Gintautas Gindrėnas: daugiau nei autobiografija

Gintautas Gindrėnas: daugiau nei autobiografija

Benediktas Gintautas Gindrėnas šiemet švęs savo 90 metų jubiliejų. Jubiliatas beveik 40 metų dirbo pedagoginį darbą rengdamas miškininkystės specialistus. Jis tikras miško matavimų ir miškotvarkos profesionalas, sukaupęs ne tik teorinę išmintį, bet ir didelę praktinio darbo patirtį. Gintautas nesiekė karjeros aukštumų, bet įgijo didelį autoritetą kaip puikus dėstytojas, skleidžiantis ne tik miškininkystės žinias, bet ir ugdantis jaunų žmonių darbštumą, sąžiningumą, patriotizmą.    

Benediktas Gintautas Gindrėnas 1957 m. baigė studijas Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete, įgijo miškininko išsilavinimą. 1957–1963 m. B. G. Gindrėnas dirbo taksuotoju, taksavo apie 50 tūkst. hektarų miškų, 1963–1973 m. buvo Dubravos (Kauno r.) miškų tyrimo stoties Pajiesio girininkas, nuo 1973 m.  dirbo pedagoginį darbą Girionyse (Kauno r.), ugdydamas miškininkus.

1973–1991 m. jis dėstė Kauno Antano Kvedaro miškų technikume, 1991–2002 m. buvo Kauno aukštesniosios miškų mokyklos dėstytojas. Pertvarkius šią mokymo įstaigą į aukštąją neuniversitetinę, nuo 2002 m. B. G. Gindrėnas dirbo Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos Miškų ir dekoratyviųjų želdynų fakulteto Miškininkystės katedroje dėstytoju, kol išėjo į pensiją (2011 m.).

Jis parengė ir išleido mokomąsias knygas “Geodezija” (2007 m.) ir “Dendrometrija” (2007 m.). Darbo Dubravos miškų tyrimo stotyje patirtį aprašė leidinyje “Girios prie Nemuno slėnio: Dubravos miškų tyrimo stoties-eksperimentinės urėdijos miškų istorija ir ūkininkavimo bruožai” (2007 m.).

Įžengęs į 85–uosius metus, G. Gindrėnas pradėjo rašyti savo gyvenimo prisiminimus. Žvilgsnis į praeitį, laikmečių  įvykius  ir  faktus  atspindi jo pasaulėžiūrą.

Publikuojame pirmąją Gintauto Gindrėno prisiminimų dalį, aprėpiančią jo vaikystę ir jaunystę, kitose dalyse – vėlesni gyvenimo etapai.

Gindrėnų pavardė Andrioniškyje

Sukdamiesi kasdienio gyvenimo karusėlėje ir užgožti kasdienių rūpesčių bei buities problemų paprastai monotoniškai keliaujame pastoviu gyvenimo keliu, visiškai nesidomėdami, kas mes esame, iš kur kilę, kas buvo mūsų protėviai, kaip jie gyveno, kokie buvo jų lūkesčiai. Ir kuomet mums iškyla tokie klausimai, dažniausiai jau nebeturime ko paklausti –  belieka tik kankinanti nežinia…

