Gintaras Gabiūnas: „Nesame lakstūnai, kad darbus mainytume…“

Gintaras Gabiūnas: „Nesame lakstūnai, kad darbus mainytume…“

Šiandien Lietuvoje ne viename Valstybinių miškų urėdijos padalinyje vis trūksta ir specialistų, ir miško darbininkų. Apie siūlomas darbo vietas skelbiama įmonės puslapyje, apie darbuotojų paiešką kalbama ir regionuose. Kalbama ir apie atlyginimus, esą jei­ dar­buo­to­jai juos gaus di­des­nius, gal ateis daugiau norinčiųjų dirb­ti, nes nau­jus pri­vi­lio­ti sun­ku, o jau­ni­mas net nežiūri ton pusėn – miškinin­kystės stu­dijų ne­­si­ren­ka…

Mokslai iš antro karto

Vis tik Valstybinių miškų urėdijos Telšių regioniniame padalinyje dar yra likusių, neišsibėgiojusių ir nežadančių tą daryti. Telšių regioninio padalinio Telšių medelyno vadovas Eugenijus Barniškis – trečios kartos miškininkas, o jo komandoje dirbantys skaičiuoja jau šio darbo dešimtmečius.

Iš jų ir Telšių medelyno specialistas Gintaras Gabiūnas – žmogus, kurį sutikus, vargu, ar norisi pasitraukti. Žmogus, pasak bendradarbių, nors prie žaizdos dėk…

„Tapti miškininku mane „užvedė“ knygų skaitymas – apie dendrologiją, apie miškus, apie augalus. Pradėjo traukti prie tos gamtos. Vidurinę mokyklą – nuo pirmos iki dvyliktos klasės – baigiau Telšių mieste. Tėvai čia gyveno, tad pagal viską turėčiau būti miestietis, bet kiekvieną savaitgalį bent mažiausiai galimybei atsiradus važiuodavau pas senelius į Alsėdžius. Galima sakyti, kad užaugau pas senelius, nedideliame miestelyje Alsėdžiuose, – apie pradžių pradžią pasakoja Gintaras.

Jis ir dabar čia gyvena. „Paveldėjau jų sodybą, senelio žemes, ūkį. Anksčiau turėjau ir triušių, ir daržų. Man visada patiko ūkininkauti. Tik proga pasitaikydavo, aš greit grybaut, uogaut… Kaime smagu…, – prisimena savo vasaras pašnekovas. – Jau gal kokioje ketvirtoje klasėje, kai rašydavom rašinėlius apie tai, kuo norėčiau būti,  rašiau: noriu būti miškininku. Nuo tų laikų neapleido ši mintis, kurios nepakeičiau iki šiol. Kiti šokinėja, nežino kuo būti, o aš žinojau. Baigęs dvylika klasių norėjau stoti į tuometinę Žemės ūkio akademiją, bet su chemija buvo ne kas… Kai buvo stojamieji, gavau trejetą, pritrūko to vieno balo ir aš nepatekau“.

Tuo metu, 1988-asiais, prisipažįsta vyras, Kaune nepatiko  nei aplinka, nei bendrabučiai, tad per daug nesigraužė, kad neįstojo. Didmiestis lyg ir atgrasė nuo tų mokslų, bet grįžęs į Telšius, Gintaras ieškojo darbo arčiau miško, metus dirbo paprastu darbininku. Kur trūko darbo jėgos, ten ir siuntė. Paskui kažkaip sugalvojo, kad  jei nori būti miškininku, reikia vėl bandyti stoti, bet jau nebe į aukštąją…

