Giedrė Žygaitytė Šlevinskė: „Negalėčiau gyventi be gamtos…“

Giedrė Žygaitytė Šlevinskė: „Negalėčiau gyventi be gamtos…“

Kai Privačių miškų savininkų asociacijai (PMSA) trylika metų vadovavęs Aidas Pivoriūnas buvo išrinktas Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) prezidentu, teko greitai rasti pamainą. Šiandien vietoj jo nuo pavasario darbuojasi jauna, perspektyvi 26-erių metų direktorė  Giedrė Žygaitytė Šlevinskė iš Šilalės krašto.

Iššūkiai patinka, o darbas pažįstamas

Giedrė prisipažįsta nebijanti iššūkių, tad pasiūlymą vadovauti Privačių miškų savininkųasociacijai priėmė ilgai negalvojusi. Juolab kad jau dirbo su miškų savininkais. Tad asociacijos tikslai negąsdino: plėtoti darnų privatų miškų ūkį, skleisti lietuviškas privataus miškų ūkio idėjas ir jų praktinį įgyvendinimą, remiantis geriausiais užsienio šalių pavyzdžiais, padėti privatiems miškų savininkams ginti savo interesus, formuojant ekonomiškai stiprų ir nepriklausomą privatų miškų ūkį. Dabar šie teiginiai – jaunosios PMSA direktorės darbo gairės ir principai.

Giedrė studijavo Vytauto Didžiojo universitete, tuomet dar  Aleksandro Stulginskio, įgijo miškininkystės bakalauro diplomą.  Jos specialybė – medienos mokslas ir prekyba. Beje, mokslus baigė su pagyrimu. “Buvome pirmoji laida, kuri baigė tokią specialybę, kurtą Edmundo Petrausko. Pirmaisiais ir antraisiais studijų metais didžioji dalis paskaitų buvo tokios pat, kaip ir miškininkams, o vėliau specialybės dalykai išsiskyrė, skyrėsi ir nemaža dalis studijų metu rengtų praktikų, – pasakoja Giedrė. –  Po studijų įsidarbinau Vakarų medienos grupėje, ten, kur ketvirtame kurse atlikau praktiką. Tik pasiėmiau diplomą ir tą pačią vasarą gavau darbą”.

Sertifikavimo specialistų nėra daug

Vakarų medienos grupėje išdirbusi mažiau nei metus Giedrė perėjo į VšĮ “Darnūs miškai”, kuri sertifikavo privačius miškus. „Darbas Vakarų medienos grupėje patiko, tačiau nesijaučiau savo rogėse, esu gamtos vaikas, ilgai sėdėti ofise  man gana sunku, o „Darnūs miškai“ siūlė kur kas labiau tinkantį darbą, kuris atrodė įdomesnis, – prisimena Giedrė. – Dveji metai prabėgo greitai, nes darbas tikrai įdomus ir nenuobodus. Kaip ir svajojau, dalis jo vyko miškuose, aplankiau dar nematytus Lietuvos kraštus, susipažinau su daug įvairių ir įdomių žmonių, kurie su manimi pasidalijo neįkainuojama patirtimi“.

Tuomet jauna specialistė sulaukė pasiūlymo suburti kitą grupę, analogišką “Darniems miškams”.

“Į minėtą įmonę atėjau, kai jau viskas buvo sukurta, suburtas nemažas skaičius narių, visi darbai įsivažiavę, o nuo pradžių suburti grupę ir pasiruošti auditui tikrai nėra lengva, reikalauja nemažai laiko ir žinių. Urėdijos jau daugiau nei dvidešimt metų sertifikuojamos, o privačiame sektoriuje tai daroma palyginti neseniai. Laikui bėgant privatūs miško savininkai įgauna praktinės bei teorinės patirties ir gana greitai vejasi nemažą patirtį sertifikavime turinčius valstybinius miškus. Subūrėme tą grupę,  pasirengėme auditui, praėjusių metų spalio 14 dieną gavome sertifikatą. VšĮ „Sertifikuoti miškai“ – analogiška „Darniems miškams“ įstaiga. Šiuo metu grupėje yra 38 nariai, o valdomų miškų plotas siekia 14 tūkst. hektarų. Miško savininkų valdos išsidėsčiusios po visą Lietuvą. Grupėje daugiau savininkų iš mano krašto, bet yra ir iš tolimesnių vietų – Kauno, Vilniaus, Anykščių, Kelmės, Šiaulių, Kupiškio ir kitų rajonų. O miškų valdos plyti visuose Lietuvos rajonuose. Yra savininkų, kurie miškininkauja tik savo rajone ir dalyje gretimų, bet yra tokių, kurių miškai pasiskirstę po visą Lietuvą. Esame antra pagal dydį Lietuvoje grupė, sertifikuojanti privačius miško savininkus, konsultuojanti sertifikavimo reikalavimų įgyvendinimo klausimais“, – darbus apibūdina pašnekovė.