Man iš dalies pasisekė, kad pusseserės Gražinos Gindrėnaitės – Pačinskienės marčios Jūratės Pačinskienės dėka galėjau sužinoti apie savo prosenelį Juozapą Gindrėną, gimusį 1827 m., bei vėlesnius savo protėvius. Pagal rastus duomenis, mano prosenelis turėjo dvi dukras – Agnietę ir Juozapotą bei keturis sūnus: Antaną, Tamošių, Joną ir Juozapą. Tai rodo, kad praeityje Andrioniškyje bei jo apylinkėse Gindrėnų giminė buvo gausi. Prof. Antanas Tyla tarp aštuonių andrioniškiečių, 1895 m. pasirašiusių laišką carienei dėl spaudos draudimo,  mini ir Anicetą Gindrėną. Tai galėtų būti prosenelio brolis ar dar ankstesnės kartos atstovas. Jaunesnysis prosenelio sūnus Juozapas Gindrėnas, gimęs 1865 m., buvo mano senelis. Jis turėjo du sūnus: Joną – mano tėvą ir Praną. Šeimoje aš augau vienintelis vaikas, o Pranas turėjo sūnų Antaną ir tris dukras – Zosę, Vandą ir Gražiną. Iš kitų senelio brolių palikuonių nuo vaikystės prisimenu Tamošiaus sūnų Povilą, gyvenusį Anykščiuose, pasižymėjusį humoru ir kitais aktoriniais gabumais, taip pat Jono sūnų Joną, gyvenusį Zabelynės kaime, bei tėvo pusbrolį Juozapą Gindrėną, gyvenusį Paandrioniškyje. Bėgant laikui Gindrėnų giminės ratas mažėjo ir po truputį moteriškėjo. Karo ir pokario laikotarpis dar labiau išretino Andrioniškio Gindrėnų giminę. 1945 metų sausį buvo suimti ir po 10 metų nuteisti Pranas, jo nepilnametis sūnus Antanas bei Juozapas Gindrėnai. 1948 m. sausį iš namų buvo priverstas pasitraukti bei pradėti nelegalų gyvenimą  ir mano tėvas Jonas Gindrėnas. Tad iš kažkada gausios Andrioniškio Gindrėnų giminės likau tik vienas. Tada dar nežinojau, kad 1952 metų ruduo bus paskutinis, praleistas tėviškėje, ir į ją sugrįšiu tik retkarčiais pasėdėti ant pamatų akmens, paklausyti Šventosios čiurlenimo bei paalsuoti nerūpestingos vaikystės prisotintu oru.

Tapau paskutiniuoju Andrioniškio Gindrėnų giminės atstovu,  palikusiu Andrioniškį – nuo 1952 metų  Gindrėnų pavardė Andrioniškyje išnyko ir atsirasti jai vilčių nėra. Tiesa, giminės palikuonių – Zosės, Vandos, Gražinos – Andrioniškyje bei jo apylinkėse dar yra, tačiau tai jau ne Gindrėnai, o Baltakiai, Pilkiai, Pačinskai…

Daug neatsakytų klausimų apie tėvą

Prabėgę metai paliko daug neatsakytų klausimų apie tėvą,  visai nežinomas ir senelio gyvenimas. Žinau, kad tėvas jaunystėje buvo emigravęs į Kanadą. Iš ten nelegaliai nuvyko pas gimines į JAV ir ten gyveno. Čia pasimaišė mergina, kuri, pablogėjus santykiams, informavo apie nelegalą atitinkamas struktūras, tad tėvas nemokamai parplukdytas atgal į Lietuvą. Daug neaiškumų ir iš pirmosios okupacijos laikotarpio (1940 – 1941 m.). Neaišku, kieno iniciatyva tėvas buvo paskirtas Andrioniškio apylinkės pirmininku, nežinia, ir kaip jam pavyko išlaviruoti nenusikalstant visuomenei bei nepažeidžiant žmoniškumo principų. Tuo metu jau vyko stambesnių ūkininkų ,,išbuožinimas“. Valsčiaus valdininkai atvažiuodavo pas ūkininkus ir iš svirnų išveždavo visus grūdus. Paprastai išvakarėse išsikviesdavo apylinkės pirmininką, spėju, dėl transporto organizavimo. Tokiu būdu tėvas sužinodavo, kuriuos  ūkininkus numatyta  ,,išbuožinti“ – grįždamas iš Anykščių jis juos įspėdavo, kad per naktį susitvarkytų. Kitą dieną  baudėjai pas ūkininkus terasdavo apytuščius svirnus su prastos kokybės grūdų likučiais. Per antrąją okupaciją (1945 m.) ,,išbuožinimo“ metodai pasikeitė – išveždavo viską, o šeimas išvarydavo iš namų.

