Gilėjantys miškininkų rengimo iššūkiai – ar juos padės įveikti naujoji valdžia?

Medžių alėjos – žmogaus ir gamtos kūrinys. Fotografijų konkursas
14 lapkričio, 2020
Ar toliau pūdysime lietuvišką biokurą?
17 lapkričio, 2020

Gilėjantys miškininkų rengimo iššūkiai  – ar juos padės įveikti naujoji valdžia?

Nors sakoma, kad gulinčių niekas nemuša, miškininkystės sektoriaus atstovai negaili kritikos  rinkimus pralaimėjusiai „valstiečių“ valdžiai ir kartu dėsto savo lūkesčius naujai. Jų turi ir Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija (KMAIK): Lietuvos vairą artimiausius ketverius metus laikysiantiems politikams ji adresuoja klausimus dėl ateities, tiksliau – dėl šalies ūkiui itin svarbaus miškininkystės sektoriaus likimo.

Miškininkystės studijų programos staiga neteko populiarumo

„Niekam ne paslaptis, kad Lietuvos jaunimui renkantis studijas dramatiškai krito ir toliau krenta žemės ūkio ir daugelio inžinerinių krypčių studijų programų populiarumas. Padėtį mes įvardintume grėsminga – tiek aukštosios, tiek profesinės tokio profilio mokyklos dėl tokių nūdienos realijų negali surinkti pakankamai studentų studijų rentabilumui užtikrinti. Dėl šios priežasties mokyklos yra priverstos uždaryti ne vieną išties unikalią ir šalies ūkiui reikalingą studijų programą, nes pagal šiandienos aukštojo mokslo finansavimą dėmesys pirmiausiai kreipiamas į rentabilumą (mokyklos ar atskirų studijų programų), o ne verslo ar šalies ūkio poreikius“, – tvirtina KMAIK direktorius dr. Vaidotas Lygis.

Miškininko profesija Lietuvoje visada buvo gerbiama ir populiari – prieškario Lietuvoje parapijos klebonas, girininkas ir mokytojas buvo pagrindiniai vietos šviesuoliai. Dabar į miškininkystės studijas, į kurias visuomet būdavo didelis konkursas, nepavyksta net surinkti pilnų grupių. Tam įtakos, pasak V. Lygio, turi šiuolaikinio jaunuolio požiūriu nepatrauklios darbo perspektyvos ir nepelnytai diskredituota miškininko profesija. Nors tos neva nepatrauklios darbo perspektyvos viso labo tėra specialybės įvaizdžio problema, dažnai nesusijusi su realia situacija.

„Žinoma, tikrai daug jaunuolių, ypač iš kaimiškų vietovių, dėl vis silpnesnio paruošimo bendrojo ugdymo įstaigose neįstengia „perlipti“ kilstelėtos kartelės į aukštąjį mokslą. Stojant  į profesines mokyklas tai  – ne problema, nes jos priima iš esmės visus, tačiau norinčiųjų čia mokytis nėra daug, o kolegijos šiuo atveju netenka tikrai daug potencialių studentų. Tai ypač aktualu kalbant ne tik apie žemės ūkio, bet ir apskritai beveik visas inžinerinių krypčių studijų programas norinčius rinktis asmenis“, – pažymi KMAIK direktorius.

Prasilenkiama su Vyriausybės deklaruojama regionų gaivinimo politika

V. Lygio žodžiais, tokias studijas yra linkę rinktis daugiausia regionų, kaimiškų vietovių jaunuoliai, kurie turi praktinių įgūdžių ir reikiamą motyvaciją, tačiau pasižymi šiek tiek prastesniais mokymosi rezultatais bendrojo lavinimo įstaigose. „Be to, reikia pripažinti, kad krenta ir bendras abiturientų paruošimo lygis bendrojo lavinimo mokyklose. Pavyzdžiui, šių metų matematikos valstybinio brandos egzamino rezultatai labai prasti, dažnam užkertantys kelią pretenduoti į studijas aukštojoje mokykloje, todėl problemą reikėtų pradėti spręsti nuo bendrojo lavinimo mokyklų mokymo programų ir galbūt net valstybinio egzamino organizavimo tvarkos peržiūros“, – į rimtą problemą naujosios valdžios dėmesį atkreipia pašnekovas.

