Girininkijoms – daugiau gamtotvarkos priemonių

Girininkijoms – daugiau gamtotvarkos priemonių

Urėdijų reformos iniciatoriai su aplinkos ministru Kęstučiu Navicku priešakyje teigia, kad centralizavus dalį urėdijų vykdytų funkcijų vienoje įmonėje –Valstybinėje miškų urėdijoje (VMU), girininkijoms liks daugiau laiko gamtotvarkos veiklai. Iki šiol gamtotvarkos priemonės valstybiniuose miškuose irgi buvo vykdomos, tačiau dalis eilinių miškininkų aiškina, kad tokie apčiuopiamesnės ekonominės naudos neduodantys darbai neretais atvejais tėra pinigų išmetimas į balą. Esą gamta pati daug geriau moka tvarkytis ir susitvarko be įsikišimo iš šalies, be to, eigulys ar girininkas – ne zoologas ar botanikas, t. y. nėra saugomų gyvūnų bei augalų žinovas. Klausimas kyla ir kas privalomus gamtotvarkos darbus VMU padalinių tvarkomuose miškuose finansuos.

Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Miškų politikos skyriaus vedėjas Nerijus Kupstaitis teigia, kad miškininkai gamtotvarkos darbus tikrai žino.

„Iš gamtotvarkos planų į miškotvarkos projektus yra perkeliamos gamtotvarkinės priemonės, pavyzdžiui, papildomas šienavimas saugomų augalų augavietėse. Galbūt iš ekonominės pusės kai kurios atrodo nelogiškos ir neracionalios – tai supratimo reikalas, lygiai taip pat, kaip neekonomiškos yra kai kurios miškininkystės priemonės. Jas irgi galima vadinti pinigų išmetimu į balą, kai, pavyzdžiui, sodiname mišką toje vietoje, kur jis puikiausiai gali augti savaime. Bet dėl to nesiginčijama, nes tai jau įprasta veikla. Lygiai taip pat, kaip dabar urėdijos ir girininkijos vykdo privalomuosius darbus – miško įveisimo, atkūrimo, sanitarinės apsaugos, rekreacinių objektų įrengimo ir pan., privalomieji darbai atsiras ir gamtotvarkos srityje“,– aiškina N. Kupstaitis.

Anot jo, miškininkai dalyvaus ne tik įgyvendinant gamtotvarkines priemones, bet ir dėl jų priimant atitinkamus sprendimus. Be to, jei kažkuriam girininkui tai atrodo beprasmis darbas, tai visiškai nereiškia, kad jis yra beprasmis iš tiesų. Gamtotvarkos projektai, kurių dalis susijusi su miškais, yra perkeliami į miškotvarkos projektus ir tampa jų dalimi. Numatytas gamtotvarkos priemones finansuos nauja VMU.  

Švenčionėlių miškų urėdija išskirtinė saugomais objektais       

Švenčionėlių miškų urėdija, įkurta tuoj po Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai (1939 m. lapkričio 1d.) dabar užima 69,2 tūkst. ha plotą, suskirstytą į 14 girininkijų. Net 75 proc. urėdijos užima saugomos teritorijos, kuriose ribojama ūkinė veikla. Jos girininkai tiksliai  žino, kur auga reti augalai bei peri į Raudonąją knygą įrašyti paukščiai.

Urėdija vidutiniškai per metus ruošia apie 126 tūkst. kietmetrių medienos, bet dėl saugomų teritorijų laikosi labai griežto medienos ruošos ir kitų darbų grafiko. Urėdijos miškuose yra išskirti ypatingos vertės miškai – saugomų teritorijų, kertinių miško buveinių ir kitą ypatingą aplinkosauginę bei socialinę reikšmę turintys miškai. Visų pirma tai Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijos, apimančios paukščių ir buveinių apsaugai svarbias vietas. „Natura 2000“ teritorijose veikla vykdoma atsižvelgiant į konkrečius buveinių tipus ar rūšis bei remiantis teritorijų planavimo dokumentais ir gamtotvarkos planais.
Yra išskirtos 10 buveinių apsaugai ir 3 paukščių apsaugai svarbios teritorijos: sparnuočių  apsaugai – Adutiškio-Guntauninkų miškai, Gelednės miškas ir Labanoro giria, buveinių apsaugai –Acinto ir Perūno pelkės (dalis), Adutiškio pelkė (dalis), Ilgio ežero (II), Labanoro regioninis parkas (dalis), Mergežerio ežeras, Neversčių miškas, Saločio ežeras, Sarios upė (dalis), Sėtikės upė ir jos slėnis bei Žeimenos upė.

Visa ūkinė ir kita veikla pastarąjį dešimtmetį vykdoma pagal Švenčionėlių miškų urėdijos vidinės miškotvarkos projektą 2010–2019 metams, patvirtintą aplinkos ministro įsakymu.