Ką dar gero tuo laikotarpiu padarė tėvas – nežinau. Atėjus vokiečiams paprastai vyko sąskaitų suvedinėjimas su buvusiais vadinamais aktyvistais. Tėvui jokių pretenzijų niekas nepareiškė. Prisimenu vokiečių okpacijos meto Andrioniškio seniūno K. Zlatkaus pokalbį prie stalo: ,,Tave, Jonai, už 1940 metus reikia apdovanoti viduryje Andrioniškio miestelio“. Gerai, kad  tik žodžiais viskas baigėsi ir apdovanojimų nebuvo… Nežinomos ir detalės,  kaip tėvui pavyko 1947 metų rudenį ištrūkti iš Anykščių saugumo rūsių.

Žvelgdamas į genealoginę giminės schemą matau mus keičiančias naujas kartas, o kartu ir susvetimėjimą. Naujų kartų atstovai, nors ir artimi giminės, jau nebepažįsta vienas kito. Viliuosi, kad  kuriam nors iš mano anūkų ar proanūkių kils noras susipažinti su savo ištakomis, paieškoti savo praeities šaknų. Toms paieškoms palengvinti ir aprašau kai kuriuos savo gyvenimo momentus su to meto charakteristikomis. Tai kartu ir vieno iš paskutinių buvusios Andrioniškio Gindrėnų gausios giminės atstovų gyvenimo nuotrupos…

Vaikystė ir ankstyvoji jaunystė

Žmogus negali pats pasirinkti nei gimimo datos, nei gimimo vietos. Dėl to man labai pasisekė. Gimiau 1932 m. spalio 25 d.  motinos gamtos nuostabiai sukurtame ir poetų apdainuotame Anykščių krašto Andrioniškio miestelyje, apsuptame pušynais apaugusių kalvų, alsuojančiame Šventosios tėkmės rimtimi. Andrioniškio smėlėtos kalvos nėra dosnios gausiais derliais, tad ir vietiniai žmonės čia nebuvo itin turtingi. Tačiau už materialinius turtus svarbesnės dvasinės vertybės: andrioniškiečiai buvo draugiški, linksmi, vienas kitą atjaučiantys, viens kitam padedantys, nuoširdžiai bendraujantys, nuo seno savo kraštą bei Lietuvą mylintys ir nuo bet kokių priešų Tėvynę ginantys piliečiai. Tą liudija ir šio krašto istorijos nuotrupos.

Jau 1863 m. Andrioniškio apylinkėse būrėsi sukilėlių būriai, netoliese miškuose buvo pagrindinė Zigmo Sierakausko sukilėlių stovykla. Lietuviškos spaudos draudimo metais aktyviai buvo platinama lietuviška spauda, veikė slaptos lietuviškos mokyklos. 1905 m. Andrioniškio parapijos žmonės atvirai stojo prieš tautinę priespaudą. Andrioniškio miškuose susirinko apie 50 vyrų būrys, kuris užėmė Andrioniškio valsčiaus raštinę, pareiškė reikalavimus dėl mokymo lietuvių kalba.

1919 – 1920 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovose dalyvavo nemažas būrys andrioniškiečių. Trys Andrioniškio parapijos gyventojai  – šauliai Antanas Miškeliūnas, Jonas Budrevičius ir Antanas Žarskus -1920 m. lapkričio 21 d. žuvo Troškūnuose susidūrime su lenkų raiteliais. Jie palaidoti Andrioniškio kapinėse bendrame kape.

1940 m. Andrioniškyje susikūrė Lietuvos išlaisvinimo komitetas, vadovaujamas kun. Šermukšnio. Jame dalyvavo ir mano tėvas Jonas Gindrėnas, tiesa, kokia jo veikla – nežinau. Antroje nuotraukos pusėje tėvo ranka užrašyta: ,,Išlaisvinimo komitetas, 1940 m.“ 

Andrioniškio išlaisvinimo komitetas 1940 m. Trečias iš kairės stovi Jonas Gindrėnas

Net 43 Andrioniškio parapijos vyrai 1941 m. birželio sukilimo dienomis įsijungė į partizanų būrį, kovojusį prieš okupantus. Andrioniškyje veikė sukilėlių būrys, kuriam vadovavo nepriklausomos Lietuvos karininkas, buvęs 1919 – 1920 m. kovų šarvuoto traukinio ,,Gediminas“ vadas Adolfas Zubavičius.