Specializuotų kolegijų vadovai mano, kad Lietuvos ūkiui reikalingos kvalifikacijos specialistus (profesinius bakalaurus) parengti su esama dėstytojų kompetencija ir mokymo baze galima ir iš šiek tiek „prastesnės žaliavos“ nei nustatyta Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) potvarkiais. „Ypač liūdna, kai specialybe nuoširdžiai besidomintys, motyvuoti, tačiau bendrojo lavinimo mokyklose prasčiau besimokę ar netinkamai egzaminus pasirinkę vaikai negali pretenduoti į specialybines studijas kolegijoje“, – apgailestauja KMAIK direktorius.

Žinoma, tokie jaunuoliai gali rinktis profesines mokyklas, tačiau daugelis tam tikrą profesiją svajojančių įgyti moksleivių tai traktuoja kaip laiko gaišinimą ir mieliau renkasi darbą ne pagal specialybę, nekvalifikuotą darbą ar emigraciją. „Tai, be abejonės, ir toliau skurdina regionus tiek demografine, tiek ir intelektualine prasme, prasilenkiant su Vyriausybės deklaruota regionų gaivinimo politika“, – įsitikinęs V. Lygis.

KMAIK vadovas įvardijo ir kitą problemą: maži atlyginimai demotyvuoja aukštos kvalifikacijos dėstytojus ir kitą personalą, mažiau studijų krepšelių gaunančioms mokykloms  ypač sunku išlaikyti savus specialistus, o jiems pasitraukus, prisikviesti naujus. Anot jo, laikai, kai buvo galima išgyventi vien iš dėstymo studentams,  jau senai liko praeityje. Norint uždirbti bent vidutinę lietuvišką algą, dėstytojai imasi kitų darbų, dalyvauja moksliniuose projektuose. Kad  dėstytojai skirtų didelę savo laiko dalį kur kas mažiau apmokamai pedagoginei veiklai, reikia išties pasišventusių žmonių, kurie šalies ir besimokančių vaikų ateitį vertina labiau nei savo gerbūvį. Tokių žmonių dar yra, tačiau akademiniam personalui senstant  jų gretos neišvengiamai retėja – naujosios mokslininkų kartos, pasiruošusios pakeisti veteranus akademiniame darbe, kol kas nematyti. Ir nenuostabu – ką tik apgynusio disertaciją mokslininko alga kelią šypseną net ir nekvalifikuotą darbą Lietuvoje dirbantiems žmonėms.

Reabilituoti miškininko profesijos įvaizdį nepakaks

Pasak V. Lygio, tampa akivaizdu, kad netrukus tam tikrose žemės ūkio bei inžinerijos srityse, be abejo, įskaitant ir miškų ūkį, ims trūkti specialistų, todėl būtina kaip įmanoma greičiau imtis priemonių ir propaguoti šias specialybes tarp jaunų žmonių, ypač didelį dėmesį skirti miškininko profesijos įvaizdžiui atkurti.

„KMAIK yra vienintelė šalies kolegija, turinti išties solidžią – daugiau kaip 90 metų –  miškininkų rengimo patirtį, mūsų parengtus specialistus visuomet vertino darbdaviai. Tačiau dėl žiniasklaidos išpūsto burbulo, susijusio su valstybinių miškų reforma, nepelnytai sumenkintas profesijos prestižas, suformuota neigiama nuomonė: esą miškininkai nesirūpina, bet priešingai  –  naikina Lietuvos miškus, kerta sengires, grobsto valstybės turtą, kad jiems rūpi tik mediena ir panašiai. Su realybe tai neturi nieko bendro. Ironiška, bet miškininkai blogais tapo viso labo prieš kelis metus, kuomet kai kurie žiniasklaidos atstovai be skrupulų „pagrindinėjo“ miškų reformos būtinybę. Tas neigiamos nuomonės formavimas išties padarė juodą darbą“, – apmaudo neslepia pašnekovas.

V. Lygio nuomone, Lietuvos ūkiui reikalingų specialistų rengimas turėtų būti dotuojamas iš valstybės biudžeto  arba sukurta efektyvi sistema, skatinanti šalies verslą daugiau investuoti į jam reikalingų specialistų rengimą. „Siekiant užtikrinti kuo kokybiškesnį miškininkystės specialistų-praktikų rengimą, taupyti studijų infrastruktūrai bei mokymo bazei tobulinti skirtas ŠMSM  lėšas, siūlome apsvarstyti Latvijos bei Estijos miškininkystės profesinių studijų finansavimo modelį“,  –  siūlo V. Lygis.

