Gudžius: „Norint rezultato, reikia savyje paleisti žvėrį –  necivilizuotą, laukinį“

25 rugsėjo, 2018
Medžioklės ragų šaukinių konkursas Lietuvoje – jau tarptautinis
25 rugsėjo, 2018
Užteks galąsti pjūklus – miškai ne tik ekonomika
28 rugsėjo, 2018

Gudžius: „Norint rezultato, reikia savyje paleisti žvėrį –  necivilizuotą, laukinį“

Gaudžiančiose  pasaulio  sporto arenose stebėdami diską skraidinantį ir dažnai ant aukščiausio nugalėtojų pakylos laiptelio kopiantį kone dvimetrinį Andrių Gudžių,  dažnai pagalvojame – tvirtas kaip ąžuolas. Ir tik retas žino, kad trečio jauniausio pasaulio čempiono disko metimo istorijoje ryšys su gamta – itin tamprus. Svetainei www.miskininkas.eu  A. Gudžius prisipažino, kad gamtą, miškus pamilęs dar vaikystėje.

Kada ir kur šis ryšys atsirado?

Esu kilęs iš Kauno rajono, iš Padauguvos. Vaikystėje ir jaunystėje miške praleisdavau nemažai laiko, krosniai kūrenti padėdavau ruošti malkas. Pasikinkydavom arklį ir važiuodavom su vežimu malkauti. Kol tėtis ir senelis dirbdavo, aš dažniausiai braidydavau po miškus. Gamta, miškas man iki šiol patinka, gera sėdėti čia, Kauno ąžuolyne. Vis dėlto man labiau patinka laukinė gamta, kuo mažiau civilizacijos paliestas miškas. Samanynai, kemsynai, meldynai…

Ar dabar, kai itin daug treniruojatės, dalyvaujate varžybose, gamtai lieka laiko?

Gyvenu puikioje vietoje  tarp Kauno ir Jonavos,  kur sodybą supa didžiuliai miško plotai.  Netoliese laksto stirnos ir šernai, kiti miško žvėrys. Su šeima miške praleidžiame daug laiko, išeiname grybauti, nesvarbu, kad paklaidžioję tris ar keturias valandas  nerandame nė vieno grybo.

Kas Jums yra gamta?

Gamta man yra stebuklas, esu gamtos žmogus, noriu būti jos dalis, galėčiau pasistatyti palapinę ir miške gyventi ilgą laiką, kol neprispirtų kokie nors būti reikalai ar šaltis neišguitų.

Neseniai kraštiečiai Padauguvos šventėje pasodino jau ketvirtą ąžuoliuką, skirtą Jūsų pergalei pasaulio disko metimo čempionate įamžinti. Ar palaistote kartais savo ąžuoliukus? 

„Ne, –  šypsodamasis sąžiningai prisipažįsta pašnekovas. – Vasarą nėra tam laiko. Kai reikia laistyti, manęs nėra, o kai aš esu, laistyti jau nebereikia“. Džiugu, kad mano pasiekimus bendruomenė vertina. Manau, kad tai net šiek tiek suartina žmones, nes atsiranda proga susirinkti.

Ar galima sakyti, kad šis laikotarpis Jums yra auksinis?

Sudėtinga teigti, kad yra, tiksliau būtų sakyti: buvo. Visos iškovotos  pergalės – jau būtasis laikas, užverstas lapas.  Jei gyvensi tuo, kuo buvai, greitai gausi per kepurę ir nebebus tų pergalių. Ir dabar dirbame, nervinamės, nes laukia dar keli startai, nors po sezono jau esu pavargęs. Koks auksinis amžius, jei žinai, kad truputį suklydęs  nebebūsi pirmas? Pergalės – smagus dalykas, džiugu, kai paskelbia šalies pavadinimą, groja himną, iškelia vėliavą, bet tai, pasikartosiu, jau buvo.

Kokį dabar esate sau išsikėlęs tikslą?

Dirbti savo darbą. Privalau jį atlikti maksimaliai gerai, o bus ar nebus apdovanojimai – čia jau kitas dalykas, kuris nuo manęs ne visuomet priklauso.

Ar įmanoma Jūsų siekį paversti metrais?