„1989 metais  įstojau į tuometinį Kauno Antano Kvedaro miškų technikumą. Tuo metu buvo didžiulis dvasinis pakilimas, prasidėjo Sąjūdis. Mokykloje prigąsdintas, kad niekur neįstosiu,   paskutiniais metais įstojau į komjaunimą, nors gerai žinojau – nebūsiu komjaunuolis. Taip ir atsitiko, tik atvažiavęs mokytis į Kauną, mečiau tą bilietą. Ne aš vienas – dauguma. Antrą kartą Kaunas jau pasitiko kitokiomis nuotaikomis. Laikas prabėgo akimirksniu. Man atrodo, kad technikume mokiausi visai neilgai, turintiems vidurinį išsilavinimą užteko dvejų su puse metų. Tiesa, kai baigėm, nebuvo jokių paskyrimų: baigei ir pūsk, kur nori… Į visas keturias puses. Esi laisvas pilietis. Baigiau 1991-ųjų balandį. Vėl kur buvęs kur nebuvęs atėjau į tą mūsų seną Telšių urėdiją, įsidarbinau Alsėdžiuose, dirbau su  taip vadinamu “kardu” – kovojau su visokiais šabakštynais ir mašalais, paskui pjūklą davė pačiupinėt – baigiau pjūklininkų kursus. Ir tada, ir dabar nebuvo kam dirbti miške. Per mėnesį pjūklinikai “padarydavo” 15 kubų – tiek per dieną galima padaryti. Teko tapti pjūklinku, bet neilgai, gal kokius metus laiko. Suviliojo mane senasis medelynas Paragų kaime: buvęs jo viršininkas ėmėsi verslo, pradėjo rožes auginti, taip atsirado laisva vieta. Dabar dalyje to medelyno yra eglės sėklinė plantacija, o kitoje  – privatus medelynas. Taip teko imtis vadovo darbų senajame medelyne, bet neturėjau aukštojo išsilavinimo ir negalėjau būti viršininku, – kalbėdamas apie savo karjeros vingius  juokiasi Gintaras. – Mokytis nelabai buvo kada, sesijos paprastai pavasarį, o tada medelyne pats darbymetis. Mano kolega meistras Rekašius mokslus baigė neakivaizdžiai, o aš kaip sėdžiu, taip sėdžiu tam medelyne… Žemės bjaurios, akmenuotos, lopinėliai nedideli, sodmenų poreikis augo, o plėstis nebuvo kur. Kažkas nužiūrėjo, kad reikia keltis kitur – prie Tausalo ežero, kurio plotas beveik 200 hektarų. Vandens laistymui bus sočiai… Na, ką, teks keltis tenai. O nenorėjom, labai nenorėjom. Nuo namų vis tolsti tolsti… Iš pradžių mašinos tai neturėjau, dviračiu važinėjau, paskui užsidirbau, nusipirkau šiokią tokią. Iškart  net neradau to medelyno, apvažiavau aplink visą ežerą – visur laukai laukai. Kiečiais apžėlę, apleisti, matyt, jau daug metų čia niekas nieko neaugino. Keliukų jokių, tik vienas pagrindinis žvyrkelis. Paskui pagal žemėlapį susiradau, atvažiavau. Liūdna liūdna. Visiška plynė.  Jokių pastatų, nieko. Per laiką įsikūrėm, visus laukus nupurškėm chemikalais, pradėjom arti, kelių atsirado, parsitempėm kontorą, nuo stulpo  įsivedėm elektrą. Naktį ataskaitas darai – visokios vapsvos skraido. Paskui pastatė angarą, kontorai jame kamputis atsirado. Vakare technika suvažiuoja, traktoriai mėšlu smirda. Nyku nyku…. O 2009- aisiais jau pastatė atskirą namelį“.

Dalindamasis prisiminimais apie naujo medelyno kūrimąsi Gintaras apgailestavo, kad nenufotografavo nei pačios pradžios, nei pokyčių. „Turėjau fotoaparatą, bet gal negalvojau čia ilgai dirbti. Amžiaus pradžioj pradėjom veiklą, plėtėmės plėtėmės, dabar turime apie 50 hektarų, dirbamos žemės – 38 ha.  Auginame viską, ko miškui reikia. Dabar augmenų įvairovė mažėja, kaip ir visi – specializuojamės. Auga trys rūšys: eglė, juodalksnis ir beržas. Pernai dar ąžuolus auginom. Kažką patys vežam, kažką iš kitur parsivežam. Seniau būdavo ir obelų, sako, kad ir vėl reikės… Mums geriausiai sekasi auginti juodalksnius. Beržo sėklos kaip dulkės, be agroplėvelės neužauginsi, sėklos turi būti paviršiuje, tam tinkamoje drėgmėje. Dabar jau antrus metus beržus auginame šiltnamiuose. Ten viskas reguliuojama, viskas paprasčiau – nei liūtys nuplaus, nei vėjas nupūs. Juodalksnius ir egles dar vis sėjame lauke, sėklas gauname iš Dubravos saugyklų. Užpernai ir mes patys jas rinkom, senajame medelyne yra eglių sėklų plantacija. Ir aš pats rinkau, ir kolega rinkom žiemą iš bokštelių. Šiemet sėjom tai, ką buvome prisirinkę“, – pasakoja specialistas.

Sodmenys darbo valandų neskaičiuoja

Šiuo metu medelyne dirba 15 darbininkų ir du traktorininkai. Pavasarį čia žmonių būna daug, pagrindinius darbus atlieka rangos įmonės, tad papildomai balandį, gegužę, šiemet ir birželį, be saviškių, dirbo dar trisdešimt žmonių. „Sodinome, pikavome iki pat Joninių. Baigėm birželio 21 dieną. Tą pačią dieną, kai pasodini, bent valandą laiko privalai pilti vandens, kitaip neprigis…, –  apie ūkininkavimo medelyne subtilybes kalba pašnekovas. – Kaip tyčia – sodinimo metu sausros būna. Gamta į mūsų norus nelabai atsižvelgia. Arba lyja, arba nelyja… Darbo valandos prasitęsia. Jei dirbsi pagal tabelį aštuonias valandas – nieko nebus. Ir šeštadienį, ir sekmadienį turi atvažiuoti laistyti. Valandos vasarą ilgos, atostogų nebūna. Nebent žiemą…”