Prasidėjus antrai sovietinei okupacijai andrioniškiečiai vėl aktyviai įsijungė į ginkluotą pasipriešinimą. Absoliuti dauguma vietos gyventojų rėmė Lietuvos partizanus. Andrioniškis buvo vadinamas atskira, septyniolikta Respublika, Partizanų sostine. Netoli miestelio, Butkiškių kaimo Jovaišų sodyboje, veikė Algimanto apygardos, vėliau –  Šiaurės rytų Lietuvos srities partizanų štabas, vadovaujamas Antano Slučkos – Šarūno (Kauno NKVD dalinių sunaikintas 1949 m. spalio 28 d.). Prie Andrioniškio, Kriaučiūnų sodyboje, veikė Algimanto apygardos partizanų štabo leidinių spaustuvė, globojama Jurgio Urbono – Lakštučio (žuvo 1947 02 02). To meto aukų jau skaičiuojama ne vienetais, o dešimtimis.

Štai tokiame, gamtos išpuoselėtame, laiko negandų niekada nepalaužtame Andrioniškyje aš pradėjau savo gyvenimo kelią. Tėvai mane pavadino Gintautu. Krikšto tėvams atvežus mane krikštyti, tuometinis Andrioniškio klebonas Dargužis liepė vežtis namo – Gintauto vardo kaip švento jis nepripažino, o kito mane įteisinti nebuvo. Tad rastas kompromisas: pakrikštijo Benediktu, o Gintautą pridėjo kaip antrą vardą. Tai gyvenime man sukėlė kai kurių nepatogumų ir nesusipratimų.

Klebonui Dargužiui ne visuomet galiojo ir tikinčiųjų tarno nuostatos. Kaip pasakojo mano uošvis Antanas Šimonis, mirus jo motinai, Dargužis už laidojimą paprašė 700 litų. Ir tik tuo metu atsitiktinai klebonijoje buvusiems bažnyčios komiteto nariams padedant  pavyko nusiderėti iki 500 litų. Motyvas – mirdama motina paliko žemės, tad dalis palikimo esą priklauso ir jam. Tai buvo didžiuliai pinigai, o A. Šimonis jų neturėjo. Teko pasirašyti vekselį ir keletą metų mokėti skolą. Tiesa, ne visi andrioniškiečiai buvo tokie nuolankūs, kaip mano uošvis. Dar caro laikais Didžiulių dvarelyje Griežionėliuose gimusi, vietinių knygnešių kurstyta kovos prieš bet kokią priespaudą, prieš bet kokį žmogaus žeminimą dvasia ir toliau ruseno aplinkinių kaimų gyventojų širdyse. Nesvetimos buvo ir socialdemokratinės idėjos, laisvamaniškos mintys. Netoli Didžiulių sodybos Padvarninkų kaime veikė Laisvamanių kapinės, kuriose laidota ne viena Didžiulių giminės karta.

1932 – 1933 m. Andrioniškio miestelio ir gretimų kaimų gyventojai kėlėsi į vienkiemius. Skirstantis žemės plotai buvo koreguojami pagal žemės kokybę – rūšį. Mano senelis Juozapas Gindrėnas, turėjęs du sūnus (mano tėvą Joną ir jaunesnį Praną), nė vieno nenorėjo nuskriausti ir rinkosi sklypą prastesnės kokybės, bet didesnį. Taip gavo 19 ha plotą vadinamame Pirmaliūnio vienkiemyje, kurį padalino sūnums. Persikėlimas į vienkiemius užtruko ne metus ir pareikalavo nemažai vargo bei lėšų. Pats pavadinimas rodo, kad gautas sklypas nebuvo dosnus: tėvų valdose buvo apie 2 ha nelabai derlingos ariamos žemės, pievų, ganyklų ir dalis nenaudojamos – smėlynų, krūmų. Už prastos kokybės žemę ir mokesčiai buvo mažesni. Kiek pamenu, tėvai laikė dažniausiai vieną karvę, arklį, avių, kiaulių, paukščių. Toks ūkis trijų asmenų šeimos poreikius patenkino, be to,  nedideliame dirbamos žemės plote visus darbus tėvai atliko patys.  Gyvulius ganyklose rišdavo, tad vaikystėje man piemenauti neteko. Tačiau vien tik iš ūkio pragyventi buvo sunku. Tėvas žiemą papildomai imdavosi miško ruošos darbų, vasarą plukdydavo sielius. 