Pagal Latvijos bei Estijos miškininkystės profesinių studijų finansavimo modelį panaudojamos ir mokyklų nuosavos lėšos, kurios uždirbamos parduodant šioms mokykloms nuosavybės teise priklausančio miško produkciją. Be papildomo finansavimo studijų infrastruktūros ir mokymo bazei tobulinti, toks modelis turi ir kitą labai didelį pranašumą – vykdant studijų ir mokslo veiklas nuosavame miške atsiveria žymiai daugiau erdvės kūrybiškiems sprendimams, moksliniams tyrimams bei eksperimentinei plėtrai, tokiu būdu užtikrinant ir aukštesnę studijų kokybę. Tačiau Lietuvoje, priešingai nei Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse, savo miško valdų neturi nė viena mokykla.

KMAIK vadovas pabrėžė, kad norėtųsi didesnio tarpusavio supratimo bendraujant ir bendradarbiaujant su VĮ Valstybinių miškų urėdija – juk nuo pat Aukštesniosios miškų mokyklos įsteigimo Alytuje 1927 metais miškininkai buvo ruošiami naudojantis valstybinių miškų baze, čia įsteigtais mokomaisiais objektais. Deja, nors kolegijos lūkesčiai naujai miškų valdymo įmonei išsakyti jau senokai, vis dar lieka neišspręstų klausimų dėl studijų bazės, mokomųjų objektų steigimo ir kitų dalykų.

Lauks atsakymų į klausimus

Naujai valdžiai  kolegija turi gausybę klausimų. Bene svarbiausias jų –  ar galima tikėtis, kad Lietuvos ūkiui reikalingų specialistų rengimas ilgainiui taps dotuojamas, t.y., ar valstybės lėšomis bus išlaikomos, ar bent labiau palaikomos valstybinės švietimo įstaigos, kurios dėl įvairių priežasčių negali rengti šimtų specialistų per metus ir dėl to neturi galimybių padengti studijų kaštų vien studentų krepšeliais? „Šiuo atveju atsakymas, kad tai yra nerealu, nes Lietuvos biudžete ir taip labai trūksta pinigų švietimui, mūsų netenkina, nes iš jo kyla esminis klausimas: ar Lietuvai reikia tokių specialistų, ar ne?“, – klausia pašnekovas.

Ar tikrai būtų protinga „optimizuoti“ specializuotas švietimo įstaigas, jas uždarant dėl nerentabilumo (studentų skaičiui sumažėjus žemiau ŠMSM nustatytos „kritinės ribos“), ar prijungiant prie kitų, didesnių (ir dažniausiai nespecializuotų) švietimo įstaigų, kurios visada turi savų, dažnai prasilenkiančių su prisijungiamos ar „absorbuojamos“ įstaigos vizija ir misija, interesų? Ar galima tikėtis, kad, siekiant užtikrinti pakankamo skaičiaus Lietuvos ūkiui reikalingų specialistų paruošimą ir palaikyti regionus, norintiems stoti į žemės ūkio ir inžinerinių krypčių studijų programas būtų šiek tiek palengvintos stojimo sąlygos, t.y.,  sumažintas minimalus stojimo balas? Ar nenumatoma atsisakyti „krepšelių“ sistemos Lietuvos švietimo finansavime? Ar tai tikrai vienintelis ir optimaliausias būdas švietimui finansuoti? Ar nevertėtų diversifikuoti krepšelių sistemos taip, kad būtų galima dėstymui  pritraukti geriausius žmones mažiau studentų turinčioms, tačiau dėl to ne mažiau svarbioms mokymo programoms?

Ar nenumatoma švietimo įstaigų personalo išlaikymo iš valstybės lėšų nebesieti su studento krepšeliu, sukuriant sistemą, leidžiančią išvengti perteklinių etatų išlaikymo ir įstaigų ar atskirų asmenų piktnaudžiavimo? Ar nenumatoma tam tikromis priemonėmis paskatinti šalies verslą daugiau investuoti į jam reikalingų specialistų rengimą?

Atsakymų iš naujos valdžios laukia ne tik KMAIK, bet ir kitos aukštosios bei profesinės mokyklos, rengiančios žemės ūkio ir kai kurių inžinerinių krypčių specialistus. Tiesa, vien atsakymų neužteks, reikės ir sprendimų. Uždaryti programas lengva, tačiau iš naujo suburti aukštos kalifikacijos  dėstytojus ir pasiekti buvusį lygį gali prireikti ne tik žymiai daugiau lėšų, bet ir daugybės metų…

Vilma Kasperavičienė

Nuotraukos iš KMAIK archyvo ir Dainiaus Šerono