„Projektas parengtas prieš dešimtmetį ir jau artėja į pabaigą. Tai praktiškai visos mūsų veiklos planas, kuriuo vadovaujamės – kirtimai, želdinimas, kelių priežiūra, rekreacija ir pan., atskira projekto dalis yra aplinkosauga. Mums pavyko iš esmės viską įgyvendinti, padidėjo miškingumas, nes iškertame žymiai mažiau nei priauga, pagerėjo pačių miškų būklė – mažėjo drebulynų, daugėjo eglynų, didėjo vidutinis medynų amžius, taip pat tūris, gerėjo miško kelių, rekreacijos infrastruktūra, nes kasmet į tai investuojama. Trumpai tariant, viską padarėme, planas įvykdytas šimtu procentų su patobulinimais“,– džiaugiasi VMU  Švenčionėlių regioninio padalinio miškotvarkos inžinierius Antanas Šeduikis.

Anot jo, po poros metų jau reikės ūkininkauti pagal naują miškotvarką. Dabar pereinamasis laikotarpis, o 2019 m. pavasarį jau turėtų prasidėti paruošiamieji projektavimo darbai, girininkai ir kiti specialistai ims teikti pageidavimus projektuotojams.

Gyvenimas verčia projektą papildyti

Valstybinio miškotvarkos instituto parengtą Švenčionėlių MU miškotvarkos projektą teko papildyti 2016 metais. Švenčionėlių regioninio padalinio miško apsaugos inžinieriaus, l.e. vyriausiojo miškininko pareigas Remigijaus Zemlevičiaus teigimu, pataisas pateikia gyvenimas, nes visko dešimtmečiui į priekį nenumatysi.

„Papildymai buvo užsakyti konkretiems darbams – rekreacinei infrastruktūrai įrengti prie Žeimenos upės Žeimenos girininkijoje, suprojektuojant rekreacinį taką ir jam reikalingą rekreacinę įrangą. Ši paraiška pateikta kartu su Švenčionių rajono savivaldybe ES finansavimui gauti. Patys inicijavome poilsiaviečių Labanoro girininkijoje rekonstrukciją, suprojektuojant kraštovaizdžio formavimo kirtimus, taip pat melioracijos –sausinimo griovių atnaujinimą Antanų girininkijoje, kelių rekonstrukciją Žeimenos, Aukštagirio ir Januliškio girininkijose. Tai konkretūs papildomi projektai, kuriuos reikia įgyvendinti iki 2019 metų“,– apie korekcijas kalba R. Zemlevičius.

Rekreacija – taip pat miškotvarkos projekto dalis. Pasak R. Zemlevičiaus, ji šiam regionui  ypač svarbi, nes jame didelis lankytojų srautas, kurį reikia tikslingai nukreipti ir sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui bei poilsiui. Rekreacinius objektus reikia nuolat prižiūrėti ir atnaujinti. Paprastai įvairi įranga atnaujinama kas ketverius ar penkerius metus, pavyzdžiui,  pernai atnaujinta poilsiavietė Aukštagirio girininkijoje bei įrengta nauja pagal miškotvarkos projektą prie Balto ežero.

Paprastai urėdija pateikia viziją, kaip turėtų atrodyti poilsiavietės baldai ir kita įranga,  projektuotojai suprojektuoja, o konkrečius įrengimo darbus atlieka rangovai. Urėdijos darbininkai vykdo įprastą poilsiaviečių priežiūrą – surenka šiukšles, atlieka smulkų remontą ir pan.

Gamtotvarkinė dalis  – atskira knyga

„Gamtotvarkinė dalis – atskira miškotvarkos projekto knyga. Joje numatyti konkretūs darbai ir jie baigiami. Pavyzdžiui, kiekvienais metais urėdijoje pagal miškotvarkos plano gamtotvarkinę dalį numatytose vietose buvo šalinamos nendrės bei kita augalija pelkėse ir pievose apie 10 ha plote.

Švenčionėlių urėdijos gamtotvarkos dalyje pateikta saugomų objektų analizė ir numatytos papildomos gamtotvarkinės priemonės, pavyzdžiui, tam tikrų augaviečių Labanoro ir kitose aukštapelkėse išsaugojimas. Tokiose mišku užaugančiose pelkėse tam tikrose vietose reikia iškirsti krūmus, medžius, net šienauti, kad liktų atvira laukymė. Tas darbas, urėdijos  specialisto teigimu, susideda iš stebėjimo ir jeigu reikia, įsikišimo su atitinkamais apsaugos darbais. Visiškai karaliauti gamtai leidžiama tik rezervatinėse teritorijose bei kertinėse buveinėse – mini rezervatuose.

Kitur ūkinės priemonės ribojamos tam tikru laiku, pavyzdžiui, šlapynėse išsaugant tam

tikras augalų rūšis. Konkretiems gamtotvarkos darbams samdomi rangovai, dalį jų atlieka ir  urėdijos  darbininkai.

Angelė Adomaitienė

Švenčionėlių urėdijos nuotraukose: atnaujintos poilsiavietės; tipiškas pagal gamtotvarkos planą šienaujamos pelkės vaizdas Labanoro girininkijoje.

[Show slideshow]