Galima sakyti, kad mano vaikystės metais gyvenome palyginti neblogai. Andrioniškiečiai mėgo bendrauti, sekmadieniais susirinkdavo tai pas vieną, tai pas kitą, sunešdavo, kas ką turi, kartu pasivaišindavo, pasilinksmindavo. Tėvai į tokius susibūrimus ėmė ir mane.

1939 m. pavasarį mano nerūpestinga vaikystė baigėsi. Motina nuvedė į Andrioniškio pradžios mokyklą ir pristatė mokytojai Liudgardai Plungienei. Tuomet vaikai apie būsimus mokslus jokio supratimo neturėjo, todėl pavasarį prieš mokslo metus savaitę kitą būsimus pirmokus supažindindavo su mokykla. Tų pačių metų rudenį pradėjau lankyti Andrioniškio pradžios mokyklos pirmąjį skyrių. Mokytoja Liutgarda Plungienė ir jos vyras dailininkas Bronislovas Plungė mus mokė dvejus  metus. 1941 m. birželio 14 d. jie buvo ištremti.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs karas nutraukė pirmąją sovietinę okupaciją. Su Rainių, Panevėžio gydytojų tragedijomis pasitraukusius rusus pakeitė nauji okupantai – vokiečiai. Vėl kilo nauja sąskaitų suvedinėjimo, žudynių banga. Nors tuo metu politiniai įvykiai mūsų vaikiškų galvelių pernelyg neapkrovė, tačiau kai kurie žiaurūs nežmoniškumo atvejai ne vienam ne tik laikinai apkartino gyvenimą, bet turėjo įtakos ir tolesniam brendimui, pasaulėžiūrai bei moralinėms vertybėms.

Su karo šmėklos baisumais ir žiauria mirtimi pirmą kartą susidūriau dešimties metų. Berods,  1943 m. birželio 21 d. grįždami su tėvais po šv. Trejybės atlaidų iš Užpalių, kelyje Svėdasai – Mikieriai susitikome su keliais sunkvežimiais, pilnais ginkluotų vokiečių kareivių bei prikrautų ūkio invetoriaus (atmintyje įstrigo dviratis). Įvažiavę į Šilagalių kaimą iš pakraupusių vietos gyventojų išgirdome apie išžudytą Lapienių šeimą. Ši šeima mano tėvams buvo gerai pažįstama. Mano motinos brolis buvo vedęs Lapienytę (tai buvo jos tėvai ir brolis). Užsukę į sodybą, išvydome kraupų vaizdą. Prie sodybos esančiame pušynėlyje ant patiesto šiaudų kūlio gulėjo penki, kaimynų jau nuprausti ir aprengti, lavonai: tėvai, sūnus su žmona ir mažytė jų dukrelė. Vyrų kūnai prieš nužudant buvo stipriai sumušti (vietinių pasakojimu, kareiviai vyrus vijo apie namą ir mušė). Ypač sukrėtė ir iki šių dienų atmintyje išliko 3-4 metukų mergytės vaizdas. Ji, gulinti aprengta balta suknyte, man priminė religiniuose leidinuose piešiamus angelėlius. Skirtumas tas, kad ji buvo be sparnelių, o kaktelėje turėjo rūkomojo popieriaus skiautele užklijuotą kulkos žaizdą… Tai sukėlė ir gailestį, ir siaubą, ir sukrečiantį vaizdą visam gyvenimui. Kokio žvėries ranka galėjo paleisti kulką į šią mažą būtybę…

Kyla klausimas, kokios priežastys lėmė šios šeimos išžudymą? Lapienis (jaunesnysis) dirbo eiguliu Šimonių girioje. Ar jis turėjo ryšį su vadinamais raudonaisiais partizanais, ar atsitiktinai radęs jiems skirtus daiktus parsigabeno ir susidėjo į rūsį? Tai buvo parašiutų šilkas, galbūt radijo siųstuvai… Kaip vokiečiai tą sužinojo? Bet vyko karas ir galbūt šiek tiek logiška būtų sąskaitų suvedimas. Tačiau kuo kaltos moterys ir mažas vaikas?

Tai buvo pirmoji, bet ne paskutinė mano pažintis su tragiškomis mirtimis. O jų buvo ne  vienetai, bet šimtai ar net tūkstančiai. Kai kurios mūsų tiesiogiai nepalietė, bet jų aidas išliko. Tai masinis žydų naikinimas per vokiečių okupaciją. Nepretenduodamas į istorinę tiesą, bet vertindamas nevaikiškus vaikystės prisiminimus, žvelgdamas per nugyventų metų prizmę ir kiek nukrypdamas nuo savo tiesioginės autobiografijos,  pabandysiu tais prisiminimais pasidalinti.

Į Lietuvą 1941 m. įsiveržus vokiečių armijai, Andrioniškyje, kaip ir daugelyje kitų Lietuvos vietų, susikūrė vadinamas savisaugos, pasak krašto gyventojų, baltaraiščių būrys. Jo užduotis – tvarkos palaikymas ir kova su raudonaisiais partizanais. Būriui vadovavo jau minėtas Lietuvos kariuomenės karininkas Adolfas Zubavičius, jo pavaduotojas buvo Vladas Kiaulevičius. Nesutapus nuomonėms dėl vietinių gyventojų areštų, A. Zubavičius iš būrio pasitraukė. Tragedija ta, kad dalis šio būrio vyrų aktyviai prisidėjo prie žydų tautybės žmonių naikinimo. Nors žydų likimą Lietuvoje nulėmė vokiečių nacionalsocializmo ideologija, bet holokauste dalyvavo ir kai kurie lietuviai. Kokios priežastys juos paskatino tą daryti, sudėtinga atsakyti. Vieniems įtakos gal turėjo 1940 m. skambėję šūkiai: ,,Kas buvo nieks, tas bus viskuo“, Rainių bei Panevėžio gydytojų tragedijos, kitus gal vedė gobšumas, ne vieną – tiesiog ,,proto užtemimas“. Dalyvavusiųjų holokauste andrioniškiečių pareigos, tuo pačiu ir indėlis buvo nevienodas. Vieni šliejosi  prie vadovaujančių ir, reikia manyti, tiesiogiai aukų nežudė – užsiėmė vadovavimu ir žydų turto tvarkymu. Tiesa, dvi neturtingų žydų šeimas (Šimkės ir Mišelio, gyvenusių Ramaškonių, Beržoniškio ir Vertimų kaimų sandūroje) varant į Anykščius kartu su vietiniais dalyvavo ir andrioniškėnai. Žemesnės grandies dalis užsiėmė žydų tautybės piliečių varymu ir žudymu, jų ir ,,atlygis“ buvo kuklesnis – skudurai bei degtinė. Šioje aktyvių vykdytojų grupėje buvo ir man pagal giminystę artimų asmenų. Ar jie ne tik varė, bet ir šaudė, negaliu tvirtai teigti, bet kad tikrai nešaudė, tvirtinti taip pat negaliu. Visais atvejais prie duobės tikrai buvo. Tą liudija girdėti jų pokalbiai bei kiti dalykai. Nesuvokiama, kaip galima drabužiais, kartais galbūt nuo duobės krašto, rengti savo vaikus, žmonas ar rengtis pačiam…

Drabužiai išskalbiami, o sąžinė?  Anykščiuose ilgai sklandė čia daug metų dirbusio gydytojo Gindzburgo atsisveikinimo kalbos, pasakytos prie duobės, atgarsiai. Jis priminė, kad yra išgelbėjęs ne vieno anykštėno gyvybę, apgailestavo dėl tokios savo gyvenimo baigties ir parodė, į kurią vietą jam šauti.

Dauguma vietinių žmonių smerkė žudynes, bet ką nors iš esmės pakeisti jie negalėjo. Gyventojai, rizikuodami savo gyvybėmis, bandė gelbėti nors pavienius žydų tautybės žmones. Štai Misiūnų šeima iš Sedeikių kaimo per visą vokiečių okupaciją slapstė ir taip  išgelbėjo Šimkaitę iš mano minėtos vietinių žydų šeimos.