Metrais paversti išties labai sunku. Kartais užtenka nusviesti diską 66 metrus ir pavyksta laimėti. Daug kas priklauso nuo tos dienos aplinkybių, nuo sektoriaus, nuo oro sąlygų. Pernai pasaulio čempionatą laimėjau su 69 metrais. Tokiose varžybose rezultatas nėra svarbus, yra svarbi vieta, kurią tu užimi. Ar labai žmonės džiaugtųsi, jei numesčiau 70 metrų, bet likčiau ketvirtas? Tai būtų visiškai neįdomu, o kadangi lietuviai yra labai kategoriški, greičiausiai būčiau pavadintas nevykėliu. Daugumai neįdomu net tada, kai esi trečias ar net antras. Disko metime, kaip ir krepšinyje, ar labai kas teistų, jei Lietuvos rinktinė Europos čempionate laimėtų 50:30? Bet jei praloštų 100:102, tai jau būtų tragedija. Apskritai, nemėgstu kalbėti apie savo pergales.

Esate kuklus?

Tikrai nesu kuklus. Tai yra darbas, jį atlikome, gavome atlyginimą. Ar jūs labai giriatės, kad gavote atlyginimą už savo darbą? Medaliai yra atlyginimas už darbą,  įvertinimas, pažymys už tam tikrą etapą. Jis baigiasi, pirmyn į kitą etapą.

Pasaulio lengvosios atletikos čempionate Londone pasiekėte  asmeninį rekordą – 69,21 m  – pasipuošėte auksu  ir nutraukėte  12 metų trukusį štilį. Koks jausmas apėmė?

Štilis buvo suaugusiųjų kategorijoje. O jaunimas, jauniai vis parveždavome kokį nors medaliuką, mūsų karta vis sugraibydavo vieną kitą apdovanojimą. Esame maža šalis, mūsų nėra nė trijų milijonų, todėl reikėjo laiko. Varšuvoje, Berlyne, kur pastaruoju metu vyko varžybos, žmonių gyvena daugiau nei visoje Lietuvoje. Vertinant mūsų šalies mastais, dvylika metų nėra daug. Apskritai, kiek Lietuvoje yra sportuojančių žmonių, turiu galvoje diskininkų? Atmeskime moteris, vaikus ir senjorus, kiek belieka atitinkančių fiziškai ir tam gabių? Natūralu, kad pasiekimai ateina per dešimt – dvylika metų.

Ar erzino tai, kad anksčiau vis sutrukdydavo traumos? 

Buvo daug sunkių momentų ir esu įsitikinęs, kad visos tos pamokos turėjo būti. Darėme daug analizių, kodėl buvau Pekine 14-tas, o Rio – 12-tas. Tai buvo žvėriškai geros pamokos, juk iš pergalių mes tiek neišmokstame.

Esate trečias jauniausias pasaulio čempionas disko metimo istorijoje. Kokią perspektyvą matote?

Duok Dieve, kad viršūnėje dar pavyktų išlikti bent penketą metų. Būčiau labai laimingas. Sportas – labai trumpas reikalas. Daug metų dirbi, ruošiesi, pakyli į tą zoną, į reikiamą vietą, kurioje gaunami rezultatai. Galbūt juokingai nuskambės iš dvidešimt septynerių metų vyruko, kad metai labai spaudžia, o sporte pensija – tikrai ne sulaukus šešiasdešimties. Sporte į pensiją išeiname anksti. Kiti dirba, stengiasi ir nieko per tą produktyvųjį laikotarpį nepasiekia. Planai planais, tačiau reikia turėti tikslus ir mėgautis darbu. Galvojate – ko aš čia klykauju? Tai reiškia, kad yra aistra, kad nervuojuosi, kai kas nors nepavyksta.

Šūkaudamas paleidžiate neigiamas emocijas?

Šūkavimas yra vidinio žvėries žadinimas. Tai gaivališkas reikalas, kurio pernelyg nekontroliuoji. Tai –  adrenalino ieškojimas, užsivedimas, savęs išvedimas iš kontrolės zonos. Norint rezultato, reikia savyje paleisti žvėrį  necivilizuotą, laukinį.

Dėkoju už pokalbį.

Kabėjosi Vilma Kasperavičienė

Nuotraukos Dainiaus Šerono

Dainius Šerono nuotrauka. Geriausiam pasaulio disko metikui Andriui Gudžiui patinka treniruočių vieta – Kauno ąžuolynas, bet labiausiai jis mėgsta necivilizuotą gamtą