Paklaustas, ką veikia per atostogas, Gintaras juokiasi: kaime gyvenant reikia ir malkų pasiruošti, sniegą kasti, viduje name ką nors “pamaliavoti”, nelabai ką benuveiksi žiemą. Į pietų kraštus nevažiuoja, nėra buvęs, namų nepaliksi, o ir vaikai maži dar. Asta eina į pirmą klasę, Erikai – ketveri, lanko Alsėdžiuose darželį, o Jonukui – dveji. “Vedžiau labai vėlai – 45 metų. 2014-aisiais – Vilmą, iki tol buvau užkietėjęs senbernis. Niekas netikėjo. Mano vestuvės – tai  įvykis urėdijoj. O žmoną radau kaime, visai netoli… Nereikėjo į jokius feisbukus lįsti. Jos tėvai didelį ūkį turėjo, o mes su kaimynu būdavo užvažiuojam pas juos. Taip su Vilma ir pradėjom blizginti akimis… Užsimezgė kalba apie medžius, apie skiepijimus. Sakau, aš irgi moku, galiu parodyti kaip… Pradėjom į ekskursijas kartu važinėti, dar postūmis iš tėvų pusės buvo, tai nebuvo kur dingti. Iškėlėme vestuves su visomis bažnytinėmis tradicijomis. Sutuokė Alsėdžių klebonas, dabar išsikėlęs į Kvėdarną, labai su juo sutarėme“.

Mediena – į spausdintuvą

Rimantas Sabaliauskas medelyne jau penkiolika metų vairuoja suomių gamybos traktorių“VALMET 365” . Reta technika. 25 metai jau jam. Dyzelinis žvėris.  Šio medelyno pirmasis traktorius, visus darbus jame nudirbdavo, o savo kolegą Gintarą Gabiūną Rimantas apibūdina dviem žodžiais: “žmogus – istorija”  ir priduria, kad dabar nerastum kito tokio, kad šitaip medelyne dirbtų. Jaunimas, anot jo, tik pinigus skaičiuoja.

Visi urėdijoje dirbantys jau brandaus amžiaus, nes tik dviejų vaikai eis į pirmą klasę. Jaunimas čia nebent pasipraktikuoja valstybiniame darbe, o paskui veržiasi pas privatininkus. Įgauna įgūdžių ir pabėga.

“Pagal valandas, pagal atsakomybę popierizmą krauna ir krauna, spausdintuvas netyla, atlyginimas mažiausiai du tūkstančiai turėtų būti, – bendradarbio triūsą vertina traktorininkas. – Visa mediena, kurią sukertam, į spausdintuvus sueina… Seniau taip nebuvo. Įstatymas, poįstatyminis… Visokios smulkmenos, popierizmas atima iš žmogaus laiką, kurį jis turėtų praleisti prie augalų…”

“Daugiau vaikščioti po laukus reikia, žiūrėti, kaip tas augalas gyvena, o čia ataskaitos, ataskaitos…, – sutinka ir Gintaras. – Bet nesam tokie lakstūnai, kad darbus mainytume”.

“Visi kovoja prieš biurokratizmą, bet jis tik auga. Geriau jau, Gintarai,  traktorių vairuoti: nuo aštuonių iki penkių atidirbi, 800 eurų gauni ir laisvas po darbo, rami galva. O čia ir laistyk, ir augink, prižiūrėk… Pagalvokit, kiek mūsų valdžia uždirba?  Kur Europoj berasi taip, kad vadovo ir darbuotojo atlyginimas skirtųsi dešimt kartų…, – stebisi darbininkas. – Ar šilumos tinkluose, ar kitur kur… Stebuklingi specialistai, kad tokias algas gauna“.

Traktorių vairuojančiam Rimantui kasdien automobiliu reikia nukakti 56 kilometrus. „Pirmyn atgal kasdien važinėju į darbą ir iš darbo. Neskaičiuojam, kiek išleidžiam kelionei – svarbu ne iš pašalpų gyventi. Aš atimčiau pašalpas ir kiek įmanoma įdarbinčiau visus. Pašalpų mokėjimas veda žmones iš kelio”, – įsitikinęs pašnekovas.

Kalba su medelyno darbuotojais gali tęstis iki aušros, bet ir rudeniop, kai kalbėjomės prie Tausalo ežero, saulė jau suko link laidos. Nors baigdamas kalbą Gintaras suabejojo, ar jei vėl reikėtų rinktis profesiją, pasuktų miškų pusėn, po minutėlės kitos jau planavo ateities darbus: „Reik vaikus auginti, reik šeimą maitinti, reik medžius sodinti…“

Rasa Liškauskaitė