Pasyvesniam pasipriešinimui tiko ir kupletai, viešinantys nusikalstamos veiklos epizodus. Atmintyje išliko Zabelynių kaimo gyventojo Jono Labeikos dainuotų kupletų ištraukos apie žydų turto dalybas: ,,Vežė Zlatkus ir Zlatkiokas, tempė vinzlą Versinskiokas“, ,,Vežė Zlatkus ir Kukoška (Zlatkaus žentas, Andrioniškio bažnyčios vargoninkas), net kumelai šonai braška“. Tai pirštu dūrė ir į vietos valdžią (K. Zlatkus buvo Andrioniškio seniūnas), todėl už šias daineles  J. Labeikai buvo atlyginta Reicho darbais Vokietijoje. Kadangi  jis ,,auklėjimui“ nepasidavė, jam Vokietiją teko aplankyti du kartus. Tiesa, ir vėlesnis šio žmogaus gyvenimas netekėjo ramiai.  Antrosios sovietų okupacijos pradžioje vėl ,,paauklėtas“ apsigyveno Anykščiuose, tapo valsčiaus partorgu, bet didesnės karjeros nepasiekė.

Kas padėjo pagrindus mūsų žmogiškoms vertybėms tokioje prieštaringų įvykių apsuptyje? Aišku, pirmoje vietoje – šeima. Tėvų įtaka tuo metu buvo neįkainojama. Mus mokė ir dori, nepriekaištingos moralės mokytojai, tačiau jie savo nuomonės atvirai reikšti negalėjo, o užmaskuota forma pasakyti teiginiai ne visuomet pasiekdavo mūsų vaikiškas galveles. Labai daug galėjo padėti ir kunigas, ypač per tikybos pamokas, tačiau momentų, kurie įsimintų ilgam –  nepamenu.

Vaikystėje dauguma norėjome patarnauti mišiose, nes būti klapčiuku buvo prestižo reikalas. Pagrindiniai patarnautojai Andrioniškio bažnyčioje buvo už mane vyresni, klebono gerbiami Kęstutis Kiaulevičius ir Leonas Zlatkus. Mes, mažesnieji, buvome lyg ir žemesnio rango. Kadangi bažnyčia ir mokykla buvo šalia, galimybių patarnauti mišiose rasdavome ir šiokiadieniais. Toks vienas šiokiadienis man įsiminė ilgam. Mums su Alfonsu Gaižausku einant į bažnyčią, prisijungė ir bendraklasis, mano jau minėto Labeikos sūnus. Visi norėjome patarnauti mišiose, deja, Labeikos sūnų klebonas išvarė iš bažnyčios. Priežastis – basas. Nežinau, kiek laiko išliko nuoskauda to vaiko širdyje, galbūt greit pasimiršo, bet man – ne. Juk ir tuomet visi supratome, kad jo kaltė ne kad basas, o kad Labeikos sūnus. Basų ne tik to meto pradžios mokykloje, bet ir gimnazijos žemesnėse klasėse buvo pakankamai, svarbiausia, kad niekas į tai nekreipė dėmesio. Juk buvo karo ir pokario metas. Kasdieninį apavą labai paprastai pasigamindavome ir patys: lentos gabalą nutašydavome pagal pėdos formą ir dydį, daugiau į pirštų pusę perpjaudavome skersai, seno bato odos gabalu tas puses iš vidaus sutvirtindavome, pirštų srityje kryžmai prikaldavome dvi senos odos juosteles, kulno srityje – tris dvigubas juosteles virvutei įverti – štai ir basutė. Taip apsiavę galėjome žaisti, nes tėvai nebardavo, kad plyšta apavas, taip pasipuošę būdavome ir mokykloje, ir prie altoriaus žengti galėjome.

1941 m. rudenį iš Niūronių pradinės mokyklos mus mokyti atvyko mokytojas Jonas Stundžia. Per vokiečių okupaciją pradinis mokymas buvo ne keturi, o šeši skyriai, todėl Andrioniškio pradinėje baigiau penkis skyrius, bet vėl pasikeitus okupantams, o tuo pačiu ir tvarkai, 1944 m. spalį pradėjau lankyti Anykščių gimnazijos antrą klasę. Tėvai mane apgyvendino pas mokytoją J.Stundžią. Su jo sūnumis Jonu Rimvydu ir Apolinaru buvome bendraklasiai, gyvenome viename kambaryje, tad aš tapau pilnateisiu jų šeimos nariu. Dėmesys vaikams buvo didžiulis ir šioje šeimoje praleisti ketveri metai paliko vien tik gražius prisiminimus.  

1944-ieji atnešė pokyčių ir šeimoje. Tėvas pradėjo dirbti eiguliu Andrioniškio miške, kuris priklausė Anykščių girininkijai. Girininkija buvo įsikūrusi netoli Anykščių (5 km), Pavarių kaime, buvusiose prieškarinės Utenos urėdijos patalpose. Girininku dirbo ne miškininkas, bet jau solidaus amžiaus buvęs Utenos urėdijos buhalteris B. Pocevičius. Turėjo jauną, gražią žmoną, kuriai buvo neabejingi ir kai kurie partizanai. Kai girininkas pas mus atvykdavo su žmona, mano motina su ja keliaudavo į mišką pas partizanus, o tėvas užimdavo girininką namuose. Greičiausiai girininkas nesijautė labai puikiai, tad vienas kitas stikliukas nors šiek tiek numarindavo graužiantį kirminą. Daugiau ką nors pakeisti lyg ir nebuvo galimybių…

1944-ieji atnešė pokyčių ir šeimoje. Tėvas pradėjo dirbti eiguliu Andrioniškio miške, kuris priklausė Anykščių girininkijai. Girininkija buvo įsikūrusi netoli Anykščių (5 km), Pavarių kaime, buvusiose prieškarinės Utenos urėdijos patalpose. Girininku dirbo ne miškininkas, bet jau solidaus amžiaus buvęs Utenos urėdijos buhalteris B. Pocevičius. Turėjo jauną, gražią žmoną, kuriai buvo neabejingi ir kai kurie partizanai. Kai girininkas pas mus atvykdavo su žmona, mano motina su ja keliaudavo į mišką pas partizanus, o tėvas užimdavo girininką namuose. Greičiausiai girininkas nesijautė labai puikiai, tad vienas kitas stikliukas nors šiek tiek numarindavo graužiantį kirminą. Daugiau ką nors pakeisti lyg ir nebuvo galimybių…

Karo ir pokario metais miškai kirsti intensyviai. Gyventojams, priklausomai nuo ūkio dydžio, buvo skiriamos taip vadinamos prievolės – pagaminti ir išvežti į sandėlį prie upės tam tikrą kiekį medienos, tad miške nuolat dirbo nemažai žmonių. Medienos ruošos darbams organizuoti pas mus nuolat gyveno du ar trys miško pramonės ūkio darbuotojai. Tai buvo ir pirmoji mano pažintis su miškininko darbo specifika: savaitgaliais ir per atostogas su miškininkais teko pavaikščioti po medienos ruošos vietas, vakarais prikišti nosį prie medienos tūrio nustatymo, priėmimo knygučių, važtaraščių. Pagaminta mediena buvo vežama prie upės į sandėlį, esantį mūsų sklype. Žiemą sukaupta mediena pavasarį buvo rišama į sielius ir plukdoma Šventosios upe. Plukdymu užsiėme Ukmergės plukdymo ruožas. Jam priklausė visas Šventosios baseinas – nuo Antalieptės iki santakos su Nėrimi. Kontora buvo Ukmergėje, Kauno gatvėje, viršininkas – Henrikas Bartkevičius. Dėl medienos plukdymo reikalų jis pas mus dažnai lankydavosi.  Nepriklausomoje Lietuvoje jis dirbo girininku Šimonių girioje, o pokariu mūsų šeimai suteikė neįkainojamą pagalbą ir iš esmės nulėmė mano likimą. Bet apie tai vėliau.

(Bus daugiau)