudo žmones ir ištisus kraštus, bet esame laimingi, kad Lietuvoje susidrausminę išvengėme didesnių nuostolių. Norėčiau, kad to ąžuolyno pavyzdžiu gyventų ir visa Lietuva, nes turime ir silpnesnių, ir blogesnių momentų“,- kalbėjo V.Adamkus, linkėdamas visiems klestėti kaip tas ąžuolynas, beje, pats didžiausias, kokį tik yra pasodinę klubo „Gerumo ąžuolas“ nariai.

O sekmadienį čia pasodintas ir dar vienas ąžuolaitis. Ir jis tikrai labai greitai įleis šaknis, nes šis darbas patikėtas patiems profesionalams miškininkams: dabartiniam Valstybinių miškų urėdijos direktoriui Valdui Kaubrei, buvusiam generaliniam urėdui Benjaminui Sakalauskui, Valstybinių miškų urėdijos Šakių teritorinio padalinio vadovui Gintarui Bacevičiui ir buvusiam Šakių urėdijos urėdui Sigitui Tamošaičiui. Netrukus prie ąžuoliuko atsirado ir specialiai tam pagaminta lentelė, sodintojai apdovanoti firminiais klubo marškinėliais, o girininkui V.Martinkevičiui, kuris medelį prižiūrės, uždėtas klubo „Gerumo ąžuolas“ šalikas.

Svečiai taip pat atvyko ne tuščiomis. B.Sakalauskas, dabartinis Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius, guviai pasidalinęs savo šeimos, ypač motinos kilme nuo Tupikų kaimo, signataro vyskupo Justino Staugaičio kaimynystėje, Prezidentui iš Stelmužės ąžuolo krašto atvežė išdrožinėtą simbolinį ąžuolo lapą. Jis ypač dėkojo V.Adamkui už bendravimą ir bendradarbiavimą su miškininkais tada, kai jis tiesiogiai ėjo Prezidento pareigas, „kai interesų grupės savo plaukuotą ranką norėjo uždėti ant miškų sistemos, kas dabar ir padaryta“, bet Prezidentas apgynė. Apgynė miškininkus, apgynė valstybę nuo galimai patirtos žalos, ir šitas ąžuolynas tą simbolizuoja. B.Sakalauskas apgailestavo, kad šį simbolinį lapą jis įteikia ne nuo Zarasų miškininkų, „nes juos ten išvaikė“, bet Zarasų rajono savivaldybės vardu.

Nurijęs sprangų kritikos kąsnį, dabartinis Valstybinių miškų urėdijos urėdas V. Kaubrė, kreipdamasis į Prezidentą, patikino, kad miškas, ypač ąžuolas, visada lietuvio širdyje užėmė deramą vietą. Miškas buvo, yra ir bus, o mes esame tik jų kelionės šioje žemėje pakeleiviai, turintys galimybę prisidėti prie miškų puoselėjimo. Dėkodamas už indėlį į Lietuvos miškininkavimą, V.Kaubrė V.Adamkui įteikė taip pat iš seno ąžuolo pagamintą simbolinį suvenyrą. Už Lietuvos miškų puoselėjimą ir aktyvų dalyvavimą gamtosauginiuose projektuose ir bendrystės tradicijų kūrimą V.Kaubrė Padėkos raštą įteikė klubo prezidentui V.Pacevičiui.

Nuo tradicijos ir šį kartą nenusigręžta – baigiantis ceremonijai V.Adamkui sugiedota „Ilgiausių metų“.

Antroji, jau ne tokia formali, labiau betarpiško bendravimo dalis tęsėsi J. Dainelio namuose Lukšiuose. Čia ne paskutiniu smuiku jau grojo klubietė šakietė Rima Rauktienė, buvo parodytas dokumentinis filmas iš klubo gyvenimo, prisiminta istorija, o svečius, kaip ir pirmąjį kartą, kai dar buvo vaikas, dainomis pasveikino Vismantė Vasaitytė bei Mamų ir dukrų kvartetas. Netrūko ir ant žarijų kepto šerno sprando.

O klubo istoriją ir jo bičiulystės su V. Adamkumi pradžią geriausiai žino kadaise Prezidento Valdo Adamkaus komandoje, apdovanojimų skyriuje, dirbusi mūsų kraštiečio, gelgaudiškiečio Antano Andrijono žmona Zita, greičiausiai pati tikroji klubiečių ir Valdo Adamkaus bendrystės liudininkė. Ji pasakojo, kad klubo pažintis su Valdu Adamkumi pirmiausia prasidėjo nuo asmeninės Valdo Pacevičiaus pažinties, kai jam kaip pažangiam verslininkui buvo įteiktas Prezidento apdovanojimas prezidentūroje. Nuo to laiko Valdas Adamkus tapo klubo Garbės nariu, o nenustygstantis klubo „Gerumo ąžuolas“ prezidentas V.Pacevičius jį negailestingai vežiojasi po visus renginius. Bet, anot ponios Zitos, V.Adamkui tas labai patinka.

Giedrimė DIDŽIAPETRIENĖ, “Laikraštis Valsčius” redaktorė.

Nuotraukos autorės