Privačių miškų savininkai įgavo patirties

Pasak Giedrės, privačių miškų savininkai jau įgavo patirties tiek ūkininkavimo srityje, tiek dėl taisyklių ir sertifikavimo. Savininkai didina darbo našumą ir vis daugiau dirba su medkirtėmis, o pavojingo darbo su pjūklais liko mažiau. „Dėl sertifikavimo matau tikrai didelį postumį į priekį, per tuos metus, kiek tikrinu miško savininkus, pastebėjau, kad vis daugiau jų laikosi standarto reikalavimų, o  neatitikčių mažėja. Ne vienas skambina ir prašo rekomenduoti miškininką… Jų labai trūksta“, – aiškina. Anot jos, miškininkai – tai ateities problema. Kartu su ja universitetą baigė trys miškininkų grupės – per penkiasdešimt žmonių, o dabar baigia dešimt ar aštuoni… Konkurencija, Giedrės teigimu, yra didelė, nes algos urėdijoje dažniausiai mažesnės, o pas privatininkus uždirbama daugiau. …

Po mokslų ji dirba tik su privatininkais. “Buvau dviejuose urėdijos padaliniuose miškų sertifikavimo audituose, buvo labai įdomu pažiūrėti, kas ir kaip skiriasi. Kartais privatininkui sunku laikytis standarto reikalavimų, nes ne vienerius metus ūkininkavo pagal šalyje galiojančius įstatymus ir taisykles, o ūkininkauti su sertifikatu reikia daugiau patirties ir laiko. Štai pavyzdys – pagal kirtimo taisykles turi būti palikti septyni medžiai hektare, o pagal sertifikatą – dešimt, paliekamas negyvos medienos kiekis pagal sertifikatą turi sudaryti bent 5 kubus hektare ir pan. Nemažai įmonių perka tik sertifikuotą medieną, dalis – ne visą, bet dažnai už sertifikuotą miško savininkai gauna papildomus priedus, todėl  jiems svarbu turėti dokumentus, įrodančius medienos  kilmę“, – aiškina specialistė.

Klausimų spektras platesnis

Pradėjusi vadovauti  VšĮ „Sertifikuoti miškai“ grupei  G. Žygaitytė Šlevinskė daug artimiau susipažino su miškų savininkais, tad  PMSA vadovės pareigos nebaugino. „Labai greitai sutikau… Patirties lyg ir turėjau, tik klausimų spektras tapo platesnis. Paprasti žmonės, turintys vieną ar kelias miško valdas, paskambina, klausia, kur jam reikėtų kreiptis, ką daryti vienu ar kitu atveju… Dažniausiai žmonėms reikia pažymos, kad galėtų įsigyti vienokią ar kitokią techniką – medkirtę ar  kokią reikalingą įrangą…“ – vardija ji.

Apie šeimą, laisvalaikį ir… ragus

Su Giedre susitikome Lietuvos širdyje – Seime. Drauge su ja atvyko ir Kaune gyvenantis brolis Julius, baigęs miškininkystę. Iš pradžių Girionyse, po to magistrantūrą Vytauto Didžiojo universitete, o dabar dirba pas savininką miškininku. Tad pokalbis apie miškus, specialistus, perspektyvas buvo įdomus. Nuo rimtų dalykų iki hobių. “Šiemet radau apie 20 ragų. Čia hobi – tai važiuojam visi.  Kiek ir kur jų rasi – sėkmės reikalas. Gali ir nė vieno nerasti…“ – šypsosi Julius.

Julius ir Giedrė gimė Šilalės rajone, Pajūrio miestelyje. Čia ir didžioji dalis giminių gyvena. „Iš tėčio šeimos šeši, tai daug pusbrolių ir pusseserių, kitų giminių. Visi kartu užaugome, esame panašaus amžiaus, bet giminė paplatėjo, turime daugiau  jaunesnių pusbrolių. Didžiąją dalį laisvalaikio praleidome su artimaisiais, vasarą baidarėmis plaukėme, stovyklavome su palapinėmis, važiavome į Šventąją prie jūros. Labai mėgstame aktyvų poilsį. Šiuo metu su vyru gyvename Šilalėje, visai netoli gimtinės. Vyras Simas – gaisrininkas ir dar dirba sunkiosios atletikos treneriu. Kadangi jis treneris, tai ir aš sportuoju, – apie laisvalaikį ir gimines pasakoja Giedrė. – Atradau rytinį vaikščiojimą, nesvarbu – šalta, lyja, visada einu. Negalėčiau gyventi be gamtos, neįsivaizduoju savęs mieste. Aš ir mokytis eidavau į miškelį ar pievą. Ką dar? Groju pianinu…esu baigusi Šilalės meno mokyklą, pianino klasę,  gaila, kad dabar jau retokai prisėdu paskambinti. Pradinėse klasėse dalyvavau skaitovų konkursuose. Kodėl tapau miškininke? Tikslaus atsakymo neturiu, tikriausiai didelę įtaką padarė aplinka, kurioje gyvenau. Mano tėtis nuo pat jaunystės darbuojasi medienos srityje, mama jaunystėje svajojo tapti miškininke, bet, gaila, tuomet taip ir neįstojo. Kiek atsimenu, vaikystėje mane ir brolį tėvai visur veždavosi, dažnai būdavome miške… Mokykloje lankiau jaunųjų miško bičiulių būrelį, ten artimiau susipažinau su miškais ir miškininko profesija. O lemtingas atsitikimas toks: laimėjau rašinių konkursą ir mus nuvežė į Aleksandro Stulginskio universitetą. Man taip patiko… Studentų kiemelis, aplink Kamšos draustinis, bendrabutis… Galvoju – čia norėčiau studijuoti. Ir kai rinkausi, pažiūrėjau – miškininkystė, ekologija… Taip ir patraukiau į tokias studijas“.

Giedrė sako nesuprantanti, kaip žmonės gali nieko neveikti. ,,Visą laisvalaikį ir atostogas leidžiame Lietuvoje. Man Lietuva tokia graži ir įvairi, tiek savo gamta, tiek kultūriniais objektais. Ir tikrai nereikia kažkur toli keliauti, kad gerai praleistum laiką ir pamatytum kažką naujo‘‘, – apie laisvalaikį kalba pašnekovė. 

Privačių miškų savininkų asociacija gali tik džiaugtis naująja vadove.  Jos energijos, kaip ir p. Aidui, užteks 13-kai, o gal ir daugiau metų… Tiesa, panašu, kad vietoje nemėgstanti stovėti moteris  vėl darys karjerą…

Rasa Liškauskaitė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo